Tarptautinio Vilniaus teatro festivalio „Sirenos" svečias režisierius Michelis Schroderis davė išskirtinį interviu „Lietuvos žinioms".
Šiemet „Sirenų" dainas kartu su Lietuvos teatralų desantu trauks ir trys Europos teatro banginiai - Romeo Castellucci, Rodrigo Garcia ir Michelis Schroderis. Eretikų ir vizionierių etiketėmis nudabinti režisieriai pristatys Lietuvos publikai unikalias savo pasaulėžiūras bei originalia teatrine kalba paremtus spektaklius. R.Castellucci ir R.Garcia Lietuvoje - kas kartą, kas du - su kontroversiškaisiais savo spektakliais jau lankėsi. Jaunasis jų kolega - vokiečių kilmės šveicarų režisierius Michelis Schroderis - atvyksta pirmą kartą. Keturiasdešimtmečio kūrėjo kūrybinė biografija, kaip ir jo spektakliai - marga lyg kaleidoskopas, paradoksali ir netikėta.
Gyvenimiška patirtis atsispindi režisieriaus sceninėje kūryboje. Todėl visai nenuostabu, kad spektaklio „Apie gyvenimo trumpumą" (rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d. 19 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje) dramaturgija sukurta koliažo principu, dinamiškas veiksmas stebina ir glumina. Scenoje matoma spalvinga popkultūros ir rimtojo meno sandūra trikdo bei kelia klausimų. O režisierius įsitikinęs, kad jo kuriamas teatras suprantamas įvairiatautei publikai.
Spektaklis „Apie gyvenimo trumpumą" - tai netikėtos formos žmogaus būties vizija, be cinizmo ir moralizavimo, tačiau su visais nerealiam pasauliui būdingais niuansais. Perskaitęs Romos filosofo Senekos esė „De brevitate vitae" pavadinimą, režisierius susimąstė ir nutarė pasidalyti savo mintimis apie žmogaus pastangas išlikti nepaisant esminės aplinkybės - gyvenimas vis tiek vieną dieną baigsis. Fragmentiškai sudėliotame spektaklyje koliažas tampa realų gyvenimą atspindinčiu momentu.
Režisieriaus M.Schroderio įkurta šveicarų trupė „Kraut_produktion" apie žmogiškąją būtį bei jos iššūkius pasakoja šmaikščiai ir rimtai, jautriai ir triukšmingai.
Žingsnis po žingsnio
- Kaip galėtumėte trumpai pristatyti savo kūrybinę biografiją?
- 1990-1994 metais baigiau grafikos dizaino studijas. Vėliau šešerius metus dirbau barmenu, buvau atlikėjas ir dainininkas „Glamour-punk" grupėse ir žingsnis po žingsnio pradėjau dirbti kaip laisvai samdomas režisierių asistentas. 2000-2003 metais buvau režisierių asistentu „Schauspielhause" Ciuriche, kur su kitais darbavomės prie Franko Castorfo ir Christopho Marthalerio darbų. 2000-aisiais įkūriau grupę „Kraut_produktion". Nuo tada iki šiandienos esame sukūrę per 20 spektaklių skirtingose Ciuricho scenose.
- Jūsų spektaklis, atvykstantis į šiųmetines „Sirenas", vadinasi „Apie gyvenimo trumpumą". Šis pavadinimas toks pat kaip antikos filosofo Senekos darbo. Kuo tai susiję?
- Senekos darbo pavadinimas mane įkvėpė sukurti spektaklį apie tai, kas yra gyvenimo prasmė arba kokia yra mūsų bandymo išgyventi motyvacija. Kodėl mes iš tiesų norime išgyventi, nors esame įsitikinę, kad gyvenimas vis tiek baigsis? Ko mums reikia, kad galėtume gyventi savo gyvenimą taip, kaip norime, ir dėl ko mes kovojame? Aš pasiskolinau tik Senekos darbo pavadinimą. Knygos neskaičiau.
- Jūsų spektaklis nėra paremtas konkrečia istorija. Kaip gimė tokia kaleidoskopinė spektaklio siužeto linija?
- Visi mūsų darbai yra daugiau ar mažiau kaleidoskopiniai arba koliažiniai. Aš manau, jog toks yra ir gyvenimas - keistas koliažas, pilnas juokingų abejonių ir nuoširdžių dvejonių. Nėra konkrečios istorijos ne vien spektaklyje, jos nėra ir gyvenime. Tačiau tiek spektakliai, tiek gyvenimas susideda iš trumpų pasakojimų ir ištraukų, iš skirtingų, tarpusavyje susiduriančių individų gyvenimų.
- Kokios reakcijos tikitės iš žiūrovų? Ar Jūsų spektakliai yra pramogos forma, intelektualinis iššūkis, ar filosofinis klausimynas?
- Manau, po kažkiek visų išvardytų variantų gali tilpti viename spektaklyje vienu metu. Ir tai visuomet yra konfrontacija su žiūrovu. Mes nenorime, kad publika suprastų viską (manau, mūsų darbuose tai neįmanoma), bet norime suteikti galimybę pajusti labai aiškų, stiprų poetinį jausmą. Norime juos paliesti, suerzinti, provokuoti ir kartu atiduoti visą savo širdį bei aistrą, savo jėgą ir pažeidžiamumą.
Kur niekas nežino
- Kuo Jums, kaip režisieriui, svarbu pristatyti šį darbą Lietuvoje?
- Tai mano pirmas kartas Lietuvoje. Man, kaip režisieriui, be galo įdomu ir svarbu pristatyti savo darbus žmonėms, kurie nežino nei manęs, nei mano spektaklių. Kurie galbūt visiškai kitaip suvokia, kas yra teatras ir apskritai menas. Tai gali būti dėl kultūrinės ar istorinės aplinkos. Tai yra galimybė pasitikrinti, kaip mano darbai veikia tarptautiniame kontekste.
- Jūsų spektakliuose kaip personažai pasirodo keletas kontrastingų personų - Elfriede Jelinek arba Nina Hagen, kurios yra puikiai žinomos visame pasaulyje. Ar šie asmenys - tai mūsų laikų, popkultūros, idėjų metaforos?
- Ir taip, ir ne. Tai tikrai svarbūs ir įspūdingi žmonės, kurie pasisako už sveiką mąstymą ir tam tikra prasme už sveiką anarchiją. Bet svarbiausias dalykas šiame darbe buvo tai, ką konkrečiai šie asmenys sakė ir kaip. Nesiekėme šiame projekte jų padaryti svarbiomis asmenybėmis. Todėl spektaklyje ir neatskleidžiame jų vardų.
- Koks yra Jūsų asmeninis santykis su popkultūra?
- Aš tiksliai nežinau, ką reiškia popkultūra. Meninė kūryba man reiškia laisvės galimybę ir jos išraišką, o meno kūriniai, mano manymu, taip pat turėtų būti visiškai laisvi ir nepriklausomi. Jei popkultūra reiškia atsitraukimą nuo tradicinės teatro sąvokos, aš tai suvokiu kaip meninę kūrybą.
- Kas Jūsų spektaklyje yra universalaus ir kas daugiau šveicariška, lokalu?
- Tikiuosi, šis spektaklis yra absoliučiai universalus ir internacionalinis, kad jį supranta net tie žiūrovai, kurie nemoka vokiškai. Manau, mūsų pasirodymuose nėra nieko lokalaus. Universalus yra mūsų bekompromisis ir jautrus mąstymas apie žmogų. Manau, mūsų kaleidoskopas, mūsų koliažas turėtų būti metantis iššūkį, konfrontatyvus ir tinkamas įvairiausiai publikai.
