„Savo pirmąsias pjeses aš palikau Kauno dramos teatro budėtojui. Tuometis teatro vadovas Gintaras Varnas netrukus man paskambino", - savo teatrinės karjeros pradžią prisimena Darius Lukas Piraitis.
Šį savaitgalį teatras „Utopija" sostinėje esančioje „Menų spaustuvėje" pristato Londone studijuojančio 23 metų D.L.Piraičio parašytą ir režisuotą kūrinį „Titrai/Subtitles".
D.L.Piraičio pavardė nuskambėjo prieš penkerius metus. Tada Kauno „Aušros" gimnazijoje besimokančio jaunuolio pjesės „Auto Portretai" ir „Nuogi kūnai" Kauno dramos teatro surengtame šiuolaikinių lietuviškų dramų konkurse „Panorama" iš devyniasdešimties pateiktų pateko į geriausiųjų dešimtuką.
- Koks buvo jūsų kelias į dramaturgiją, kodėl ėmėtės režisūros? - paklausiau D.L.Piraičio.
- Mano gyvenimą aukštyn kojomis apvertė Gintaro Varno spektaklis „Tolima šalis". Savo pirmąsias pjeses atnešiau ir palikau Kauno dramos teatro budėtojui. Tada teatrui vadovavo G.Varnas. Jis man paskambino - mūsų bendravimas tęsiasi iki šiol. Kitas svarbus lūžis įvyko Anglijoje, kai ėmiau rašyti anglų kalba.
O perėjimą prie režisūros taip pat siečiau su paauglyste: vaidinau „Vilkolakio" teatre Kaune, mokytojai profesionaliai, nors gal ir ne visada pedagogiškai teisingai žiūrėjo į šią veiklą.
Man tai buvo geras praktinis susidūrimas su teatru, nors ten buvau tiktai aktorius. Rašiau vis intensyviau, todėl nusprendžiau mokytis dramos rašymo meno.
- Šiuo metu jūs studijuojate garsiojoje Londono muzikos ir dramos meno akademijoje. Kas lėmė tokį pasirinkimą ir kuo ypatinga ši mokykla?
- Supratau vieną dalyką: Anglijoje daug dėmesio skiriama žmogaus originalumui, jo galimybėms atskleisti. Didžiulė intelektualinė parama šiuo atžvilgiu - pažintis su turtingos kultūros šalimi.
Anglija - didelė šalis. Joje daug sunkiau ko nors pasiekti. Tačiau ten vyrauja nuomonė, kad negalima smukdyti kito žmogaus ir kad net ir dėstytojų kritika turi būti pozityvi. Tai bendros kultūros dalis. Akademijoje žmonės beprotiškai gražiai bendrauja.
Rytų Anglijos universitete, kuriame studijavau dramos rašymo meną, buvo daug teatrinių laboratorijų, kurių metu kartu rašėme, vaidinome, režisavome. Tai padėjo suprasti savo tapatybę, kūrybingumą. Tapo aišku, kad nenoriu rašyti vienas, užsidaręs mažoje erdvėje, kad trokštu dirbti su aktoriais. Įsitikinau, kad teatro kūryboje labai daug kas atsiranda būtent iš bendravimo, dinamikos, santykių su žmogumi.
Londono muzikos ir dramos meno akademijos stojamųjų konkursai milžiniški, nors yra ir kita - Karališkoji muzikos ir dramos akademija (abi prilygsta Lietuvos muzikos ir teatro akademijai).
Į režisūros specialybę per metus priimami 3-4 studentai, nors stoja apie tūkstantį. Studentus dėstytojai renkasi iš viso pasaulio. Likimas lėmė, kad įstojau. Pirmiausia - paraiška, vėliau interviu, praktinės pratybos su kurso vadovu. Galiausiai likus penkioms minutėms iki egzamino pateikiama Williamo Shakespeare´o dramos ištrauka, kurią reikia surežisuoti.
- Esate tik pradedantis režisierius, bet nebijote eiti atviro eksperimento keliu. Kokias užduotis sau keliate?
- Mano šūkis: „Jeigu darai lengvai, nedaryk iš viso." Nereikia pamiršti, kad dabar statau spektaklį „Utopijos" teatre.
