Vilniaus senasis teatras (VST) balandžio 29, 30 dienomis pristato išskirtinę premjerą ir publikai atveria naujos teatro salės M8 duris. M8 salė - tai ne tik adresas (Mindaugo g. 8), bet ir eksperimentų, alternatyvų vieta, erdvė, kurioje galima ir reikia mesti iššūkį sau ir kitiems.
Simboliška, kad į naują teatrinę erdvę žiūrovus pakvies ukrainiečių režisieriaus Viktoro Marvino spektaklis „Šeimyninės scenos“ pagal Annos Jablonskajos pjesę. Šio pastatymo eskizas 2022-ųjų birželį tapo VST inicijuoto festivalio „Mes - Ukraina ʼ22“ konkursinės programos nugalėtojas.
Spektaklyje keliami fundamentalūs klausimai. Kokia yra agresijos, noro vienas kitą žudyti, engti prigimtis? Kas lemia tokį elgesį? Kodėl valstybė, kaip socialinė struktūra, pasiduoda agresijos adoravimo kursui, o visuomenė tai toleruoja? Kas tie žmonės, kokioje aplinkoje jie tarpsta, jog pasiekė tokį nužmogėjimą?
Viktoras Marvinas gimė 1986 m. Luhanske, Ukrainoje. Šiuo metu Talino „Vene Teater“ dirba aktoriumi. Jaunas menininkas yra baigęs Kyjivo Nacionalinį I. Karpenko-Karyj teatro, kino ir televizijos universiteto Aktorinio meistriškumo fakultetą, Baltijos kino ir medijų mokyklą (Baltic Film and Media School). 2022 m. Estijos dienraštis „Postimees“ V. Marviną išrinko teatro metų žmogumi.
-----
Konkursinėje festivalio „Mes - Ukraina ʼ22“ programoje nugalėtoju tapote Lietuvos rusų dramos teatre, o spektaklio grįžote kurti jau į Vilniaus senąjį teatrą. Ar jums svarbus toks teatro pavadinimo pasikeitimas?
Šiandien beprotiško, žiauraus ir šlykštaus karo, kurį Rusija pradėjo prieš Ukrainą, kontekste žodis „rusų“ tapo iš tiesų toksiškas. Savo indėlį pridėjo ir rusų kultūros atstovai - teatro ir kino žvaigždės, kurie nuoširdžiai vis išrėkia palaikymą žmonių žudymui Ukrainoje, ant teatrų kabina Z „svastikas“, visais būdais teisina režimo nusikaltimus. Šiuo aspektu Lietuva, transformuodama teatro pavadinimą, manau, pasirinko teisingą vektorių. Tikiuosi, prie to prieis ir Latvijos bei Estijos rusų teatrai. Kalbant apie patį pavadinimą - Vilniaus senasis teatras - jis man patinka, turi kažkokios ypatingos estetikos, apima platesnį, europietišką kontekstą. Be to, kiek žinau, teatro pastatas yra seniausias teatrui skirtas pastatas Lietuvoje.
Tikrai - išvažiavau iš vieno teatro, o grįžau į kitą. Tačiau teatro žmonės liko tie patys. Beje, turiu dar kelis projektus, kuriuos artimiausiu metu norėčiau įgyvendinti Vilniaus senajame teatre.
Kodėl pasirinkote statyti spektaklį pagal Annos Jablonskajos pjesę? Kaip vertinate šios dramaturgės kūrybą? Kuo „Šeimyninės scenos“ aktualios Lietuvos publikai?
