Naujasis Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) vadovas 41 metų Martynas Budraitis nepraranda vilčių išjudinti šią ilgai kritikuotą kultūros įstaigą, bet aplinkybės gali apriboti ambicingus planus.
Prieš pusmetį iš OKT/Vilniaus miesto teatro atėjęs vadovauti LNDT M.Budraitis ėmėsi reformų - nuo teatro restruktūrizavimo iki repertuaro atnaujinimo.
- Ką jums pavyko nuveikti per pusmetį? - paklausiau M.Budraičio.
- Tai neilgas laikas pastumti tokį luitą kaip LNDT. Juk visa teatro sistema Lietuvoje per 20 metų mažai pasikeitė. Tačiau dar neprarandu vilčių - matau mūsų darbo prasmę.
Sunkiausia pakeisti žmonių įpročius ir mąstymą. LNDT buvo beveik nepastebimas viešojoje kultūrinėje erdvėje, neturėjo jokios viešųjų ryšių, rinkodaros strategijos.
Dabar pildomos šios spragos - įsteigėme rinkodaros, reklamos ir komunikacijos skyrių. Įdarbinome edukacinių projektų vadybininkę. Tai labai svarbi teatro veiklos sritis - pradedant publikos ugdymu ir baigiant teatro technikų kvalifikacijos kėlimu.
Bet svarbiausia - kokybiškas repertuaras ir naujų spektaklių kūrimas. Mano tikslas - rodyti LNDT scenoje aukščiausio meninio lygio spektaklius, teatre sutelkti geriausius šalies kūrėjus.
Per trumpą laiką pavyko vietoj „kasinių" menkaverčių spektaklių įtvirtinti LNDT repertuare pelningus aukštos meninės vertės kūrinius.
Atgaivintas Jono Vaitkaus režisuotas „Stepančikovo dvaras„ ir iš OKT perimtas Oskaro Koršunovo „Meistras ir Margarita“ šiuo metu yra komerciškai naudingiausi repertuaro spektakliai. Jų pelnas - nuo pusketvirto iki devynių tūkstančių litų per vakarą. Į šiuos spektaklius išperkami beveik visi bilietai.
Perėmėme ir OKT spektaklio „Dėdė Vania„, režisuoto prancūzo Erico Lacascade´o, viešo rodymo teises, o iš Audronio Liugos produkcijos - suomio Kristiano Smedso režisuotas „Liūdnas dainas iš Europos širdies“.
Pastarasis spektaklis nėra pelningas, nes skirtas tik 27 žmonių auditorijai. Tačiau teatrui jis naudingas daugeliu atžvilgių.
Bet kuris Europos teatras didžiuotųsi rodydamas tokių režisierių kaip K.Smedsas, E.Lacascade´as, O.Koršunovas spektaklius. Jie kuria garsiausiose scenose už didelius honorarus.
Tuo tarpu mes gauname šių menininkų spektaklius nemokamai. K.Smedsas ir ne mažiau Europoje garsus E.Lacascade´as atnaujino savo kūrinius LNDT scenai be jokio atlygio. Be to, „Liūdnas dainas iš Europos širdies" perėmėme iš buvusio spektaklio savininko neatlygintinai - tai reiškia, kad už šio spektaklio rodymą jam pinigų nemokame.
- Beveik 13 metų dirbęs OKT puikiai žinote šios trupės repertuarą, o LNDT meno vadovas A.Liuga - savo prodiusuotus projektus. Ar kitos nepriklausomos šalies trupės nesukūrė LNDT scenos vertų spektaklių?
- Nuo mano pirmųjų veiklos LNDT žingsnių vyko derybos dėl spektaklių perėmimo ir su teatru „Utopija„, „Meno fortu“, Cezario Graužinio trupe.
Rudenį teatro scenai bus naujai pritaikyta Gintaro Varno režisuota „Nusiaubta šalis„, grįš ir O.Koršunovo režisuotas „Oidipas karalius“.
Jie pasirinkti dėl to, kad būtent LNDT scenoje gali visiškai atsiskleisti. „Oidipas karalius„ čia ir buvo sukurtas. Tai vienas geriausių O.Koršunovo ir spektaklio aktorių darbų. Be to, į „Oidipą karalių“ bus įtraukiami LNDT artistai.
Aš neturiu jokių interesų OKT - juk tokia buvo klausimo užuomina, ar ne? O asmeniškai pažįstu beveik visus Lietuvos teatrų menininkus. Negi mano draugystė su jais turėtų užkirsti jiems kelią į LNDT sceną?
Gana juokingas atrodo ir nepasitenkinimas, kad tarp LNDT rodomų spektaklių kūrėjų figūruoja mano žmona scenografė Jūratė Paulėkaitė. Ji jau beveik prieš 20 metų pradėjo bendradarbiauti su šiuo teatru ir sukūrė čia scenografiją aštuoniems spektakliams.
- Ar pamatysime LNDT scenoje Eimunto Nekrošiaus ir „Meno forto" spektaklių?
