Dalia Gudavičiūtė
„Vaidinti spektaklyje ne mažiau atsakinga nei vairuoti autobusą, pilną keleivių", - įsitikinęs Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vadovas Romualdas Vikšraitis. Jis pasiūlė alkoholio matuokliu tikrinti aktorius prieš jiems žengiant į sceną.
Apie savo užmojus kovoti su alkoholizmu Juozo Miltinio dramos teatro direktorius paskelbė praėjusią savaitę visuotiniame šios įstaigos susirinkime. R.Vikšraitį tai daryti paskatino konkretus įvykis, kai spektaklyje vaidino girtas aktorius. Direktorius pavasarį buvo pasiūlęs alkoholio vartojimo kontrolę, bet netrukus teatro kolektyvas pareikalavo jį patį atleisti dėl įvairiausių kaltinimų.
Teatro vadovas siūlo, kad kilus įtarimui dėl girtumo aktorių ar kitą darbuotoją tikrintų už spektaklį ar repeticiją atsakingi asmenys. Darbuotojai turėtų iš anksto pasirašyti sutikimą leisti patikrinti jų girtumą.
Jei jie atsisakytų tikrintis, būtų kviečiami asmenys, turintys įgaliojimus tai daryti - policininkai arba gydytojai narkologai. Alkoholio matuokliai būtų įsigyjami kaip apsaugos priemonės nuo nelaimingų atsitikimų darbe.
- Kodėl su alkoholizmu pradėjote kovoti tik dabar - juk teatrui vadovaujate jau dvejus metus? - „Lietuvos rytas" paklausė R.Vikšraičio.
- Atėjau be komandos, pasitikėjau žmonėmis ir daugelio dalykų iš karto nesupratau. Neįsivaizdavau, kad teatre galėtų vykti tokie dalykai. Bet susidūriau su daugybe mane stebinančių reiškinių. Didžiausia teatro bėda buvo alkoholis. Faktiškai nuo pietų teatre pasklisdavo alkoholio kvapas. Dalis aktorių jau sirgo alkoholizmu. Per premjeras tol gerdavo, kol kildavo muštynės.
- Kodėl tiek metų administracija nieko nedarė?
- Iki manęs buvę teatro vadovai bandė kovoti, girtuokliai būdavo perspėjami ir baudžiami. Bet, mano manymu, viena tokio girtavimo priežasčių - aktoriai neturėjo jokio kūrybinio pasitenkinimo. Jie buvo atpratę nuo darbo. Rugsėjį ir birželį nevaidindavo, nes esą į spektaklius niekas neis.
Daugelį metų spektakliuose vaidino tie patys aktoriai. O dauguma jų vaidmenų negaudavo ir sukdavosi bandydami uždirbti kituose dviejuose Panevėžio teatruose. Be to, kai kurie dirbo mokyklose arba vedė renginius.
Dabar darau prielaidą, kad girtavimas buvo skatinamas tyčia, siekiant pridengti tam tikrą finansinę veiklą. Tokius žmones lengviau valdyti: anksčiau ar vėliau girtuoklis prisidirba, o tada jį laikai kumštyje.
- Gal galėtumėte paaiškinti išsamiau?
- Imituojant netvarką yra galimybė keletą kartų parduoti tuos pačius bilietus. Nenoriu atskleisti smulkiai, nes kiti gudruoliai gali tuo pasinaudoti. Trumpai tariant, bilietai, kurie jau panaudoti, formaliai nurašomi, bet nėra jokių dokumentų, kad jie antrą kartą nepateko į vartotojų rankas.
Iš pradžių man buvo keista, kad daug metų teatras važiuodavo gastrolių į tas pačias vietas. Kai pareikalavau plėsti geografiją, kilo didelis nepasitenkinimas: „Ten nebus žiūrovų, mes - ne komercinė organizacija." O kai vis dėlto priverčiau, pajamos per gastroles galų gale pradėjo augti.
Teatras dėl misijos gali sau leisti nedidelį nuostolį, bet turi būti kokių nors požymių, kad tai tikrai misija. Bent jau salės turi būti pilnos. Kai išgirdau aktorių nusistebėjimą, kad salėje sėdėjo daugiau žmonių, nei parduota bilietų, supratau, kur dingdavo pinigai. Išvažiavus į gastroles buvo galima parduoti tuos pačius bilietus antrą kartą.
- Tai labai rimti kaltinimai. Ar turite įrodymų?
- Ne mano darbas gaudyti nusikaltėlius. Kreipiausi į Finansinių nusikaltimų tyrimo ir Specialiųjų tyrimų tarnybas. Jos nenorėjo tirti įtarimų: „Ar verta erzinti žmones? Geriau įvesti tvarką ir užkirsti kelią tokiai veiklai." Pakeičiau bilietų dizainą ir perspėjau, kad į gastroles važinės komisija tikrinti.
