Balandžio 23–26 dienomis Reikjavike vaikus ir jaunimą džiugino Islandijos ASSITEJ organizuojamas tarptautinis scenos meno festivalis UNGI. Kas dvejus metus vykstanti šventė šiemet tapo ypatinga platforma Lietuvos kūrėjams bei svarbioms diskusijoms apie kultūros prieinamumą.
Festivalio programoje ryškiai sužibo šokio teatras „Dansema“ su spektakliu „Neregėtas pasaulis“. Tuo pat metu vyko ASSITEJ Šiaurės-Baltijos šalių tinklo darbinis susitikimas, o jaunimo programoje „Young Voices“ dalyvavo jaunieji atstovai iš Lietuvos.
Praūžus festivalio šurmuliui, dalijamės įspūdžiais su jo dalyviais: šokio teatro „Dansema“ meno vadove ir choreografe Birute Banevičiūte, Lietuvos ASITEŽO valdybos pirmininke Jurga Knyviene, teatro „No Shoes“ įkūrėjais Ieva Jackevičiūte ir Raimondu Kleziu bei jaunimo programos „Young Voices“ dalyvėmis Nora ir Rutile.
„Dansema“: šokis, kurį galima patirti nematant
Birute, šokio teatro „Dansema“ įtraukus šokio spektaklis „Neregėtas pasaulis“ apkeliavo jau 16 pasaulio šalių. Kaip jį priima skirtingos kultūros?
Birutė: Taip, šį mūsų ypatingą šokio spektaklį parodėme įvairiose šalyse nuo Brazilijos iki Kroatijos, nuo Islandijos iki Kipro. Ir visose šalyse šis spektaklis sutinkamas su nuostaba, kad apskritai egzistuoja toks spektaklis tokiai ypatingai publikai – vaikams su regėjimo negalia. Nėra įprasta, kad šokį žiūrėtų aklieji. Į mūsų spektaklį kviečiame ne tik silpnaregius, bet ir visiškai nematančius vaikus. Specialiai jį sukūrėme taip, kad šokį galėtų patirti ir tie, kurie nemato. Ypatingas šio spektaklio bruožas yra ir tas, kad spektaklis vyksta be garsinio vaizdavimo, kuris dažniausiai yra naudojamas spektakliuose ir filmuose, skirtuose akliems žiūrovams. „Neregėtas pasaulis“ tinka ir vaikams su kitomis negaliomis – autizmu, Dauno sindromu, cerebriniu paralyžiumi, kompleksine negalia ir kt.
Kaip jaučiatės būdama viena iš įtraukaus teatro pirmeivių ir kokią situaciją užčiuopiate pasaulio kontekste?
Birutė: Pastaruosius dešimt metų, kurdama vaikams su negalia ir kurdama su vaikais su negalia, jaučiu, kad pilnavertiškai įgyvendinu savo išsikeltą misiją – kurti su pagarba vaiko laisvei rinktis ir priimti sprendimus. Nesvarbu kokio amžiaus vaikas – kūdikis ar paauglys, nesvarbu, ar vaikas verbaliai komunikuoja ar ne, su negalia ar be. Vaikas turi teisę rinktis – kaip ir kada reaguoti į spektaklį, į siūlomas menines idėjas. Aš nenustatau taisyklių vaikams žiūrovams, aš neverčiu jų dalyvauti spektaklyje, t. y. eiti į sceną, kartu šokti su šokėjais. Aš palieku jiems teisę rinktis. Tokia meninė, estetinė ir vertybinė prieiga nėra dažna įtraukaus teatro srityje ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Atverdama savo spektaklius vaikų estetinės patirties ir raiškos poreikių įvairovei, „Dansema“ yra viena iš nedaugelio ne tik Europoje, bet ir pasaulyje – tai pažymi visų festivalių, kuriuose esame dalyvavę organizatoriai.
Įtraukiuose spektakliuose žiūrovų skaičius dar labiau ribojamas, atsižvelgiant į žiūrovų poreikius. Kaip sekasi sutelkti finansavimą tokiems pastatymams?
