Mindaugas Klusas
Valstybiniame jaunimo teatre pasitikta teatrologės Ramunės Marcinkevičiūtės knyga „Patirčių realizmas. Dalios Tamulevičiūtės kūrybinės biografijos studija".
Kaip rašoma jos pratarmėje, režisierė ir pedagogė D.Tamulevičiūtė (1940-2006) padarė didelę įtaką lietuvių teatro raidai, sukūrė savitą vaidybos mokyklą, paliko ryškų pėdsaką studentų, aktorių biografijose. Štai jie visi užvakar ir susitvenkė Jaunimo teatro antro aukšto fojė, šalia Dėstytojai ir Režisierei skirtos fotografijų parodos. Šypsodamiesi, spausdami vienas kitam ranką, glėbesčiuodamiesi, patys virto žaviomis akimirkomis, atvirukais į praeitį jau žengtelėjusio vakaro klostėse.
Į Jaunimo teatrą D.Tamulevičiūtė atėjo 1971 metais, 1975-aisiais tapo vyriausiąja jo režisiere. Per aštuoniolika metų ji sukūrė daugiau kaip 30 įvairaus žanro pastatymų. Daugelis dar prisimena „Ugnies medžioklę su varovais", „Škac, mirtie, visados škac", „Rožės pražydėjimą tamsoj", „Haroldą ir Modę", „Brolį Aliošą", „Daukantą". Taip pat režisierė dirbo Kauno, Šiaulių, Klaipėdos bei Rusų dramos teatruose. 1971-aisiais ji pradėjo dirbti Lietuvos konservatorijoje, išugdė net aštuonias aktorių kartas.
„D.Tamulevičiūtės atėjimas Lietuvos teatrą uždengė šviesumo, tyrumo, sąžiningumo skraiste", - sakė dabartinis Jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas. Per „Patirčių realizmo" sutiktuves vis kartota - Dalia dabar tikriausiai džiaugiasi žinodama, kas knygos autorė. O R.Marcinkevičiūtė savo ruožtu teigė, kad studija yra „visų knyga" apie D.Tamulevičiūtę. „Visi galite pasirašyti šioje knygoje kaip jos autoriai, - siūlė teatrologė ir visai be reikalo pasitaisė: „Atsiprašau - dalyviai."
Kartos rokas
Norėdamas žaismingai pateisinti savo buvimą vakaro vedėju, teatrologas Vaidotas Jauniškis prisiminė, kaip lygiai prieš 25 metus, kovą, Jaunimo teatre jis stebėjęs baigiamąsias Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Dėdė Vania" repeticijas. „Pagal visus teisingos hierarchijos principus man tada teko vieta balkone, o Ramunei - parteryje", - prajuokino V.Jauniškis. Per pertrauką juodu supažindinęs rašytojas, teatro literatūrinės dalies vedėjas Juozas Pocius. „Ramunė tada rūkė cigaretes „BT", sakė ketinanti mesti. Ir atidavė pusę likusio pakelio Juozui", - prisiminė teatrologas. Knygos pristatymą stebėjęs aktorius iš legendinio D.Tamulevičiūtės dešimtuko Arūnas Storpirštis tyliai replikavo: „Tuomet rūkyti pradėjo J.Pocius."
V.Jauniškis teigė, kad R.Marcinkevičiūtė rašanti nedovanotinai retai. „Knyga apie D.Tamulevičiūtę taps ne tik teatro, bet ir viso kultūros pasaulio įvykiu", - reiškė viltį teatrologas ir pabrėžė, kad jo kartai, prisimenančiai žiūrovų spūstis, „naktines vigilijas" belaukiant, kol atsidarys bilietų kasos, Jaunimo teatro kūrėjai prilygo užsienio roko žvaigždėms. „Tai buvo tos kartos rokas", - skambaus palyginimo griebėsi V.Jauniškis.
Nepriklausomybės sala
Teatrologei Elonai Bajorinienei studija „Patirčių realizmas" atvėrė daug naujų, intriguojančių, „paparacišką smalsumą" tenkinančių faktų. Nenutylėjo laiko, nepagražino tų brežnevinių, pobrežnevinių dešimtmečių, kai skleidėsi D.Tamulevičiūtės ir jos auklėtinių talentas. „Visa tai Ramunė pamėgino išreikšti per polifoninį balsų chorą. Ji parašė istoriją apie moterį teatre", - sakė E.Bajorinienė. Teatro vadovei teko eiti į kompromisus su sovietine valdžia, lankstytis, klausytis pastabų, išgirsti apkalbų. Tas visas administravimas, kaip knygoje prisimena Eimuntas Nekrošius, santykiai su direktoriumi, partine organizacija, profsąjunga, Kultūros ministerija... Tačiau ji kaip įmanydama gynė aktorius, ieškojo sutarimo - kad tik galėtų tęstis kūrybinis darbas. Ne veltui rašytojas Saulius Šaltenis palygino režisierę su Riteriu, kuriam neleista oriai vykdyti savo misijos - nuolat visokios gyvatės, rupūžės po kojom, grasančios kibti į skvernus. „Gynė teatrą kaip sužeista liūtė. Be jos Jaunimo teatras nebūtų išsilaikęs, nebūtų tapęs nedidele nepriklausomybės salele", - prisiminė teatro dramaturgas. E.Bajorinienės manymu, D.Tamulevičiūtė sukūrė tvirtą moralinę Jaunimo teatro platformą. Keliems būsimiems dešimtmečiams. Neturėdama šeimos, namus ji susikūrė pačiame teatre. Ir visi jame tapo jos artimaisiais.
Neįvykęs „iki"
Rengdamasi rašyti knygą, R.Marcinkevičiūtė pajuto, kad čia tiktų „bendraautorystės idėja", kuri visada buvo svarbi ir pačiai D.Tamulevičiūtei. Knygoje, kurią suskliaudžia du teatrologės tekstai (vienas pristatantis pagrindinę veikėją, kitas - D.Tamulevičiūtės teatrą), pateikiami režisierę supusių žmonių prisiminimai, kritikos publikacijos, pokalbių su ja rinkinys, ir jos atsiliepimai spaudoje. R.Marcinkevičiūtei norėjosi paneigti nuostatą, esą režisierė nepaliko jokių užrašų apie savo kūrybos principus, pedagogikos metodus. „Šiuose interviu jie puikiai atsiskleidžia", - tvirtino knygos autorė. Rašyti teatrologę skatino ir kita priežastis - nevykęs „iki" režisierės skrydžio į Ciurichą išvakarėse. Šveicarijoje jai buvo atliktos dvi galvos operacijos, antroji - nesėkminga... „Nykiame Sluškų koridoriuje atsainiai pasimojavom rankomis, ir Dalia dingo už kolonos, nesuteikdama atsisveikinimui reikšmės. Nemačiau jos ir mirusios, tuo metu buvau išvykusi į Lenkiją. Esu dėkinga Daliai už daugybę dalykų", - teigė R.Marcinkevičiūtė. Tada, pritariant Vido Petkevičiaus gitarai, keli dešimtuko aktoriai užtraukė savojo kurso himną: „Per tą lietų, per purvyną.../ Už nelemtą mūsų dalią..." Už nelengvą mūsų Dalią?
