Klaipėdietis Gintaras Grajauskas - vienintelis lietuvių dramaturgas, šiais metais sulaukęs savo pjesių premjerų net dviejuose šalies teatruose.
Pjesę „Brunonas ir barbarai" režisierius Linas Mikuta pastatė Šilutės dramos teatre. Vaidinti jis pakvietė šešis jaunus vilniečius aktorius. Sezono pradžioje „Brunono ir barbarų" eskizą matė „Versmės" konkurso žiūrovai Nacionaliniame dramos teatre, o pavasarį jau įvyko premjera Šilutėje ir Vilniuje.
Pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas" likimas - painesnis. 2007 m. ji pristatyta „Versmėse" - anuomet tai buvo Alytaus miesto teatro eskizas. Tais pačiais metais išleista ir G.Grajausko dramaturgijos knyga, pavadinta šios pjesės vardu.
2008 m. „Mergaitė..." apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausias nacionalinės dramaturgijos kūrinys. Ir tyla, laukimas. Tik šį birželį „Mergaitė, kurios bijojo Dievas" tapo spektakliu - Jono Vaitkaus režisuota premjera Klaipėdos dramos teatras baigė sezoną.
Šios pjesės finale senas psichiatras sako jaunam: „Visi mes iš pradžių įsivaizduojame, jog esame ypatingi, išskirtiniai, kad mūsų laukia stebuklai, netikėtumai ir paslaptys. O galiausiai vis tiek tenka išmokti gyventi taip, kaip visi.
Paprasčiausias evoliucijos dėsnis: kas neprisitaiko, tas žūsta. Išlieka anaiptol ne tie, kurie kuo nors ypatingi, kuo nors išsiskiria, - o kaip tik tie, kurie neišsiskiria niekuo."
- Ar pritariate šiam patyrusio gydytojo teiginiui? - paklausiau 44 metų G.Grajausko.
- Tas senas gydytojas iš esmės yra šiuolaikinis demonas. Jis - klasikinis gundytojas, nuolat įkalbinėjantis kitą personažę Mariją truputį, tik mažumėlę susipurvinti, kad ji taptų tokia kaip visi ir gyventų su visais kaip lygi su lygiais.
Jis įkalbinėja Mariją tik šiek tiek nusileisti, sutikti su mažu kompromisu. O mažų kompromisų nebūna, kompromisas - vienas galingiausių ginklų šėtono arsenale. Marija nesutinka rinktis mažesnį blogį, ji - idealistė. Ir aš su ja sutinku - neįmanoma tik mažumėlę susipurvinti: esi arba švarus, arba susitepęs.
- Nebe pirmus metus dirbate Klaipėdos dramos teatro literatūrinėje dalyje. Ar dalyvavote „Mergaitės, kurios bijojo Dievas" repeticijose, ar jautėtės reikalingas?
- Repeticijose dalyvavau vos keletą kartų - pasitikiu režisieriumi J.Vaitkumi ir žinau, kad režisieriaus ir dramaturgo požiūris neišvengiamai būna skirtingas. Tiesiog nenorėjau trukdyti darbo, o jis buvo intensyvus kaip reta.
Ar jaučiuosi reikalingas? Taip. Apskritai dirbdamas Klaipėdos dramos teatre bene pirmą kartą gyvenime pasijutau reikalingas. Esu dėkingas visiems čia dirbantiems - šauniems ir talentingiems žmonėms.
- Jūsų pjesių herojai neretai bendrauja ne trumpais dialogais, o ilgais monologais. Kai išgirstate juos nuo scenos, ką manote apie dramaturgą?
- „Mergaitėje..." yra keturi monologai - visi profesionaliu požiūriu yra labai nelengvi. Bendraujama ne tiek su scenos partneriais, kiek su visa publika, pasakojamos gyvenimo istorijos.
Reikia labai stipraus ir labai „gyvo" aktoriaus - ir subtilios režisūros, kad tie monologai įtrauktų, pasiektų žiūrovą. Dėl pačių monologų: jų anaiptol nevengė ir Williamas Shakespeare´as. O kur dar, tarkim, Jevgenijaus Griškoveco monospektakliai.
- Kokį teatro žmonių atsiliepimą apie savo pjeses laikote komplimentu?
- Po premjeros jauna aktorė Monika Vaičiulytė, vaidinusi Mariją, pasakė maždaug taip: aš esu Marija, man reikia ja būti, čia yra viso gyvenimo vaidmuo bet kuriai aktorei.
Spektaklyje vaidina daug jaunų žmonių. Dėl jų buvo kiek neramu - ar ištemps, ar pajėgs? Pajėgė - dėl to ypač smagu. Apskritai šįsyk pamačiau tiek tikro teatro žmonių užsidegimo, tiek švaraus idealizmo, kad likau priblokštas ir sužavėtas. Man tai yra didžiausias įvertinimas.
Rašo ir pjeses, ir eilėraščius
* 44 metų G.Grajauskas - poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas, muzikantas, dainų autorius ir atlikėjas.
* Lietuvoje išleistos šešios jo poezijos knygos, romanas, du esė rinkiniai, pjesių knyga. G.Grajausko eilėraščiai išversti į anglų, vokiečių, švedų, olandų, korėjiečių, kitas kalbas.
