Kovo 29, 30 ir balandžio 8 dienomis, Kauno miesto kameriniame teatre (KMKT) įvyks spektaklio „Piteris Penas“ (rež. Karolis Zajauskas) premjera. Pagal vaikų literatūros klasika tapusią Jameso Matthew Barrieʼio knygą tokiu pačiu pavadinimu sukurtas spektaklis šį kartą pavirs pasaka suaugusiesiems.
Prieš premjerą su spektaklio režisieriumi apie šio kūrinio viziją kalbėjosi KMKT viešųjų ryšių specialistė Gabija Chomskytė.
Tavo spektaklio „Piteris Penas“ eskizas 2023 metais laimėjo tarptautinio jaunimo teatro festivalio „Išeities taškas“ organizuotą eskizų konkursą. Ir štai kūrinys grįžta į sceną po beveik dvejų metų. Kaip per šį laiką kito spektaklio vizija?
Turėjau daug laiko pasiruošimo darbams, dėl to interpretacinės idėjos keitė viena kitą, rinkausi tarp kelių skirtingų būdų siužetui pasakoti. Buvo net etapas, kai norėjosi visiškai atsisakyti pradinio siužeto, tačiau galiausiai nusprendžiau prie jo sugrįžti. Kurdami eskizą pasitelkėme scenas tik iš vieno knygos skyriaus, tačiau statant spektaklį suvokiau, kad ne visada tinka tie patys dėmenys, kurie puikiai veikė eskize. Kai ruošiausi statyti spektaklį daug įkvėpimo atradau gilindamasis į paties Jameso Matthew Barrieʼio biografiją. Jo gyvenimas suteikė itin daug medžiagos, kurią įsisavinus pasaka „Piteris Penas“ nušvinta visai kitomis spalvomis.
Tai – sudėtingas, daugiasluoksnis kūrinys. Iš pirmo žvilgsnio, jame gausu jaunatviško žavesio ir juoko, naivumo, tačiau po šiomis šviesiomis emocijomis slypi ir gilus liūdesys. Šis liūdesys slypi neišvengiamoje vienatvėje, kuri, rašytojo akimis, užklumpa, kai baigiasi vaikystė. Uždaviniu sau išsikėliau šią pasaką-komediją paversti į tragikomediją. Būtent šis balansas tarp liūdesio ir knygos tekste išrašyto lengvabūdiškumo ir tampa didžiausiu iššūkiu. Taigi, spektaklio žiūrovai atras elementus, kurie buvo eskize, tačiau šįkart – su gilesne ir turtingesne visuma.
„Piteris Penas“ teatro scenoje inscenizuojamas jau ne pirmą kartą. Kokį naują žvilgsnį žiūrovai atras šioje versijoje?
Manau, jog šis „Piteris Penas“ bus kur kas ciniškesnis, nei bet kokioje medijoje iki šiol matyti pastatymai. Niekados šalis taip pat nebus tradicinė „magiška sala“. Nevengiame parodyti, jog visas veiksmas vyksta teatro salėje. Bendrai kalbant, statydamas spektaklį pastebiu, jog vis labiau norisi demaskuoti „Niekados šalies“ burtus. Vis mažiau noro kyla slėpti teatrines lempas ir kitus rekvizitus, kurie padeda kurti teatrinę iliuziją ir vis labiau norisi rodyti žiūrovui viso to netikrumą.
„Piteris Penas“ yra įtraukianti istorija, savyje talpinanti ne tik daug magijos ir linksmų nuotykių, bet ir žiaurumo. Romane rašoma apie žudomus piratus, skriaudžiamus vaikus. Spektaklyje taip pat yra smurtinių scenų, šiuo aspektu tavo kurta inscenizacija išlieka artimesnė kūriniui, palyginti su, pavyzdžiui, pagal knygą kurtais „Disney“ filmais. Ar nebuvo kilusi idėja atsisakyti viso to žiaurumo?