Pjesė „Šeimyninės scenos“ aktuali ne tik Lietuvos, bet ir apskritai bet kokiai publikai. Gera dramaturgija, o A. Jablonskajos dramaturgija be abejonių gera, yra įstabi tuo, kad ji visada aktuali. Ir priklausomai nuo konkrečiu laikotarpiu pasaulyje vykstančių įvykių ji keičiasi ir suskamba naujai. Pjesė „Šeimyninės scenos“ sukurta dar prieš karą, dar prieš Krymo ir Donbaso įvykius, bet visiškai atliepia šiandieną. Vien ko verta pjesės replika: „Specialioji operacija! Kova su teroristais! Tai yra, su moterimis ir vaikais!“. Šiandien, kai vyksta karas, pjesės veiksmas rutuliojasi Rusijoje, statistiniame miestelyje, iš kurio žmonės vyksta kariauti į Ukrainą. Ten jie žudo, kankina, prievartauja, plėšia, siunčia į tėviškę skalbimo mašinas ir vėliau grįžta namo. Tiesą sakant, svarbiausias pjesės įvykis - vienas toks rusų karininkas grįžta iš karo, arba kaip tai vadina Rusijoje - SKO, į gimtąjį miestelį.
Žodžiu, A. Jablonskaja neįtikėtinai atliepia nūdieną. Deja, kaip ir daugelis talentingų žmonių, ji gyveno per trumpai, 2011 metais žuvo teroro akto Domodedovo oro uoste metu, būdama vos 30-ties, bet spėjo sukurti tokius gilius tekstus, prie kokių kai kurie autoriai nepriartės ir per šimtą metų.
Kas jūsų spektaklio scenografas, kompozitorius? Kokias užduotis keliate spektaklio vizualiniams ir garsiniams sprendimams?
Scenografiją kursiu pats, o kompozitoriaus spektaklis neturi. Muziką parinkau, ji bus dviejų registrų - tai aplinkos muzika, tokia, kokios klausosi pjesės herojai, kuri skamba jų namuose ar iš jų telefonų, ir „vertikali“ muzika - ji egzistuoja virš teksto, kaip jų buities ir papročių kontrapunktas. O spektaklio erdvė - itin minimalistinė, ryškios aliuzijos į tipinį vidutinio miestelio devynaukštį: kiemas, laiptinė ir laiptų aikštelė. Spektaklyje bus dešimt scenų. Visi herojai gyvena viename name. Kiekvienai scenai - atskiras aukštas. Dešimt scenų: devyni aukštai ir stogas. Ir pjesė juda aukštyn kulminacijos link.
Koks teatras gali „atrakinti“ šiuolaikinį žmogų? Ar dabar žiūrovą galima pasiekti tik elektros srove ar fiziniu prisilietimu?
Visais laikais gyvas teatras yra šiuolaikiškas. Kai scenoje - tikra vaidyba, kai gimsta gyva energija, žiūrovai visada tai jaučia. Aktoriai žino, kad kai scenoje gera vaidyba - keičiasi oras, jis sutankėja. O kai scenoje pasiekiamas tankis, žiūrovas tai jaučia... Tai gali įvykti ir forma grįstame teatre, ir psichologiniame teatre, ir vaidybos struktūrų teatre. O teatras privalo reaguoti į globalius pasaulinius įvykius, apmąstyti skaudžias temas ir apie tai pasisakyti savo teritorijoje. Pavyzdžiui, šiandien, mano galva, neįmanoma kurti spektaklius neatsižvelgiant į šalia vykstantį karą. Jei po Bučos, Irpinės, Mariupolio teatras stato spektaklius taip, tarsi nieko neįvyko, kam tada reikia tokio teatro?
Koks jūsų požiūris į Europos teatro tradiciją? Kaip vertinate savo vietą toje tradicijoje?
