Mindaugas Klusas
Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) ryt ir poryt, sausio 25 ir 26 dienomis, kviečia į pirmąją šių metų premjerą - režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklį „Stabmeldžiai".
Pjesę „Stabmeldžiai" parašė 1981 metais Odesoje gimusi ukrainiečių dramaturgė Anna Jablonskaja. Daugiau kaip tuzino scenos veikalų autorė pelnė kelių dramaturgijos konkursų laurus. Lygiai prieš dvejus metus, 2011-ųjų sausio 24 dieną, į Maskvą atvykusi atsiimti „Kino meno" premijos A.Jablonskaja tapo teroro akto Domodedovo oro uoste auka.
Spektaklio režisieriaus J.Vaitkaus teigimu, kūrėja savo žvilgsnį nukreipė į šiuolaikinį žmogų ištikusią tikėjimo krizę. Pasak jo, kai tikėjimo genas sunaikinamas, belieka tik materialinės naudos ir prekybiniai santykiai, kurie galų gale veda į aklavietę. „Regis, stabmeldystės visuomenėje nebeliko. Tačiau plačiąja šio žodžio prasme ji yra paplitusi lyg užkratas. Matome televizinius, sporto stabukus, girdime TV žvaigždučių poliucinius klykavimus, - pristatydamas spektaklį rėžė J.Vaitkus. - Pjesės veikėjai - ne kokios padugnės, o gana išsilavinusi šeima, kurios nariai prarado vertybių sistemą, blaškosi ieškodami pinigų, gerovės stabo."
Scenoje pasikeisdamos vaidins dvi LRDT aktorių komandos - vyresnioji ir jaunesnioji. Yra ir kviestinių artistų: Kristiną įkūnys ukrainiečių aktorė Jevgenija Gladij, o Lietuvoje mažai žinomam režisieriui, aktoriui ir multiinstrumentininkui Gediminui Sederevičiui atiteko beveik bebalsis, tačiau labai muzikalus vaidmuo. Jis kurs Benamio personažą, spektaklį praturtins gyva muzika. Aktoriui teks pasakyti vos dvi pjesės frazes. „Džiaugiuosi dėl to, kadangi daug kalbėti tenka gyvenime. Scenoje malonu ir patylėti. Vaidmuo iš pažiūros mažas, tačiau labai artimas, o tos dvi frazės - lyg kvintesencija", - sakė aktorius.
Spektaklio scenografiją ir kostiumus kūrė dailininkas Jonas Arčikauskas.
Paskutinė užduotis
Spektaklio scenoje žiūrovai išvys šeimą, kuri gyvena, regis, amžinai remontuojamame bute. Viskas, kuo gali pasidalyti buities rūpesčių slegiami namiškiai, - pyktis, keiksmai ir kaltinimai. Valdingoji Marina - dieną dirba nekilnojamojo turto agente, o naktimis „visokiems buržujams" siuva užuolaidas ("aš nuo tų uždangalų dienos šviesos nematau"), kad galėtų kaip nors prisidurti pragyvenimui ir sumokėti už dukters Kristinos studijas institute. Marinos vyras Olegas - bedarbis, kuriam likęs vienintelis malonumas - muzika. Jo didžiausia meilė - klarnetas.
Svarbiausias kūrinio personažas - duktė Kristina gerai mokėsi mokykloje ir institute, tačiau netikėtai iš jo išmetama, ima šlaistytis. Į šią šeimą atvyksta tiesiog stabmeldiškai religinga Olego motina Natalija, daugybę metų kaip piligrimė keliavusi per krašto dvasinius centrus. Jai pasirodžius, pjesėje ima veikti krikščioniško tikėjimo jėga, kuri, savaime suprantama, iš pradžių sutinkama labai priešiškai. Dar vienas personažas - kaimynas, prasigėręs jūrininkas Kolia, pravarde Bocmanas, remontuojantis šeimos butą. Jis pirmasis patiria dieviškos galios poveikį.
Šeimos reikalai ima gerėti - Olegas gauna pelningą darbą, Marina sudaro didžiulį nekilnojamojo turto sandorį su tėvu Vladimiru. Remontas baigtas, namiškiai gyvena jaukiame bute. Visi įsitikina Natalijos žodžių ir veiksmų teisingumu. Jos autoritetas ir valdžia išauga. Lieka vienintelė užduotis - kaip atvesti į doros kelią Kristiną?
Tikros dramos
Jono Vaitkaus LŽ teiravosi apie pjesės kelią į sceną.
- Kaip pjesė atsidūrė jūsų rankose?
- Apie „Stabmeldžius" išgirdau Maskvoje, žiūrėdamas festivalio „Auksinė kaukė" spektaklius. Pjesę perskaičiau, supratau, kad ji verta inscenizacijos. Iš pradžių kūrinys pagauna, neša tave. Tačiau turi ir savų paslapčių, kelia iššūkių statytojui. Mat jame atsiveria ir buitinis, ir simbolinis, apibendrinantis planas. Esama rizikos prarasti vieną arba kitą. „Stabmeldžių" problematika gyva, aktyvi, aiški. Todėl vargu ar išbaigtumas spektakliui būtinas. Reikia kuo greičiau susitikti su žiūrovu ir tada pasižiūrėti, ką keisti.
