Festivalyje „Sirenos" K.Smedsas tyrinės Europos Sąjungos žmonių lūkesčius
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jau šią savaitę įvyks lietuviškoji tarptautinio projekto „Mental Finland" („Vaizduotės Suomija") premjera. Tai - vienas festivalio „Sirenos" spektaklių.
Šia proga pateikiame interviu su spektaklio režisieriumi suomiu Kristianu Smedsu fragmentą. Su 39 metų režisieriumi kalbėjosi spektaklio dramaturgas Ivo Kuylas.
- Kiekvienas turime savo oficialius ar neoficialius mokytojus. Kuri literatūros ar teatro tradicija labiausiai palietė jus?
- Rytų Europos literatūra ir teatras. Ne tik Fiodoras Dostojevskis, Levas Tolstojus ar Antonas Čechovas, bet ir lenkai Jerzy Grotowskis, Tadeuszas Kantoras.
Be abejo, svarbų vaidmenį atliko ir suomių literatūra bei teatras, lemiamos įtakos turėjo vokietis Bertoltas Brechtas. Be to, žaviuosi tokiais teatro režisieriais kaip lietuvis Eimuntas Nekrošius ar vokietis Frankas Castorfas.
Aš esu tikras, kad šiaurinės Europos žmonės daugiau randa rusų literatūroje nei, pavyzdžiui, Williamo Shakespeare´o dramose. Ilgos pauzės ir monologai mums gerokai artimesni nei žaibiški dialogai, šmaikšti ir įmantri kalba.
- Kokiam žiūrovui skirtas jūsų teatras?
- Visada stengiausi kurti teatrą, kuris būtų prieinamas visiems. Nesijaučiu niekuo ypatingas. Man įdomūs tie patys dalykai, kurie sukasi daugelio žmonių galvose.
Taigi savo širdį ir kūrybinę fantaziją mėginu išlieti kasdieniam žmogui: bare sėdinčiam vyrui, parduotuvės kasininkei, slaugei. Tikiu, kad norint suprasti teatrą specialus išsilavinimas nėra būtinas.
- Kuriate „dirbtinį" teatrą. Turiu omenyje tai, kad jūsų spektaklių personažai nemėgina imituoti tikrovės, o save pateikia kaip sceninę iliuziją.
- Šis aspektas man itin svarbus - jis turi būti aiškiai matomas tiek visame spektaklyje, tiek kiekvieno aktoriaus vaidyboje. Nuo pat pradžių turi būti visiškai aišku, kad spektaklis nepretenduoja į tikrovę, kad tai - tik vaidinimas. Be to, manau, kad netikri yra ne vien veikėjai scenoje.
Mes, šiandieniniai žmonės, taip pat esame tik fikcija. Ir ačiū Dievui: juk tik todėl galime kaskart vis iš naujo atrasti save. Nėra nieko amžino, nėra objektyvios ir nenuginčijamos tikrovės. Tad ir teatras tėra vienos iš galimų realybių imitacija.
- Kokią vietą jūsų kūryboje užima humoras?
- Išsiaiškinus ir demaskavus, kas slypi virš tam tikrų daiktų ir po jais, neretai jie tampa be galo juokingi. Humoras, kaip ir kava, turi būti juodas ir stiprus. Ir, žinoma, saikingas.
- Savo teatrą esate palyginęs su sauna. Ar teatro, kaip pirties, įvaizdis reiškia, kad teatras suvienija bendruomenę?
- Esu tikras, kad šiandien bendruomenė, kokią mes ją įsivaizduojame, nebeegzistuoja. Štai, pavyzdžiui, aš esu suomis. Tačiau nebėra tokio dalyko kaip Suomijos ar Helsinkio bendruomenė. Nieko panašaus. Viskas skilo į tūkstančius smulkiausių dalelyčių.
Vis dėlto tikiu, kad teatras gali bent laikinai suburti bendruomenę. Neretai po spektaklio jautiesi lyg išgyvenęs kažkokį bendrą jausmą, lyg patyręs šį tą bendra. Dievinu šį jausmą - jis turi gydomųjų galių. Tačiau globali komercializacija šią būseną beveik sunaikino. Ir ne tik tai. Teatras dabar, pasirodo, taip pat privalo pamaloninti, aptarnauti klientu vadinamą žiūrovą.
Su šia nuostata ir stengiuosi kovoti. Esu įsitikinęs, kad teatras turi būti vilkas, o ne avis, herojus ar juokdarys. Arba, kitais žodžiais tariant, tikras teatras kovoja, kenčia, o ne paprasčiausiai linksmina savąjį valdovą.
Europos Sąjunga virsta Romos imperija
* „Mental Finland" veiksmas vyksta 2069 m. Visagalė Europos Sąjunga išplito po visą žemyną ir pasivadino Romos imperija. Nebėra sienų, išnyko kalbos, nacionaliniai įpročiai ir keistenybės draudžiami.
* Tačiau romėnai sužino apie grupelę maištininkų. Tai - suomiai. Jie gyvena milžiniškame konteineryje, puoselėja savo kalbą bei papročius ir neigia visus naujosios imperijos įstatymus. Jaukioje mikrovisatoje yra viskas, ko reikia tikram suomiui, - nuo karaokės iki saunos. Negana to, suomiai vartoja stebuklingą senovinį gėrimą („pontikka"), kuris suteikia jiems nežemiškų galių.
* „Mental Finland" - vieno garsiausių Suomijos dramaturgų ir režisierių K.Smedso meninė vizija, kurią jam padėjo kurti Lietuvos scenografė J.Paulėkaitė ir tarptautinė aktorių, šokėjų, muzikantų komanda. Šiame kritiškame projekte tyrinėjamos šiandienos Europos Sąjungos piliečių mintys ir viltys.