Turiu pasakyti, kad mano pažintis su Europos teatru įvyko prieš daug metų dar studijuojant, ir įdomu, kad tai prasidėjo būtent nuo Lietuvos teatro. Tada į gastroles Kyjive buvo atvykęs legendinis „Meno fortas“, ir man pasisekė gyvai pamatyti Eimunto Nekrošiaus „Makbetą“ ir „Otelą“. Šie spektakliai paliko neišdildomą įspūdį, o kai kurios scenos, tarkime, žudantis ir užburiantis Otelo ir Dezdemonos valsas, kurį šoko galingas Vladas Bagdonas ir trapi Eglė Špokaitė, išliko atmintyje visiems laikams. Apskritai, man tas E. Nekrošiaus teatras buvo neįtikėtinai tikslios formos, tikras gamtos stichijų teatras. Pažymėsiu, kad mano, režisieriaus skonį formavo tokie meistrai kaip Alvis Hermanis, Dmitrijus Krymovas, Ene-Liis Semper ir Tiitas Ojasoo, Jurijus Butusovas. Kiekvienas jų turi unikalų stilių, kuris man imponuoja. Beje, J. Butusovas pastatė puikų spektaklį pagal dabar populiaraus prancūzų dramaturgo Floriano Zellerio pjesę „Sūnus“, ir žinau, kad Vilniaus senajame teatre visai neseniai įvyko premjera pagal kitą F. Zellerio pjesę - „Tėtis“, kurį pastatė pripažintas Lietuvos meistras Jonas Vaitkus. Būtinai jį pažiūrėsiu.
Kaip vyksta jūsų kūrybinis procesas? Kokia patirtis jus suformavo kaip menininką? Kaip apibūdintume savo režisūrinį stilių?
Man svarbu, kad pjesė manyje pažadintų emociją. Į mane „pataikytų“ dar teksto lygmenyje. Gero autoriaus tekstas turi viską arba beveik viską. Svarbu sugebėti tai atskleisti.
Prieš pradedant dirbti su aktoriumi man svarbu suprasti, koks jis žmogus, kokios jo vertybės. Koks stiprus aktorius prieš mane ir pan. - tai lieka antrame plane. Pavyzdžiui, jei žmogus palaiko Rusijos agresiją Ukrainoje, apie ką galiu su juo kalbėtis? Man su juo ne pakeliui, koks genialus aktorius jis bebūtų.
Kino režisūros laboratorijoje mus mokė, kad režisieriaus profesija neapsiriboja mokėjimu garsiai ištarti: „Kamera! Motoras! Pradedam!“. Režisierius turi būti žmogus-orkestras - turi mokėti sukurti scenarijų, pastatyti, nufilmuoti ir sumontuoti. Teatrui tai irgi tinka. Anglų kalba režisierius - „director“, kilęs nuo žodžio „to direct“ - nukreipti. Režisierius, mano galva, yra tas, kuris nukreipia.
Svarbu parinkti koncepciją, paaiškinti savo sumanymą aktoriams ir sukurti patogias sąlygas jį įgyvendinti. Tačiau galutinis rezultatas dažniausiai skiriasi nuo pirminio sumanymo. Režisieriaus darbas man kažkuo panašus į skulptoriaus. Iš pradžių išminkai medžiagą, po to lipdai iš jos tai, ką sumanei. O vėliau tenka nupjaustyti tai, kas nereikalinga.
Kokiomis idėjomis gyvenate šiandien?
Šiandien labiausiai noriu dirbti su Ukrainos dramaturgija, ukrainietiškais tekstais, ištyrinėti juos ir atverti Europos žiūrovams. Tuo pat metu atrodo svarbu kurti spektaklius ukrainiečiams, kurie buvo priversti išvykti iš savo šalies dėl karo, suteikti jiems galimybę toli nuo Ukrainos gauti dalelę kažko šilto ir savo. Gegužės pabaigoje Taline bus parodytas mano spektaklis ukrainiečių kalba „Katinai pabėgėliai“. Tai labai geraširdiška pjesė, kurią sukūrė puikūs Ukrainos dramaturgai Liudmila Timošenko ir Marina Smelianec. Šiuo metu deruosi su vienu Talino teatru dėl dar vieno labai stipraus ukrainietiško teksto pastatymo su estų aktoriais.
Šiaip - kaip ir milijonai žmonių - gyvenu viltimi, kad Ukraina artimiausiu metu nugalės ir pagaliau ateis ilgai laukta ir teisinga taika.
-----
Kalbino Ingrida Ragelskienė
Vilniaus senojo teatro informacija