„Titrai/Subtitles" - spektaklis, kuriame dviem kalbomis vaidins mišri aktorių komanda. Pjesės dvikalbystė susijusi su mano asmenine patirtimi. Šios dvi kalbos - du mano poliai.
- Kaip rinkotės aktorius?
- Įdomiausiai radau pagrindinio vaidmens atlikėją Davidą R.Butlerį. Paieškos truko tris mėnesius, jis pasirodė paskutinę akimirką.
Atranka vyko studijoje, kuri įsikūrusi ištaigingame XVIII amžiaus name. Jame kadaise gyveno nemažai dailininkų, gretimame name - Virginia Woolf. Sakoma, kad tame name vaidenasi.
Vieną paskutinių atrankos dienų, jau po devintos valandos vakaro, gavome žinutę, kad aktorius laukia apačioje. Kai tik jis atėjo, pradėjo darytis keisti dalykai: ošti medžiai, užgeso šviesa, durys pradėjo varstytis... Tai suvokiau kaip tam tikrus ženklus.
- Kaip jūs apskritai suprantate režisūrą?
- Mano kelionė į režisūrą dar tik prasidėjo. Noriu tikėti, kad režisierius įkvepia žmonių grupę, kuri siekia bendro rezultato.
- Ar galima G.Varną laikyti jūsų mokytoju? Juk jis ir Kaune, ir Vilniuje palaiko jūsų idėjas?
- Taip. Jo tikėjimas ir pasitikėjimas, pastabos turėjo ir tebeturi didelės reikšmės mano gyvenime. Kai atsirado noras rašyti, man buvo 15-16 metų, o G.Varnas žiūrėjo į mane rimtai. Jis skyrė daug laiko pokalbiams su manimi.
Šis režisierius turi neįkainojamą dovaną atskleisti jauną kūrėją ir padėti jam atrasti savitą stilių. Net kai dirbau jo asistentu kuriant spektaklį „Mažutis dinamitas", jis atvirai klausė ir laukė mano pasiūlymų. Ši jo savybė maloniai žavi ir stebina. Vadinu Gintarą įvairiai - įkvėpėju, mentoriumi, kūrybinio kelio krikštatėviu.
- Kuo ypatingas bus jūsų spektaklis? Kokios pagrindinės jo idėjos?
- Šiandien labai svarbu kalbėti ne tik apie talentingų žmonių emigraciją iš Lietuvos, bet ir apie tai, kas nutinka žmogui, kai jis išvyksta ir sėkmingai integruojasi, tampa kitos šalies dalimi. Kas tuomet nutinka tam žmogui, kuriame yra du skirtingi poliai? Kaip juos sujungti? Tai nėra lengva.
Dramoje visos scenos yra trumpos - iki 5 minučių. Ši dinamika ne tik atspindi pačią temą (veiksmas vyksta viešųjų ryšių valdomame kosmopolitiškame pasaulyje, kuriame visi skuba ir bėga), bet ir mūsų tikėjimą (viskas turi vykti greitai, mes norime daug vaizdų).
Manoma, kad šiandien žmogus dėmesį sugeba išlaikyti tik tris su puse minutės. O prisiliečiant prie gana skaudžių temų norisi atskleisti mūsų dienų realijas.
Londone įsteigė teatro studiją
1988 m. gimęs D.L.Piraitis baigė Kauno „Aušros" gimnaziją. Nuo 2007 m. gyvena Londone. Šiuo metu studijuoja režisūrą Londono muzikos ir dramos meno akademijoje.
D.L.Piraitis bendradarbiauja su G.Varno įkurtu teatru „Utopija". Buvo G.Varno asistentas statant spektaklį „Mažytis dinamitas". Šį savaitgalį pristatys savo režisuotą spektaklį „Titrai/Subtitles".
D.L.Piraitis Londone įkūrė teatro studiją „Darius Lukas Theatre Company". Joje jau yra pastatęs tris spektaklius - „Lorcos patirtis" pagal F.G.Lorcos pjeses, „Laikas yra laikas" pagal A.Ayckbourno pjesę ir „Ar tai apie seksą?" pagal Ch.O´Reilly pjesę.