Visiškai nebuvo. Jamesas Matthew Barrieʼis knygoje rašo, kad skristi gali tik „linksmi, tyri ir beširdžiai“. Būtent tokie ir yra vaikai. Statydamas spektaklį iš galvos neišmetu vieno akyse matyto vaizdinio. Turiu septynerių metų seserį. Jai labai patinka sraigės. Vieną popietę vaikščiojome ir ji ant namo sienos atrado sraigę, atnešė man parodyti, kokias dešimt sekundžių grožėjosi ja, o tada tiesiog sviedė ją į šoną ir nuėjo užsiimti kitais reikalais. Pamenu, tąkart pagalvojau, jog čia ir yra Piteris Penas.
Tiesą sakant, jei tik pažvelgsite pro langą į kieme žaidžiančius vaikus, prieš jus atsiskleis pats nuostabiausias Niekados šalies peizažas, o jų žaidimuose išvysite visą pasaulio žiaurumą. Skirtumas toks, kad šis įsivaizduojamas žiaurumas neturi pasekmės, kadangi tai viso labo ir tėra žaidimas. Čia ir slypi Piterio Peno raktas – amžinai žaisti be pasekmių. Žaidimas yra pagrindinis mūsų spektaklio leitmotyvas: čia vaikai žaidžia viską. Dažniausiai tie žaidimai žiaurūs, nes jie juk pamesti vaikai, nejutę meilės, o smurtas yra jų raiškos priemonė, kadangi vien tik tai jie ir težinojo globojami Piterio.
Ir tai pakeičia į Niekados šalį atvykusi Vendė?
Taip. Vendė pirmoji į jų gyvenimus įneša šilumą, švelnumą, kurio jie anksčiau nebuvo patyrę. Šie jausmai giliai paliečia berniukus ir pamažu pradeda keisti jų gyvenimą. Ilgainiui jie supranta, kad už niekados šalies egzistuoja daugiau nei fantazija, svajonė ar skrydis, bet ir meilė, artumas. Šiuos jausmus įsisavinti jie gali tik palikę Niekados šalį.
Gal galėtum daugiau papasakoti apie Niekados šalį? Kaip atrodo gyvenimas joje?
Spektaklyje Niekados šalis yra veidrodžių kambarys, iliuzija, kontroliuojama Piterio Peno. Ši vieta tampa didžiąja scena, kurioje jis gali būti visų vaikų herojumi. Niekados šalis – tai jo teatras, jo pasaulis, kviečiantis pamestuosius berniukus gyventi amžinoje nerūpestingos vaikystės palaimoje.
Piteris Penas yra saloje gyvenančių berniukų sergėtojas. Tačiau tiek jam, tiek pamestiesiems berniukams iki visiškos laimės trūksta vienintelio dalyko – mamos. Būtent šiam vaidmeniui atlikti jis pasirenka mergaitę Vendę. Ilgainiui tarp Piterio ir Vendės įsižiebia meilė, deja, jai suklestėti sutrukdo Piterio baimė prisiimti atsakomybę. Ši neišpildyta meilė spektaklyje pažymi laimingos šeimos iliuzijos griuvimo pradžią.
O kaip aktoriai ruošėsi vaidinti vaikus, gilinosi į vaikišką mąstymą?
Suvaidinti vaiką nėra taip paprasta, kaip galėtų atrodyti (šypsosi). Labai lengva būtų nueiti iliustratyvaus infantilumo keliu, to vengdami aktoriai savo vaikišką smalsumą žadina skirtingais būdais. Repeticijų metu vyksta įnirtingos paieškos ir mėgaujuosi jas stebėdamas. Be visa ko, spektaklis yra visiškai „fizinio teatro“, jame gausu akrobatinių triukų, tad vaidinant energetiškai labai stiprius personažus reikia gebėti tą energiją paskirstyti.