- Seniai tariamės su „Meno fortu„ dėl vieno Williamo Shakespeare´o trilogijos spektaklių. LNDT repertuare turi atsirasti ir E.Nekrošiaus režisuoti „Metai“ pagal Kristijoną Donelaitį.
Tačiau perimti „Meno forto„ spektaklius labai sudėtinga. Juos reikėtų rimtai repetuoti, o aktoriai yra išsibarstę, režisieriaus grafikas intensyvus. Labai tikiuosi, kad pavyks pastatyti „Metus“ LNDT scenoje iš naujo K.Donelaičio metais - 2014-aisiais. Tariamės su „Meno fortu" ir dėl naujo E.Nekrošiaus spektaklio prodiusavimo 2012-aisiais.
- Kodėl LNDT salė rimtiems menininkams nuomojama drakoniškomis kainomis?
- Tokias kainas nustatė už šią sferą atsakinga Aplinkos ministerija. Pigiausiai salę renginiui leidžiama išnuomoti maždaug už 5500 litų. Jeigu nepaisysime įkainių, nuskalpuos auditas.
Šią sferą turėtų reguliuoti Kultūros ministerija. Galbūt ji leistų suteikti salę iškiliausiems šalies menininkams nemokamai? Bet tuomet LNDT turėtų būti skirta lėšų padengti salės eksploatavimo išlaidas.
Dabar LNDT gaunamos dotacijos ne visada užtenka pastatui išlaikyti ir minimalioms darbuotojų algoms. Šio teatro aktorių atlyginimų koeficientai yra vieni žemiausių Lietuvoje. Didžiausias kūrybinių darbuotojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, atlyginimas popieriuje - apie 2300 litų.
Tai problema, apie kurią laikas kalbėti. Manau, neteisinga, kad nacionalinės įstaigos iš savo biudžeto tegali išlaikyti pastatą ir sumokėti atlyginimus, o meną turi kurti iš pajamų už bilietus ar nuomą. Taip jos priverstos vaikytis komercinės sėkmės, nors turėtų rūpintis menu.
Toks veiklos modelis kertasi su biudžetinės įstaigos statusu, kuris apriboja galimybę užsidirbti, neleidžia kaupti lėšų. Mes atiduodame uždirbtus pinigus į biudžetą ir vėl juos atgauname jau kaip finansavimą.
O pagal naują biudžeto sandaros įstatymą nuo kitų metų bus leidžiama susigrąžinti tik ketvirtadalį užsidirbtų lėšų. Iš ko tuomet kursime meną?
- Kokia išeitis?
- Valdžios požiūris į biudžetines įstaigas turėtų keistis. Bent jau nacionalinės įstaigos turi būti visiškai išlaikomos finansuojant ne tiktai jų pastatus ir atlyginimus, bet ir kūrybinę veiklą.
Tokiomis sąlygomis, kokiomis biudžetinės įstaigos turi dirbti dabar, gali veikti viešosios įstaigos ar akcinės bendrovės, sudariusios sutartis su Kultūros ministerija ar savivaldybe teikti paslaugas už konkretų atlygį, o kitai veiklai užsidirbančios pačios.
Šiųmečiams spektakliams dar turime pinigų nuo praėjusių metų, tikimės kiek nors spėti ir užsidirbti.
Tačiau kaip reikės planuoti veiklą toliau, kai bus galima pasilikti tik ketvirtį uždirbtų lėšų, neaišku.
Visą laiką esame tarsi bandomieji triušiai, priversti išradinėti būdus, kaip pragyventi.
Teatre numatytos septynios premjeros
Jau gegužės pradžioje Naujosios dramos akcijoje bus galima susipažinti su rudenį planuojamų dviejų LNDT premjerų pjesėmis ir kūrybinėmis grupėmis. Tai J.Vaitkaus režisuojami suomio J.Jokelos „Fundamentalistai„ ir prancūzų dramaturgo J.Pommerat „Šitas vaikas“, repetuojamas su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pirmakursiais aktoriais (pedagogai - V.Kuodytė, A.Čepaitė ir D.Gavenonis).
„Šitas vaikas„ ir švedo L.Noreno pjesė „Šaltis“ (režisierius - J.Vaitkaus mokinys T.Montrimas) bus pastatyti naujai teatre įrengtoje studijoje, skirtoje eksperimentiniams jaunimo spektakliams.
Spalį LNDT Didžiojoje salėje planuojama spektaklio „Visuomenės priešas„ pagal H.Ibseno dramą premjera, režisuojama J.Vaitkaus, o Mažojoje salėje spektaklį „Chaosas“ pagal suomių dramaturgo M.Myllyaho pjesę pristatys amerikietė režisierė Y.Ross.
Lapkritį Didžiojoje salėje numatoma O.Koršunovo premjera pagal M.Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas„ apie lietuvių emigrantus Londone, o gruodį Mažojoje salėje - G.Varno spektaklis „Kai mes mirę nubusim“ pagal H.Ibseną.