- Pavyko ką nors atskleisti?
- Viena komisija jau važiavo, bet rado tik bilietus be datų. Žmonės jau buvo perspėti. Džiaugiuosi, kad pavyko juos sustabdyti. Dabar pareikalavau rinkti visas nuplėštas bilietų šakneles.
Pastebėjau, jog į spektaklį „Drugeliai" visada būna parduoti visi bilietai, nuolaidos nenumatytos, tačiau pajamos už vieno ar kito spektaklio bilietus kartais skiriasi net 800 litų. Kaip tai paaiškinti?
Darau prielaidą, kad dėl to mane norėjo atleisti iš pareigų. Formaliai to reikalavo aktoriai, bet geriančiais žmonėmis, kaip sakiau, lengva manipuliuoti. Juo labiau kad dalis jau buvo netekę kvalifikacijos ir bijojo būti atleisti.
- Kokia dėl to, jūsų manymu, buvo padaryta žala valstybei?
- Negalėčiau tiksliai pasakyti. Bet anksčiau teatras buvo įsipareigojęs per metus gauti 450 tūkst. litų pajamų, o šiais metais surinkta jau 900 tūkstančių litų. Iki metų pabaigos gali būti ir milijonas. Iš šių skaičių įmanoma spręsti ir apie galimą žalą.
Aktoriai nesuprato, kad pinigai vagiami ne iš valstybės, bet iš jų. Juk už šiuos pinigus buvo galima pasamdyti geresnį režisierių, jo spektaklyje vaidinti būtų įdomiau. Be to, iš pinigų, surinktų už bilietus, galima mokėti priedus prie mažų aktorių algų.
Valstybė moka aktoriams algas ir dotuoja teatrų komunalines paslaugas. Tačiau teatrai stato spektaklius, moka honorarus režisieriams, dailininkams iš pinigų, surinktų už vaidinimus. Be to, šie pinigai leidžiami būtiniausioms reikmėms: benzinui, remontui, sugedusiai scenos įrangai taisyti.
- Taigi teatras turi pinigų. Ar už juos gydysite aktorius, jei paaiškės, kad jie serga alkoholizmu?
- Žmogus pats atsakingas už savo likimą, bet stengiuosi suprasti kiekvieną girtaujantį. Man teko du kartus atleisti tą patį aktorių ir vėl jį priimti. Su režisieriaus asistentu irgi teko atsisveikinti du kartus.
- Ar teko girdėti apie įtarimus, kad galbūt turite naudos iš teatro bufeto?
- Prieš dvejus metus atvykęs į Panevėžio teatrą pradėjau gauti kvietimus iš miesto kavinių ateiti papietauti ar išgerti kavos. Niekur nėjau, nes nenorėjau sukelti neteisėtų lūkesčių.
Netrukus pastebėjau, kad pro mano darbo kabinetą kažkokie žmones nešioja valgius ir gėrimus. Jie buvo skirti furšetams, organizuojamiems po vadinamųjų užpirktų spektaklių. Pradėjau skaičiuoti: furšeto dalyviai po spektaklio dar tris valandas naudojasi teatro tualetais, degina elektrą, trypia kilimus, o organizatoriai už tai teatrui nemoka nė cento!
Pareikalavau, kad furšetus organizuotų tiktai įmonė, mokanti teatrui už bufeto nuomą, o teatro administracijai uždraudžiau tarpininkauti prašantiems išimčių. Pasipylė grasinimai, kad išvarytos įmonės keršys. Taip ir atsitiko - pernai buvo daug mažiau iš anksto užsakytų spektaklių, tačiau į teatrą atėjo kitoks žiūrovas.
Iš pirmų lūpų
Asta Preidytė
Juozo Miltinio dramos teatro meno tarybos narė, aktorė:
„Mažą vaiką gali pabarti, o suaugusiems reikia kitų priemonių. Gal kai kam tikrinimas alkoholio matuokliu pasirodys per daug drastiška priemonė, bet jei žmogus padaro kelyje avariją, girtumas yra laikomas sunkinamąja aplinkybe. O kai šalia manęs scenoje stovi girtas kolega - man gėda. Vadinasi, imtis priemonių turime visi. Jei žmogus neduoda sau ataskaitos už savo veiksmus - kas nors turi tuo pasirūpinti. Mes neturime skleisti nuo scenos „brūdo"."
Vytautas Kupšys
Juozo Miltinio dramos teatro meno tarybos narys, aktorius:
„Toks direktoriaus pasiūlymas - visiškas absurdas. Nematau reikalo naudoti alkoholio matuoklių teatre. Girtavimas teatre nėra problema. Iš R.Vikšraičio atleistų šešių aktorių tik vienas turėjo šią problemą, o iš 30 kitų profesijų darbuotojų - gal keturi ar penki."
