Agnė Litvinaitė
Į Lietuvą atvykęs japonų režisierius T.Suzuki: „Teatras rodo, kaip žmonės gali mąstyti ir veikti grupėje"
„Nei politikai, nei biurokratai neturi teisės sustabdyti menininkų susitarimų ir meninių apsikeitimų", - pasakė žymus teatro režisierius iš Japonijos Tadashi Suzuki, kai dėl įvairių biurokratinių priežasčių atrodė, kad jo teatro gastrolės Vilniuje nebeįvyks. Tačiau jis atvyko ir sutiko vietoje planuoto vieno spektaklio penktadienį iš karto parodyti du.
Šiuolaikinio teatro kūrėją ir teoretiką atvykti pakvietęs tarptautinis festivalis „Sirenos„ ir OKT/ Vilniaus miesto teatras gali didžiuotis turėdami tokį svečią - pačioje Japonijoje į T.Suzuki spektaklius nėra lengva gauti bilietų. Penktadienį Menų spaustuvėje bus rodomas pagal Euripido tragediją „Bakchantės“ pastatytas spektaklis „Dionisas".
Kabuki (tradicinis japonų teatras) ir vakarietiškas teatro tradicijas derinantis japonų režisierius Euripidą pasirinko dėl jo tragedijų aktualumo. „Graikų tragedijos verčia susimąstyti, kas yra nusikaltimas - tai ypač aktualu šiandien. Šiais laikais žmonės yra pasimetę, nežino, kas yra gerai, kas ne", - sako T.Suzuki. Euripidas yra vienas iš jo mėgstamiausių autorių. Taip pat jam patinka A.Čechovas, W.Shakespeare´as ir S.Beckettas.
Anot režisieriaus, Euripidas iškelia problemas, kurios atsiranda dėl bendruomenės kaltės, todėl vienas žmogus jų išspręsti negali. Tragedijose aiškinama, kaip grupė reaguoja į tam tikras nelaimes, kaip bendruomenė turi elgtis tokiais atvejais. O aprašomi konfliktai dėl religijos, lyties, politikos, šeimos problemos kyla ir šiais laikais.
Bendruomenės idėją T.Suzuki išreiškia ir kurdamas savo teatro metodą. „Viena iš Japonijos kultūros svarbiausių ypatybių yra grupinis bendravimas. O teatras tą bendravimą stiprina. Teatras yra kaip visuomenės išraiškos būdas", - svarbiausia režisieriui yra parodyti, kaip žmonės gali mąstyti ir veikti grupėje.
Anot T.Suzuki, teatras turi jėgą žmones jungti į bendruomenes: „Sceninė kultūra, tokia kaip operos teatras, susilpnėjo kartu su rinkos visuomenės susikūrimu ir kompiuterių atsiradimu, žmonėms pradėjus bendrauti ne tiesiogiai, o per įvairius prietaisus. Toks bendravimas skaido bendruomenes. Japonų kultūroje yra tokia jėga, kuri leidžia pasipriešinti grupių skaidymui. Teatre yra tokia jėga".
Tačiau kūrėjas mato, kad tokioje aplinkoje, kurioje gausu „negyvos", technologijų kuriamos energijos, yra žalojama ir vidinė žmonių energija.
„Žmogaus viduje esanti energija yra puiki, ir šiais laikais ji daugiau rodoma sporte, o ne teatre, ir ji aukštinama būtent dėl sporto. Kitaip nei sporte, teatre ne tik mėgaujamasi vidine energija, bet kai prie vidinės energijos prisideda žodžiai, ji naudojama mąstyti apie žmones ir visuomenę. Šis mąstymas globalizacijos laikais yra labai svarbus. Galimybė panaudoti energiją mąstymui išreiškiama teatre, ir šią galimybę reikia vertinti", - sako jis.
Anot T.Suzuki, dėl šiuolaikinių technologijų klestėjimo teatras Japonijoje atsidūrė periferijoje ir todėl jo vertė tik dar labiau išaugo. Kalnuose, atokiau nuo Tokijo, teatrą turintis ir ten su savo trupe kuriantis režisierius mano, kad dideli miestai, tokie kaip Tokijas, Niujorkas ar Paryžius yra netinkami kūrybai, nors juose ir nebūtų sunku pritraukti daug žiūrovų.
Režisierius sekmadienį teatro ir kitų scenos menų profesionalams pristatys savo unikalią aktorių rengimo sistemą, kuri buvo 1999 metų režisieriaus Oskaro Koršunovo sukurto spektaklio „Vasarvidžio nakties sapnas" pagrindas.
