Milda Mičiulytė
Šiaudinė Kaliausė iš Keistuolių teatro spektaklio „Smaragdo miesto burtininkas„ prieš daugelį metų mažuosius žiūrovus įtikino, kad „svarbiausia - įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose“. Vaikai užaugo. Trečioji teatro karta dabar iš naujo pasaką seka stebuklų trokštantiems vaikams.
Daugelis prisimena Keistuolių teatro muzikinį spektaklį „Smaragdo miesto burtininkas„ Lymano Franko Baumo pasakos motyvais. Jį 1992 metais režisavo Aidas Giniotis. Vienuolika metų scenoje gyvavusi pasaka po penkerių metų pertraukos vėl atgimė, tik jau kitu pavadinimu - „Geltonų plytų kelias“. Naująjį spektaklį taip pat režisavo A.Giniotis, tačiau jau su kitais aktoriais - savo mokiniais, kurie per pirmą Keistuolių teatro spektaklio pastatymą patys buvo vaikai.
Apie naująjį spektaklį kalbėjomės su keletu jo aktorių: Marija Korenkaite, Agne Kaktaite, Eimantu Bareikiu ir Justu Terteliu.
Sena pasaka kitaip.
Pirmajame, legendiniame spektaklyje šios pasakos motyvais vaidino dabartiniai scenos grandai: Andrius Kaniava, Ilona Balsytė, Aidas Giniotis, Darius Auželis ir Robertas Aleksaitis. Dvidešimtojo Keistuolių teatro sezono proga režisierius A.Giniotis nusprendė atgaivinti pasaką, džiuginusią vaikus daugiau nei dešimtmetį.
Jaunieji aktoriai prisipažįsta, kad jiems tai buvo netikėtas, bet viliojantis iššūkis. Nors dainos daugeliui seniai girdėtos ir žinomos, tačiau nauju spektakliu nesistengta atkartoti buvusiojo. Paklausus, ar jaunieji aktoriai nesibaimino, kad juos ims lyginti su pirmtakais, M.Korenkaitė, mačiusi šį spektaklį vaikystėje, pasakojo: „Mes labiau jaudinomės, ar mums pavyks sukurti tokį patį pasakos stebuklą, kaip ir jiems. Mintys, ar mane lygins su anksčiau Doroti vaidinusia I.Balsyte arba dabar Geležinį Medkirtį vaidinantį E.Bareikį su D.Auželio Medkirčiu, pradėjus repetuoti ir kurti spektaklį, visiškai pradingo."
„Nuolat galvojant apie tai, kaip anksčiau kas nors kūrė šį spektaklį, nepavyktų jo išvis pastatyti, - sakė E.Bareikis. - Tuo labiau kad vaikai, kurie ateina į vaidinimą, nėra matę senojo, todėl lyginti šiuo atveju gali nebent tėveliai.“
Įtikinti žiūrovus
A.Kaktaitė prisiminė: „Kai buvau mažytė, pirmiausia pamačiau „Geltonų plytų kelio„ videofilmą, o vėliau - spektaklį. Žiūrėdama labiausiai laukiau, kada pasirodys Doroti. Kai ją išvydau, nustebau, kad mergaitę vaidina suaugusi aktorė, o filme - maža mergaitė. Žiūrėdama spektaklį supratau, kad čia tiesiog kita Doroti, bet taip pat Doroti. Ir tuo patikėjau. Kai mes ėmėme kurti spektaklį, man buvo keista, kad Kaliausę anksčiau vaidino vyras, o dabar aš. Bet kai išeini į sceną ir vaikai šaukia: „O! Kaliausė!“, nebelieka nieko kito, kaip tik patikėti - aš esu Kaliausė."
Keičiasi kaip pasaulis
Ši muzikinė pasaka yra labai dinamiška, smagi, įvairi ir prikaustanti vaikų dėmesį, o tai yra labai svarbu. Kaip sako A.Kaktaitė, jos kartos vaikai buvo naivesni, o dabartiniai daug greičiau viską sužino, nes informacija sklinda žaibiškai. E.Bareikio nuomone, laikai keičiasi, tačiau vaikai yra vaikai ir juos domina tie patys dalykai, kaip ir jų vaikystėje.
J.Tertelis pridūrė, jog teatras visą laiką keičiasi: „Manau, jeigu keičiasi auditorija, tai turi keistis ir teatras. Jis irgi prisitaiko. Kad vaikai dabar žiūri V.Disnėjaus filmukus, kaip mes anksčiau žiūrėjome sovietinius, tai nieko nekeičia - ir mes žaisdavome vaikystėje, ir jie dabar žaidžia lygiai taip pat. Tik gal žaidimai truputį kitokie. Manau, svarbiausia spektaklyje yra įtraukti vaikus žaisti kartu."
Pasak J.Tertelio, aktoriai nesistengia kaip nors ypatingai suvaikėti vaidindami vaikams, tiesiog su jais kalbasi kaip su mažais suaugusiais žmonėmis. „Be to, suaugęs žmogus atlaidesnis nei vaikas: jei pajunta aktoriaus nenuoširdumą, nepasitikėjimą scenoje, jam neįdomu, jis tai parodo - šnibždasi, kalbasi su draugais", - sakė E.Bareikis.
Tereikia apsidairyti
Aktoriai teigė, kad jie patys tiki stebuklais, tačiau suaugusieji juos dažnai pamiršta. „Jeigu mes netikėtume stebuklais, nesuvaidintume šito spektaklio, - tvirtino E. Bareikis. - Be to, stebuklas yra ir tai, kad šį spektaklį pažiūrėję vaikų tėveliai grįžta į vaikystę." J.Tertelis įsitikinęs, kad stebuklų esama, tik reikia apsidairyti ir juos pamatyti.
„Pavyzdžiui, mano mama prisipažino, kad per spektaklį susigraudino, - pasakojo M.Korenkaitė. - Ji sakė, kad spektaklis priminė vaikystės momentus.“
Anot aktorių, režisierius A.Giniotis repetuojant nereikalavo atkartoti buvusio spektaklio pastatymo. „Mes kartu su režisieriumi kūrėme naują spektaklį, nors istorija ir dainos išliko tos pačios", - teigė J.Tertelis.
Jaunieji aktoriai džiaugėsi sulaukę profesinių patarimų ir globos iš vyresnių kolegų. „Pavyzdžiui, man buvo labai smagu pasikalbėti su R.Aleksaičiu, kuris atėjo pažiūrėti naujojo spektaklio. Jam pasibaigus labai linksmai pasišnekučiavome apie Liūtą, kurį abu vaidinome. Mūsų nuomonės dėl šio personažo sutapo", - pasakojo J.Tertelis.
Jaunieji aktoriai sakė nesitikintys pakeisti anksčiau spektaklyje vaidinusių keistuolių. „Tas spektaklis su Kaliause, Doroti, Medkirčiu, Liūtu yra kiekvieno vaiko, kuris dabar jau yra užaugęs, atmintyje, - sakė M.Korenkaitė. - O mes džiaugiamės, kad mumis patikėjo režisierius ir suteikė galimybę papasakoti istoriją kitiems vaikams dar kartelį."