Šioje srityje mums labai padeda choreografas Adrianas Carlo Bibiano, kuris, pasitelkdamas kūno kalbą ir judesius, meistriškai kuria reikiamą nusiteikimą, padedantį aktoriams kasdien eiti vidinių atradimų keliu. Tai – vaikiška savybė: kiekviename žingsnyje ką nors savyje atrasti. Aktoriai nuosekliai dirba su choreografu, kad šią savybę kartu išgrynintų ir tikslingai panaudotų. Šiame spektaklyje kūnas yra vienas esminių įrankių kuriant magišką spektaklio atmosferą, todėl aktoriams buvo svarbu lavinti ištvermę, lankstumą, gebėti saugiai atlikti visus akrobatinius triukus.
Šiuo spektakliu kuri pasaką suaugusiesiems. Kodėl nusprendei, kad būtent jiems šį kartą yra verta įsitraukti į pasakas?
Atsižvelgiant į šių dienų politinius ir visuomeninius įvykius, atrodo, kad suaugusiesiems dabar kaip niekada iki šiol reikia pasakų (juokiasi). O jei kalbėti rimtai, na, norėjosi aktualizuoti kūrinį priartinant jį prie to, kas įdomu mums patiems – tyrinėti, kaip kartais liekame įstrigę savo iliuzijose. Šiuo atžvilgiu man būtent teatre dirbančių žmonių gyvenimas kartais atrodo „piterpeniškas“ – sėdime užsidarę ir kuriame visokias iliuzijas. Galvodamas apie tai supratau, kad man svarbu sukurti istoriją, kurioje save atpažintų būtent jauni suaugusieji.
Scenoje žiūrovai išvys krokodilą, kuris yra vienas svarbiausių kūrinio simbolių. Kaip su knyga nesusipažinusiai auditorijos daliai pristatytum šį veikėją?
Krokodilas yra Jameso Matthew Barrieʼio sukurta metafora besivejančiam laikui. Romane jis nukanda ranką piratui Hukui ir visos istorijos metu siekia pagauti jį, kad surytų likusią kūno dalį. Ir vis dėlto, krokodilo pilve kartu su ranka nugulęs laikrodis savo tiksėjimu išduoda apie tykantį plėšrūną ir leidžia piratui pasprukti laiku. Kadangi spektaklyje piratai nepasirodo, krokodilas ima persekioti vaikus, primindamas, kad jokie žaidimai negali tęstis amžinai.
O kada įvyko tavo paties pažintis su „Piteriu Penu“? Ar šis veikėjas yra artimas tavo vidiniam vaikui?
Aš pats su „Piteriu Penu“ susipažinau Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, kai spektaklyje Vendės vaidmenį atliekanti aktorė Radvilė Budrytė pasiūlė pagal šią knygą atlikti vieną studijoms skirtą užduotį. O vaikystėje domėjausi kitomis istorijomis.
Labai anksti pradėjau skaityti. Mano seneliai yra istorikai, todėl ir skaityti išmokau paėmęs į rankas galbūt ne pačias vaikiškiausias knygas, pavyzdžiui, „Dvylika Heraklio žygių“. Būtent Heraklis „atrakino“ mano vaizduotę: susipažinęs su jo žygdarbiais panorau juos suvaidinti ir viskas iš knygos puslapių persikėlė į žaidimų aikštelę.
Mano ankstyvoji vaikystė prabėgo Šiauliuose. Ten gimiau ir augau iki 12-os metų. Gyvenome name, kuris stovėjo ant kalvos krašto, o apačioje buvo miškas, kurio viduryje stovėjo keistas namelis. Stebėdavau jį galvodamas, kad ten gyvena raganos. Už miškelio buvo toks nemaloniai kvepiantis prūdas, ten gaudydavome vėžius. Pro savo langus matydavau geležinkelį, dienomis ir naktimis girdėdavau traukinius, stebėdavau ir juos. Visa tai ir buvo mano Niekados šalis, kurioje kiekviena diena atrodė kaip naujas nuotykis, proga ką nors iškrėsti ar paerzinti ir daugybę valandų kasdien praleisdavau dūkdamas kieme su draugais.
Spektaklio premjera įvyks kovo 29, 30 ir balandžio 8 dienomis. Bilietus platina Kauno miesto kamerinis teatras.
Kauno miesto kamerinio teatro informacija
