„Man rūpi, kas darosi mano šaliai ir mūsų pasauliui, o teatras suteikia galimybę tyrinėti ir vaizduoti tai, kas man kelia nerimą", - sakė Valteris Silis. Šis latvių režisierius ateinantį sezoną dirbs Lietuvoje. V.Silio spektaklis „Legionieriai" sudrebino ne tik Latvijos teatro pasaulį. Po premjeros 2011-aisiais „Legionieriai" nuolat kviečiami į tarptautinius teatro festivalius.
V.Silis su aktoriais ką tik grįžo iš Suomijos, kur dalyvavo Tamperės festivalyje. Rugsėjį jų spektaklio iš Gertrūdos gatvės teatro Rygoje laukia „Sirenos" Vilniuje.
„Legionieriai" atsigręžia į Latvijos praeitį: 1954 metais 167 Baltijos legionieriai iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos sukėlė diskusijas tarp Švedijos ir Sovietų Sąjungos. Perduoti buvusius kareivius sovietams reiškė pasmerkti juos tremčiai ir mirčiai. Kai kurie nusižudydavo vos sužinoję, kad bus atiduoti sovietams.
V.Silis istoriniams faktams suteikė aktualumo. Du aktoriai opius klausimus nagrinėja ir sąmojingai, ir emocionaliai. „Legionieriai" - politinis, juodojo humoro spektaklis, vaidinamas keliomis kalbomis. Jo žiūrovai tampa ne tik įvykių liudininkais, bet ir lygiateisiais kūrėjais.
„Iš Tamperės mus pasiekė ypač teigiami atgarsiai, o tai verčia jaustis maloniai", - sakė V.Silis, grįžęs iš festivalio Suomijoje.
- Kas jus paskatino statyti spektaklį apie Baltijos legionierių išdavimą?
-Labai seniai kažkas mano šeimoje paminėjo, kaip švedai po karo išdavė Baltijos legionierius, ir tai buvo argumentas, kad Latvija neturi nieko, kas ją palaikytų tarptautiniu lygmeniu.
Nuo tada šią ar panašią temą norėjau įgyvendinti scenoje. Idėja tapo reali, kai susipažinau su aktoriumi Carlu Almu, švediškai kalbančiu suomiu, su kuriuo ėmėme galvoti, ką kartu galėtume padaryti.
Stačiau spektaklį apie trėmimus į Sibirą - supratau, kad iš tų laikų yra ir daugiau temų, kurias galėtume vaizduoti.
- Jūsų spektakliai dažnai kalba politinėmis temomis, nevengiate juodo humoro, grotesko. Kas Jus domina praeities politiniuose įvykiuose?
- Man tiesiog rūpi, kas darosi su mūsų šalimi ir mūsų pasauliu. Teatras yra mano būdas daryti kažką dėl to, kas mane domina, neramina. O istorija suteikia galimybę matyti tai, kas vyksta šiandien, platesniame kontekste.
Kartais man patinka prieiti prie, rodos, teatriškai neįdomių klausimų. Surandi paradoksų, ir tai suteikia medžiagai kūną, o prie temos prieinu per humorą.
Humoras mano spektakliuose dažniausiai būna juodas ir grubus paprasčiausiai dėl to, kad toks prajuokina mane patį.
- Kaip dėliojote „Legionierių" tekstą?
- Naudojomės labai skirtinga medžiaga: Pero Olovo Enquisto novele „Legionieriai", Edmundo Freivaldo knyga „Latvių kareivių tragedija Švedijoje". Taip pat peržiūrėjome vaizdo interviu iš Latvijos okupacijos muziejaus su latvių legionieriumi, kuris buvo išduotas būdamas septyniolikos, ir vaizdo įrašą, kuriame rodoma, kaip švedų policija išduoda vokiečių kareivius.
Visi kūrybinės komandos nariai prisidėjo kurdami „Legionierius" ir todėl mes visi esame spektaklio autoriai.
- Kas Jums įdomu Latvijos ir Lietuvos scenose - ar randate šiandien tokių spektaklių, kokių ieškote, ar tokius statote pats?
- Labai retai nutinka taip, kad užsigeisčiau būti kažkurio spektaklio autoriumi. Nepaisant to, per pastaruosius šešerius metus daugelis dalykų latvių teatro scenoje pasikeitė nepriklausomų Latvijos teatrų dėka, kai šie iš marginalų virto svarbia Latvijos teatro scenos dalimi. Pastarojo teatrinio sezono metu atsirado labai įdomių pastatymų ne vien dramos teatro sektoriuje, bet ir šiuolaikinio šokio.
O prieš kurį laiką Lietuvoje mane labai sudomino šviežio teatro kūrimo prasme Vido Bareikio spektaklis „Telefonų knyga".
-„Legionieriuose" būna improvizacinių scenų, kuriose dalyvauti kviečiami spektaklio žiūrovai. Ar pasitaiko kuriozinių, netikėtų situacijų?
-Šios scenos ir yra sukurtos tokios, kad būtų nenumatytos, tačiau, žinoma, yra išlikę ir mums ypatingų momentų.
Kartą spektaklyje dalyvavo moteris, kuri sceną paliko taip emocingai, kad aktoriai pasijuto tarsi būtų ją įžeidę, nuėję per toli. Tačiau išaiškėjo, jog ji tiesiog stengėsi suvaidinti tą sceną kuo geriau, ir jai tai puikiai pavyko.
- Kitąmet kartu su lietuvių ir latvių autoriais Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre pristatysite spektaklį „Barikados". Ar galėtumėte papasakoti plačiau apie ligšiolį ir būsimus procesus?
- Kartu su lietuvių dramaturge Goda Dapšyte ir latvių dramaturgu Janiu Balodžiu bei Nacionalinio dramos teatro aktoriais kuriame spektaklį apie 1991 m. sausio įvykius.
Šią vasarą jau ėmėmės pirmųjų darbų. Šiandien jau turime begales įdomių klausimų, tarkime, kas dėjosi tuometinių politikų galvose? Kaip informacija tampa stipriu kariniu ginklu?