Birutė: „Dansemos“ spektakliai yra itin kameriniai – priimame iki 30-40 žiūrovų, įskaitant vaikus ir suaugusius. Spektakliuose kūdikiams būna tik iki dvylikos mažylių, spektakliuose vaikams su negalia – iki šešių vaikų. Finansavimą mūsų projektams gauname ir iš Lietuvos kultūros tarybos ir iš Vilniaus miesto, tai rodo, kad finansus skirstantys atsakingieji supranta įtraukaus teatro reikšmę. Pavyzdžiui, ir šioms gastrolėms Islandijoje dalinį finansavimą skyrė Vilniaus miesto savivaldybė. Tačiau, kai teikiame paraiškas, o ypač ataskaitas, kur reikalaujama įrodyti projekto sėkmę per žiūrovų skaičių, nuolat tenka aiškinti, kodėl mūsų žiūrovų skaičius nėra didelis. Mes manome, kad ne kiekybėje vertė, o kokybėje, meno prieinamumo ir pasiekiamumo laipsnyje. Todėl labai daug keliaujame ne tik užsienyje, bet ir po mažus Lietuvos miestus ir miestelius, kad pasiektume ypatingus žiūrovus visame savo krašte.
Šiaurės-Baltijos šalių dialogas: nuo Islandijos sagų iki kultūros politikos modelių
Jurga, kokį įspūdį paliko Islandijos teatro scena? Kaip tokioje nedidelėje šalyje atsiskleidžia teatro vaikams ir jaunimui įvairovė?
Jurga: Nors per keletą dienų visos įvairovės pamatyti neįmanoma, o ir Islandijos ASSITEJ festivalis neapima didžiųjų teatrų pastatymų, keletą bruožų, kurie krito į akį, norėtųsi išskirti. Tai sagų pasakojimo tradicija, kuri labai gyva teatre vaikams. Tiek sekant pačias sagas, tiek bet kokią istoriją – labai gyvas, įtraukiantis atlikėjų ryšys su auditorija iš tiesų daro įspūdį. O ir auditorijos gyvas reagavimas į kiekvieną siužeto vingį ir situaciją rodo kiek kitokią nei pas mus susitikimo teatre reikšmę bendruomenėje. Mes rituališkesni.
Ne tik žanrų, bet ir formų įvairovė Islandijos teatre vaikams tikrai plati – nuo naratyvinio iki neverbalinio, nuo grįsto sagos siužetu iki abstraktaus, nuo fizinio iki objektų teatro, nuo pramoginio iki edukuojančio (pvz., mokantis pirmųjų žodžių). Taigi, nors šalis yra maža (iki 0,5 mln. gyventojų), išgyventi sudėtingomis gamtinėmis sąlygomis išmokusi tauta randa būdą įgyvendinti ir labai plačią scenos meno formų įvairovę.
Taip pat turėjote bendras darbines sesijas su Šiaurės-Baltijos ASSITEJ tinklu. Vienas iš aptartų klausimų – „Kultūros paso“ alternatyvos kitose šalyse. Kokie galėtų būti siūlymai gerinti Lietuvoje veikiančią sistemą?
Jurga: Kultūros paso programa Lietuvoje (kartu su Latvija ir Estija) įvesta remiantis Norvegijos Kultūros kuprinės (Der Kulturelle Skolesekken) pavyzdžiu. Tokias sistemas taip pat turi Švedija bei Suomija.
Lietuviška sistema unikali tuo, kad labai plačiai interpretuoja, kas yra kultūra ir koks šios programos tikslas. Visose kitose šalyse ši programa skirta tik profesionaliojo meno prieinamumui. Latvijoje vienu momentu šioje programoje taip pat buvo atsiradę žvakių dirbtuvėlės ir panašios „edukacijos“. Ten pavyko šitai sustabdyti. Mums kol kas nepavyksta atgręžti Kultūros paso programos atgal į jos pradinį tikslą – suteikti visiems Lietuvos vaikams vienodą prieinamumą prie meno, kaip tai yra Norvegijoje.
Norvegijoje į Kultūros kuprinę patenka tik ekspertų, mokytojų ir tėvų kartu atrinkti kūriniai, o programa užtikrina, kad atrinkti kūriniai pasieks visus šalies mokinius, nepriklausomai nuo jų gyvenamos vietos. Tuo metu Lietuvos Kultūros ministerija giriasi, kad Kultūros pase šiuo metu yra 6000 „paslaugų“. Mes akivaizdžiai kažką ne taip nusikopijavome, iškreipėme vaizdą ir pametėme tikslą.
