Lapkričio 29 d., ketvirtadienį, Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyks mokslinė konferencija „Teatras - Lietuvos istorijos dokumentas“. Konferencijos pradžia - 10 val.
Ši konferencija - tai apjungiantis projekto „Lietuvos teatro amžius“ renginys. Renginių ciklo metu žiūrovai klausėsi įvairių paskaitų, dalyvavo susitikimuose su svarbiausiais mūsų šalies teatro menininkais (dramaturgais, scenografais, kompozitoriais, režisieriais, aktoriais), bene pusę amžiaus kūrusiais ir tebekuriančiais praktikais, turėjo galimybę išvysti ir vieną šiai progai sukurtą spektaklį - Birutės Mar „Lietuviškoji Nora“, dalyvauti performatyvioje aktoriaus Dariaus Meškausko paskaitoje, po šv. Mišių už mirusius teatro kūrėjus, kurias aukojo kunigas Julius Sasnauskas, paklausyti Valentino Masalskio skaitomo Konrado-Gustavo monologo iš Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“.
Šie renginiai - įrodymas, kad dramos teatro raida per šį šimtmetį labiausiai įprasmina Lietuvos valstybingumą ir kultūrinę tapatybę.
Konferencijos metu bus prisiliesta prie kai kurių teatro menui svarbių temų. Siūlome kelių mokslininkų temų pristatymus.
Paulius V. Subačius: „Perrinkus teatro žadintuvą: atlikusios spyruoklės“
Viena vertus, teatras labai sparčiai prisiderina prie dinamiškos sociokultūrinės aplinkos ar net yra pokyčių pranašas. Kita vertus, dauguma teatro funkcijų ir su jomis susijusių bruožų likę dar nuo Antikos. Savo ruožtu, žiūrovai, reikalaudami iš teatro naujumo ir drauge pasigesdami tęstinumo, užima paradoksalią, bet saviškai motyvuotą laikyseną. Apmąstant lietuviško teatro būklę iki 1990-ųjų ir po jų, ateina į galvą mintis, kad ceremonialas, tiesosaka, persikūnijimas, netikėtumas - amžinieji prasmės žiūrėti vaidinimus aspektai - XXI a. pradžioje tarsi ėmė netilpti visi kartu į scenos erdvėlaikį. Dažnai spektaklyje kuris nors iš jų išstumiamas, lyg būtų kitos dėlionės kibutis. O gal taip tik atrodo žiūrovams, kurie nepermano gilių teatro transformacijų ir neatpažįsta ceremonialo, suspendavusio sakralumą, ar tiesosakos, bylojančios apie kitas nei tautinė tapatybes. Kadangi teatras gyvas kaip suokalbio su žiūrovu partneris, maža to, adekvačią spektaklių recepciją gali ugdyti tik patys spektakliai, prasilenkimas tarp lūkesčių vertas analizės, nes kyla iš giliau negu nostalgija vaikštynėms ratu ant raudono fojė kilimo.
Rasa Vasinauskaitė: „Kritika kaip teatro dokumentas“
Minėdami Lietuvos teatro amžių neturėtume pamiršti ir kritikos. Per bemaž 100 metų nuo profesionalaus teatro įkūrimo profesionalėjimo, autorinės minties formavimosi, juolab pačios teatro istorijos „užrašymo“ kelią nuėjo ir lietuvių kritika. Koks buvo lietuvių teatro kritikos amžius? Kokį teatrą kaip dokumentą kritika mums paliko? Kaip keitėsi teatro ir kritikos santykiai tarpukariu ir sovietiniu laikotarpiu? Ar visada kritiniai tekstai gali būti vertinami kaip patikimi istoriniai šaltiniai? Atsakymų į šiuos klausimus ieškoma remiantis svarbiausiais lietuvių teatrui ir jo kūrėjams skirtais leidiniais, kurie atspindi ne tik teatro, bet ir pačios kritikos raidą bei kaitą.
Rūta Mažeikienė: „Iš teorijos į praktiką: Balio Sruogos Teatro seminaro įtaka Lietuvos teatro laukui“
Pranešime bus aptarta Balio Sruogos Teatro seminaro idėja ir atskleista, kaip universitetinis diskusijų klubas paveikė tuometinį teatro praktikos lauką: teatro kritiką, istoriją, vaidybą, režisūrą, garsiausių seminaro dalyvių - nuo Jurgio Blekaičio ar Antano Vengrio iki Algirdo Jakševičiaus ar Romualdo Juknevičiaus - kūrybą.
Ieva Tumanovičiūtė: „8-ojo dešimtmečio Lietuvos moterų režisierių spektaklių veikėjos: tarp reprezentacijos ir nematomumo“
8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Lietuvos teatruose padaugėjo moterų režisierių, o tuo pačiu metu pasaulyje už geležinės uždangos plito antrosios bangos feminizmo judėjimai, veikę meną ir įkvėpę feministinių teatrų praktiką ir teoriją. Nors šios idėjos negalėjo tiesiogiai paveikti Lietuvos teatro menininkių kūrybos, istorinis sutapimas skatina į ją pažvelgti iš feministinės kritikos perspektyvos, leidžiančios iš naujo apmąstyti moterų režisuotus spektaklius ir juose pastebėti antrosios bangos feminisčių aktualizuotas problemas. Todėl šiandien siekiant prisiminti Lietuvos teatro moterų režisierių kūrybą, pranešime susitelkiama į jų spektakliuose reprezentuojamas moteris. Pradedant nuo pirmosios Lietuvos teatro moters režisierės Kazimieros Kymantaitės 5-6-ojo dešimtmečių kūrinių veikėjų, pranešime supažindinama su 8-ojo dešimtmečio Aurelijos Ragauskaitės, Dalios Tamulevičiūtės, Irenos Bučienės ir Natalijos Ogaj spektakliuose vaizduojamomis moterimis. Šių režisierių kūryba pristatoma pagal feministinių teatrų praktiką ir teoriją bei vėlyvojo sovietmečio moterų padėties visuomenėje kontekste.
