Teatro, kino ir televizijos aktorei Vaivai Mainelytei rugsėjo 5 dieną sukanka 65-eri. Režisieriaus Juozo Rudzinsko auklėtinė į Lietuvos teatro sceną atėjo XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje ir daugiausiai kūrybinės energijos atidavė Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui.
Aktorė prisipažįsta „sunkiausia ir nepagydoma liga" - teatru - užsikrėtusi dar vaikystėje. Rokiškio namo verandoje įkūrusi savo pirmąjį „teatrą", ji ir šiandien mena tuos laimingiausius metus, kai ji pati buvo ir pjesių autorė, ir režisierė, ir aktorė.
Sukūrusi dešimtis pagrindinių vaidmenų, Vaiva Mainelytė žiūrovams įsiminė kaip klasikinės ir šiuolaikinės Europos dramaturgijos vaidmenų atlikėja - Fru Serbiu ir Ela Reinheim (Henriko Ibseno dramos „Laukinė antis" (1973) ir „Junas Gabrielis Borkmanas" (1984, abiejų rež. Henrikas Vancevičius), Ledi Tyzl (Richardo Sheridano „Intrigų mokykla", rež. Algis Lapėnas, 1974), Ismenė (Jeano Anouilh´aus „Antigonė", rež. Irena Bučienė, 1984), Margarita (Tennessee Williamso „Katė ant įkaitusio skardinio stogo", rež. Rimas Tuminas, 1984). Ryškūs aktorės vaidmenys lietuviškos dramaturgijos pastatymuose - Beatričė Juozo Grušo dramoje „Meilė, džiazas ir velnias" (rež. Leonidas Lurjė, 1969), Milda Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas" (rež. Henrikas Vancevičius, 1975).
Teatro istorikė ir teatrologė Irena Aleksaitė, apibūdindama Mainelytės fenomeną, sako: „Jos kūrybinį likimą lėmė, sakyčiau, pati gamta - aktorės grožis, jos išskirtiniai duomenys - nepaprastas švelnus moteriškas patrauklumas, klasikiniai veido bruožai, dailus stotas. Moters grožis savaime yra didelė vertė ir turtas. Pro gražią moterį šiaip sau nepraeisi. Nepraeisi nepastebėdamas ir ypatingo Vaivos Mainelytės patrauklumo. Scenoje grožis keleriopai sustiprėja ir ypač paveikus. Ši gamtos dovana, galima sakyti, nulėmė Vaivos Mainelytės aktorinį likimą. Daugelis teatro režisierių neabejodami skyrė jai jaunų merginų vaidmenis, o aktorės švelnumas, moteriškas grakštumas ir dailumas darė jas ypač patrauklias, simpatingas, viliojančias."
Didžiulį populiarumą Vaivai Mainelytei pelnė vaidmenys kine - tyra, lyriška Morta Balio Bratkausko režisuotame televizijos filme „Tadas Blinda" (1972), o ypač - žavioji liūdno likimo Jurga Arūno Žebriūno miuzikle „Velnio nuotaka" (1974). Regimantas Adomaitis, su kuriuo sukurtas ne vienas vaidmuo teatre ir kine, kolegei negaili komplimentų: „Vaiva - nuostabi moteris: nuoširdi, atvira, be jokių gudravimų. Ji puiki partnerė, todėl su ja vaidinti labai smagu. Ji niekada į tave nepažiūrės ironišku, piktu žvilgsniu, kas aktoriams ne taip jau reta. Aš ją pažįstu nuo Šiaulių laikų. Vėliau ir kine, ir teatre daug kartu dirbome. Ne vienas mano personažas buvo ją įsimylėjęs..."
Pastaraisiais metais aktorės kūrybiniame kelyje ryškūs sudėtingi, brandūs vaidmenys: Felimonija Žemgirdienė Juozo Glinskio epinėje dramoje „Vieno tėvo vaikai" (rež. Gytis Padegimas; 2006), Motina Rainerio Wernerio Fassbinderio dramoje „Laisvės kaina / Juodoji našlė" (rež. Yana Ross, 2008), Vita Mariuso von Mayenburgo dramoje „Akmuo" (rež. Agnius Jankevičius, 2012), o Ferenco Molnáro „Lilijome" (rež. László Bagossy, 2013) aktorė sukūrė net du skirtingus vaidmenis - Holundernę ir Dangaus policininkę, natūralistinį ir simbolistinį personažus, leidžiančius suvokti šios dramos novatoriškumą. Naujausiame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje - Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė" (rež. Yana Ross, premjera - rugsėjo 20, 21 d.) Mainelytė atliks Zochos vaidmenį.
Vaiva Mainelytė apie teatro ir kino aktoriaus profesiją
Koks bebūtų dramaturgas ar režisierius - be aktoriaus patys gražiausi jų sumanymai subyrės. Be aktoriaus bejėgė pati drąsiausia režisūrinė išmonė. Jis tarsi tarpininkas tarp dramaturgo minčių ir žiūrovų. Jo suvokta ir giliai apmąstyta tiesa prabyla į žiūrovus, užvaldydama jų mintis ir jausmus. Tai jis, aktorius, išeidamas į sceną, neša žiūrovui taurias mintis, kilnius jausmus, grožio ir gėrio troškimą.
