Su anglų bei lietuvių kalbomis kuriančiu jaunu dramaturgu-režisieriumi Dariumi Luku Piraičiu teatras „Utopia" imasi skrosti moderniąją tapatybę. Premjerą rugsėjį ketinantis išvysti dvikalbis spektaklis „Titrai/Subtitles" subūrė tarptautinę trupę. Kartu su dviem Britų aktoriais spektaklį kuria ir lietuviai Emilija Latėnaitė-Beliauskienė ir Martynas Nedzinskas. Paskutinį birželio savaitgalį visa „Titrų" kūrybinė grupė susitiko dramaturginei laboratorijai ištaigingose XVIII a. Egoist Body studijose Londone.
„Utopia" neruošia dar vienos statistinės istorijos apie išvykusiuosius plušėti Jungtinės Karalystės fabrikuose ar tuos, išdrįsusius savo vaikus pamiršti tėvynėje. Tai greičiau unikali ir intriguojanti vizija, pasakojanti apie sėkmingą Jauną Žmogų, kuriam pavyko save išsiversti į svetimą kalbą ir išgyventi savo sielos evoliuciją.
„Titrai/Subtitles" (darbinis pavadinimas - „Emigruojanti Kalba") - tai aitri šių dienų istorija apie daugiakalbį pasaulį, agoniją ir malonumą atnešančią kosmopolitišką realybę. Tai atspindys kiekvieno iš mūsų ir ypač tų, kurie pasiryžę mokėti bet kokią kainą, kad atrastų save. Siūlome paskaityti jaunojo režisieriaus dienoraščių ištraukas apie netradiciškai kūrybingą procesą...
Darius Lukas Piraitis
Pasiklydę vertime
Pirmoji diena. Emilija ir Martynas pasiruošę dirbti, tačiau kalba, erdvė ir metodai jiems kiek neįprasti. Aš ieškau, ką vaidinti, - skundžias Martynas vos prasidėjus laboratorijai. Bet dar nėra ką, geriau ieškok savo veikėjo, - jam paaiškinu. Fantazuot? Ne, kurk!
Aktorius čia aktyvus - tai ne režisieriaus teatras. Visos aktoriaus juslės turi būti pajungtos kūrybai. Niekas ant lėkštutės nepaduota, tik dramatinis pjesės stuburas - siužetas. Naujosios pjesės juodraštis vis dar užklijuotas voke.
Adaptacijos būsena: anglai aktoriai jaučiasi nepatogiai, lietuvių liežuviai sukaustyti. Visi nejaukiai kikena ir bando susipažinti. Užrišu aktoriams akis ir paliepiu šokti daugiau nei pusę valandos. Keliaudami savo emocijomis, aktoriai neįtikėtinai greitai atsipalaiduoja ir pradeda judėti drauge. Fizinis barjeras sulaužytas.
Besikankinant vertime: aktoriai pasitelkia gestus, bando suprasti vienas kitą kalbėdami tik savo gimtosiomis kalbomis, ir netgi piešdami. Vaidybinės užduotys gąsdina. Juk narpliojamos didelės ir sunkios temos: svetimumas, kalba, vienišumas, balsai, migracija.
Paskutinė dienos užduotis - sukurti balsų dialogą pasitelkiant visas kalbas, kuriomis patys kalba. Aktoriai pašėlsta. Bendras tikslas vienija - dienai baigiantis atrandame save vertime, procese, kuriuo švenčiame Kūrybą ir Jos Aistrą.
Tarp Jacob ir Jokūbas
Antroji diena. Aktoriai pavargę, bet užsidegę. Teatrinės mokyklos skiriasi: vieni skuba daryti, o kiti - mąstyti. Visgi neįtikėtinas noras kurti drauge padeda greitai atrasti aukso vidurį ir savitą darbo ritmą. Leidžiu atplėšti slaptąjį voką. Aktoriai pagaliau perskaito baltais siūlais sukabintą pjesę. Šeštadienį paskiriame veikėjų paieškai.
Jacob, jaunas rašytojas, gyvenantis Londone, laukia savo antrojo romano pasirodymo. Klestinčiame viešųjų ryšių ir įnirtingų vartotojų pasaulyje leidykla paprašo Jacob įvardinti savo asmeninio gyvenimo faktus bei įvykius, kuriuos būtų galima panaudoti romano reklaminei kampanijai.
Jaunas vyras „netrunka" prisiminti savo tikrąjį, Jokūbo, vardą bei kilmę, gimtąją kalbą, kuri kartais ataidi naktimis, ir tą smaugiantį svetimumo jausmą. Jacob teturi du pasirinkimus: savo praeitimi pamaitinti viešumos nasrus ir taip dar kartą prarasti savo tapatybę arba atsisakyti galimybės įsitvirtinti literatūros pasaulyje...
Veikėjus rikiuojame įvairiausia tvarka, bandome skirtingus derinius. Aktoriai kuria veikėjų santykių dinamiką, pildo jų gyvenimo istorijas ir ieško savo asmeninio santykio su kūriniu. Greitai išsiaiškiname, kad spektaklis dviem kalbomis - ne problema, o visapusiškai lankstūs aktoriai pasirengę eksperimentuoti. Jų netgi nesutrikdo prašymas patiems parašyti sceną.
Tarp pagrindinio veikėjo dviejų asmenybės pusių Jacob ir Jokūbo išsirikiuoja visa eilė stiprių personažų.
10 valandų darbo atskleidžia neįtikinamiausias „Titrų" pasaulio kerteles. Viską filmuojame - netrukus išplatinsim funky dokumentinį videodienoraštį.
„Titrai" į Vilnių
Trečioji diena. Emilija prisipažįsta, kad būsena kaip filme jau praeina. Kūryba Londone svaigina labiau nei narkotikai. Nuosekliai išnarpliojus visas įmanomas ir neįmanomas kūrinio siužeto linijas, sužaidus dramaturginius šachmatus visais veikėjais bei suvienijus aktorių komandą, telieka imtis tvarkyti ir šlifuoti tekstą. Repeticijos prasidės visai netrukus - liepos pabaigoje Vilniuje.
Panašiais metodais darbuojasi ir Nacionalinis JK teatras bei teatras Complicite - nauja pjesė nėra kuriama tradiciniame vieno dramaturgo akvariume, bet aktyvioje faunoje-floroje. Rodos, britų aktoriams bei Emilijai ir Martynui tai buvo pirmas kartas žengiant į priešistorinį pjesės pasaulį, kuris suteikia neįtikėtiną galimybę aktoriui prisijaukinti ar net pagimdyti savo personažą.
„Titrai" pradeda savo migraciją, tik šįkart atbuliniu maršrutu: Londonas - Vilnius.
Teatro „Utopia" inf.