- Marina pardavinėja „blausių koridorių kvadratinius metrus", tačiau pati gyvena amžinai vykstant remontui, lyg be namų. Ką tai sako apie mūsų visuomenę?
- Marina siekia finansinės gerovės. Gal dėl to, kad dukra mokosi, o gal dėl vyro muzikanto, kuris užtektinai neuždirba. Nepasitenkinimas tuo, ką turi, noras aprėpti daugiau, valgyti skalsiau, įsuka pasiutpolkę, kuri sutrauko šeimos saitus. Tada ir beįsibėgėjantis verslas tampa nebereikalingas, nes namie prasideda tikros dramos.
Neskubėk sakyti „tikiu"
- Ar pjesę interpretuojate kaip dviejų jėgų - krikščionių tikėjimo ir protėvių dvasių - susidūrimą?
- Kūrinys neatskleidžia, kuris kelias teisingas. Turbūt sakyti, kad esi įtikėjęs, negalima tol,kol gyvenimas tavęs neįstumia į aklavietę. Tikėjimas gali subyrėti per vieną akimirką, susidūrus su kitu žmogumi, likimu, nelaime. Juk ne kas kitas, o Natalija pastūmėjo Kristiną į savižudybę. Žmogaus vertybės glūdi ne kraštutinumuose ar fanatiškame tikėjime. Jas aptiksi pasiekęs dvasinę pusiausvyrą, ramybę, užslopinęs vartojimo, rijimo alkį, skrandžio pasiutimą.
- Įdomus Bocmano personažas. Jis lyg laukas, kuriame grumiasi krikščioniškas ir toteminis tikėjimas. Ir viena, ir kita jėga tą lauką užima be jokio pasipriešinimo.
- Šio personažo esminės žmogiškosios vertybės yra sunaikintos. Kur ir kada jas prarado, nežinau. Jis besąlygiškai gali priimti bet kurią tiesą. O paskui mesti, nes pajunta nepasitenkinimą - per daug draudimų, suvaržymų. Bocmanas tikėjimą atranda ten, kur gali gerti, keiktis, jaustis laisvas. Todėl visi mėginimai, blaškymaisi grąžina jį į tą patį kelią. Jis taip ir baigs savo gyvenimėlį... Tokių žmonių yra labai daug.
Kas kaltas?
- Pirmasis Kristinos monologas stiliaus požiūriu tarsi iškrinta iš pjesės tėkmės. Jį pradeda žodžiu „privet" (labas). Į ką ji kreipiasi?
- Nelabai aišku. Tačiau jauti, kad ji yra išsirinkusi, su kuo bendrauti. Gal su ta mirusia varna, o gal su kokiu stabu, talismanu? Žmogui būtina išpažintis. Kadangi visi užsiėmę tik savais reikalais, o visa, kas eina iš jauno žmogaus, esą yra bjauru, nepriimtina, agresyvu, neatitinka šiuolaikinio gyvenimo normų ir taisyklių, mergina lieka vieniša. Dar vienas jos monologas skamba kūrinio pabaigoje. Kristina jau nurimusi, išdeginta, tuščiavidurė. Susitaikiusi su aplinkybėmis, taisyklėmis. Pilkas gyvenimas be aistros.
- Olegas paskutiniu pjesės sakiniu ištaria žinąs, kas kalčiausiais dėl nutikusios istorijos. O kas - jūsų manymu?
- Nežinau. Teiravausi aktoriaus Valentino Krulikovskio (Olego vaidmens kūrėjas). Jo manymu, jis pats. Visa kaltė yra žmoguje, nieko kito negali kaltinti.
***
Ukrainiečių dramaturgė A.Jablonskaja rašė rusų kalba. Pasak aktorės J.Gladij, dramaturgė garsėjo Rusijoje, Jungtinėje Karalystėje, tačiau tėvynėje buvo mažai žinoma. Per 2010 metų viešnagę Londone, kuriame ketinta inscenizuoti jos pjesę, A.Jablonskaja susipažino su dramaturgais Marku Ravenhillu (pjesės „Shopping and Fucking" autoriumi), Davidu Hare´u, Martinu Crimpu ir Caryle Churchill ("Top Girls" autore). Šios pjesės premjera, kurią režisavo Gytis Padegimas, rytoj įvyks Klaipėdoje.
Kūrybos įvertinimas atėjo po A.Jablonskajos žūties. Jos pjesė „Stabmeldžiai" sulaukė pastatymo Ukrainoje, tačiau įvyko vos keli spektakliai. „Režisierius sukūrė pasibaisėtiną farsą. Todėl spektaklis patyrė fiasko", - tvirtino J.Gladij. Į Lietuvą aktorė atvyko dėl „Stabmeldžių", tačiau dar spėjo sukurti vaidmenis „Eglutėje pas Ivanovus" ir „Undinėlėje". Aktorė ir dramaturgė pažinojo viena kitą. „Pjesė man beprotiškai patiko. Nors mano ir Kristinos amžius nesutampa, tačiau personažo vidinį pasaulį, keliamus klausimus gerai suprantu", - teigė J.Gladij.