Tačiau jeigu režisierius yra skulptorius, o aktorius molis - neįdomu. Režisierius tarsi įsodina aktorių į laivelį, paduoda jam kompasą, nurodo, kuria kryptimi plaukti, o toliau, brolau, kapstykis pats. Jeigu aktorius neturi savojo „aš", jeigu jis kuriamam paveikslui nesuteikia savo individualybės diktuojamų niuansų, jis medūza. Tačiau, iš kitos pusės, blogai, kai, gavęs vaidmenį, intuityviai sudėstai pagrindinius akcentus ir tuo viskas apsiriboja. Režisieriaus laimėjimas yra ir mūsų laimėjimas, jo pralaimėjimas ir mūsų pralaimėjimas.
Aktorius turi būti žmogus tikrąja šio žodžio prasme. Spektaklyje tarsi veidrodyje, šalia aktoriaus menininko, atsiskleidžia aktorius žmogus, jo individualybė. Jeigu aktorius kaip žmogus netikras, suktas, scenoje tai prasiskverbia į paviršių, scenoje aktorius tarsi apsinuogina.
Maloniausios akimirkos, kai jauti gyvą žiūrovų reakciją, kai pasijunti iš tikrųjų esąs jiems reikalingas. Skaudžiausios - kai pajunti, jog nesugebėjai pasibelsti į žiūrovų širdis.
Teatras yra savotiškas žaidimas. Tačiau kai tu jį žaidi daugelį metų, tai jau tampa ir gyvenimo būdu. Kai scenoje ilgiau nepabūnu, atsiranda įvairių kompleksų: nepasitikėjimo savimi ir ko tik nori. Kiekviena premjera yra tarsi banga po atoslūgio.
Negaliu pasigirti, jog esu iš tų aktorių, kurių nepersekioja vaidmuo. Kai kuriu sudėtingą psichologinį vaidmenį, būnu labiau užsidariusi, susikaupusi.
Aš labai pasiilgstu senų spektaklių. Tame sename Vilniaus akademiniame dramos teatre buvo specialus perėjimas iš kavinės tiesiai į sceną. Jeigu aktorius užtrukdavo kavinėje, jį būdavo galima greitai pakviesti. Prisimenu grimo kambarius su pliušinėmis užuolaidėlėmis prie durų, su kutais. Man viskas buvo labai nauja.
Kadangi iki tol aš ketverius metus dirbau Šiaulių dramos teatre, Vilniuje viskas atrodė labai prabangu - dekoracijos, spektakliai, rekvizitas. Kostiumai, siuvami iš tikrų medžiagų.
Kai man gyvenime būna sunkios kūrybinės minutės, aš visada prisimenu šiltus savo žiūrovų žodžius. Ir vėl patikiu savimi, vėl susikaupiu, nes nenoriu jūsų apvilti.
Aš viena iš tų laimingųjų, išgyvenusių kino aukso amžių. Būdavo tokių metų, kad tekdavo filmuotis trijuose filmuose, be to, dar spektakliai teatre, televizijoje, garsinimas, - toks gyvenimas, kuris nuolat stūmė į priekį.
Beveik kiekviename filme kas nors nutikdavo, nes tekdavo vaidinti neįprastomis sąlygomis. Bet su „Velnio nuotaka" buvo bene daugiausia „siurprizų". Ypač jie persekiojo mūsų Pinčiuką. Galima buvo sugadinti tik vieną dublį, nes juosta buvo labai brangi. Turėjome labai stengtis, nes filme daug šokių, judesio. Scenoje, kur Pinčiuką reikėjo skandinti, tikrinant, ar jis žmogus, ar velnias, šio vaidmens atlikėjui Gediminui Girdvainiui buvo prigrasinta iš vandens neišlįsti anksčiau nei bus duotas ženklas. O jis buvo labai drausmingas ir stropus. Nufilmavus antrąjį dublį, tuoj pat buvo ruošiamas kitas kadras. Gediminas taip ir liko po vandeniu. Paskui staiga matome, kad Regina Varnaitė su visais drabužiais pūkšteli į vandenį ir bando surasti savo sužadėtinį, kurį visi buvo pamiršę. Gediminas išlenda iš vandens visas pamėlynavęs ir įsižeidęs sako: „Ką jūs sau manot, taip aš ir nuskęsti galėjau!"
Ta vasara buvo labai šalta, lietinga, ir mes niekaip negalėjome sulaukti dienos, kai bus įmanoma filmuoti gražiąją sceną su lelijomis. Rudenėjo, pradėjo kristi lapai, baigė žydėti lelijos, o gero oro niekaip nesulaukėme. Teko filmuotis šaltyje. Buvau nereikli, ir net į galvą nedingtelėjo paprašyti dublerės. Nuo pat ryto, kol buvo nustatinėjami kadrai, mirkau vandenyje. Šaltas vanduo pakaitom su karštu fenu, kuriuo dažnai teko džiovintis plaukus, paguldė mane į lovą. Peršalau taip, kad ne tik prakalbėti, bet ir pajudėti neįstengiau. Bet reikėjo baigti filmuotis. Suleido kažkokių vaistų, atgaivino, ir tą dieną filmavausi puikiausioje filmo scenoje: „Pažiūrėk, tu, pažiūrėk, kas čia daros, kaip man linksma, kas čia daros?"