Rasa Murauskaitė: „Muzika dramos teatrui kritikos akiratyje (2008-2018)“
Šis pranešimas skirtas ne muzikos dramos teatre funkcijai aiškintis, o muzikos dramos spektakliams kritikos akiratyje peržvalgai. Muzikos kritikai savo dėmesį ir laiką dažniausiai skiria muzikiniam teatrui - operai, operetei, retu atveju - miuziklui. Teatro kritikai, natūralu, susitelkia į pačios dramos, režisūros, vaidybos, neretai ir scenografijos klausimus. Tad kieno kritinei plunksnai turėtų priklausyti ir priklauso (ar išvis priklauso?) muzika dramos teatrui? Įsisąmoninant jau prieš tai aptartą muzikos svarbą, suvokiant, kad ją paprastai rašo kompozitoriai profesionalai, akivaizdu, kad šis muzikinės kūrybos laukas taip pat yra vertas ir būtinas kritinės refleksijos. Siekiant įvertinti esamo laiko būklę, jos artimiausią priešistorę ir galimas priežastis, tyrimo laikotarpis apima paskutinio dešimtmečio teatrologų / muzikologų recenzijas, svarumui ir galimoms kaitos trajektorijoms įvardyti palyginimui naudojant ir ankstesnių dešimtmečių kritikų darbus, ir užsienio autorių pavyzdžius. Viliamasi, kad šiuo tyrimu bus galima įžodinti, koks šiandien yra kritikų kalbėjimas apie muziką dramos spektakliams, ar iš viso jis kritiniame diskurse turi apčiuopiamą vietą ir galbūt koks jis galėtų (turėtų?) būti.
Projektą organizavo Scenos meno kritikų asociacija
Mokslinė konferencija „Teatras - Lietuvos istorijos dokumentas“
2018 m. lapkričio 29 d.
Valstybinio Vilniaus mažojo teatro fojė
Programa
10.00-10.10
Įžangos žodis
Moderuoja dr. Rasa Vasinauskaitė
10.10-10.30
Dr. Daiva Šabasevičienė
(Lietuvos nacionalinis dramos teatras)
Lietuvos teatro amžius:
tradicijos, konfliktai, iššūkiai
10.30-10.50
Rasa Murauskaitė
(Lietuvos muzikos ir teatro akademija)
Muzika dramos spektakliuose: kritikos žvilgsniai (2005-2018)
10.50-11.10
Dr. Rūta Mažeikienė
(Vytauto Didžiojo universitetas)
Iš teorijos į praktiką: Balio Sruogos seminaro įtaka Lietuvos teatro laukui
11.10-11.30
Kavos pertrauka
Moderuoja dr. Helmutas Šabasevičius
11.30-11.50
Dr. Rasa Vasinauskaitė
(Lietuvos kultūros tyrimų institutas)
Kritika kaip teatro dokumentas
11.50-12.10
Dr. Ramunė Marcinkevičiūtė
(Lietuvos muzikos ir teatro akademija)
Shakespeare´o diskursas šimtmečio kelyje
12.10-12.30
Dr. Lina Klusaitė
(Lietuvos kultūros tyrimų institutas)
Aktoriaus ir auditorijos santykio kaita: nuo objekto iki patyrimo
12.30-13.45
Pietų pertrauka
Moderuoja dr. Daiva Šabasevičienė
13.45-14.05
Ingrida Ragelskienė
(Lietuvos rusų dramos teatras)
Teatro šimtmečio moterys
14.05-14.25
Ieva Tumanovičiūtė
(Lietuvos muzikos ir teatro akademija)
XX a. aštuntojo dešimtmečio Lietuvos moterų režisierių spektaklių veikėjos: tarp reprezentacijos ir nematomumo
14.25-14.45
Dr. Helmutas Šabasevičius
(Lietuvos kultūros tyrimų institutas)
Lietuvos scenografijos kanonas
14.45-15.05
Dr. Paulius Subačius
(Vilniaus universitetas)
Perrinkus teatro žadintuvą:
atlikę spyruoklės
15.05-16.00
Diskusijos
Projektą globoja
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė
Rengėja - Scenos meno kritikų asociacija
Projekto vadovė - teatrologė dr. Daiva Šabasevičienė
Pagrindinis partneris - Valstybinis Vilniaus mažasis teatras
Partneriai - Teatras „Meno fortas”, Valstybinis jaunimo teatras,
Klaipėdos dramos teatras, Lietuvos teatro sąjunga,
Vinco Mykolaičio Putino memorialinis butas-muziejus
Rėmėja - Lietuvos kultūros taryba
Projekto „Lietuvos teatro amžius“ informacija