Kuo Lietuvos ASITEŽUI svarbi partnerystė su Šiaurės ir Baltijos šalimis?
Jurga: Šiaurės-Baltijos ASSITEJ tinklas (Nordic-Baltic ASSITEJ Network arba NBAN) – puiki platforma ne tik pasidalyti informacija, išsiaiškinti, kam pavyko sukurti sėkmingas programas, pasimokyti iš kitų klaidų, bet ir kartu plėtoti vaikams ir jaunimui kuriančių menininkų galimybes tobulėti ir gastroliuoti, tuo pačiu puoselėti vaikų ir jaunimo kultūrinio ugdymo aplinką mūsų šalyse. Šiaurės-Baltijos šalių regionas pasižymi išskirtinai gerai išvystytais mechanizmais, skirtais šiems tikslams pasiekti. Vis dažniau atsiranda šalių, norinčių šiuos mechanizmus perkelti, pritaikyti savo šalyse. 87 šalių menininkus vienijanti asociacija ASSITEJ International suteikia labai dideles galimybes menininkams ir jaunimui, todėl ir galimybes jomis pasinaudoti turime plėtoti.
Kelias į tarptautinę rinką: penkerių metų procesas
Ieva ir Raimondai, jūs festivalyje lankėtės kaip žiūrovai. Kokią prasmę matote tarptautinių festivalių lankyme?
Ieva: Man atrodo, kad važiuoti į festivalius kaip žiūrovams yra labai svarbi proceso dalis. Tai nėra tik „pamatyti spektaklius“. Tai labiau leidžia pajusti, kur šiandien yra teatras, ypač skirtas vaikams ir jaunimui. Pamatai, kokios temos, kokia estetika, kaip kuriamas ryšys su publika.
Raimondas: Dar labai svarbus yra pats buvimas tarp žmonių. Pokalbiai, susitikimai, net atsitiktiniai kontaktai. Dažnai jie būna neformalūs, bet būtent iš jų vėliau atsiranda bendradarbiavimai. Ir kai važiuoji ne kaip programos dalyvis, yra daugiau laisvės stebėti, reflektuoti, neskubėti reprezentuoti savęs. Tai labai vertinga stadija.
Kartais susidaro įspūdis, kad tarptautiniai festivaliai pasiekiami tik išskirtiniams lauko profesionalams. Kaip pradėti kelionę į tarptautinę rinką, jei niekada to nedarei?
Ieva: Kartais tikrai gali taip atrodyti. Matai daug kūrėjų, kurie jau turi vardą, ryšius, yra kviečiami. Bet man atrodo, kad tai yra ilgo proceso rezultatas, o ne uždara sistema.
Raimondas: Iš tiesų viskas prasideda nuo labai paprastų dalykų. Nuo važiavimo, nuo žiūrėjimo, nuo pokalbių. Nuo to, kad pradedi po truputį matytis. Labai svarbios ir pitch sesijos festivaliuose, kur gali trumpai pristatyti savo spektaklius ir idėjas. Tai gera proga pirmą kartą „įgarsinti“ save tarptautiniame kontekste. Yra ir mažesnių festivalių, atvirų kvietimų. Svarbiausia neskubėti ir nebandyti peršokti etapų.
Ieva: Mums patiems tai yra penkerių metų kelias. Kaip kūrėjai mes nuosekliai važiuojame, stebime, mezgame ryšius. Labai padeda Lietuvos kultūros tarybos mobilumo stipendijos. Tai iš tiesų yra tas kanalas, per kurį galime nuvykti į tokius festivalius, prisistatyti ir pamatyti kitus.
Raimondas: Ir štai dabar, po penkerių metų nuoseklaus paraiškų rašymo, darbo ir kelionių į įvairiausius festivalius, jau turime rezultatą. Neseniai grįžome iš festivalio „Bravo!“ Suomijoje, kur patys pristatėme savo spektaklį „Kuris kurį“, ir dėl to jau turime kvietimų į dar keletą naujų festivalių kitiems metams. Tai atsakysiu į klausimą, ar tai yra tik išrinktųjų reikalas: ne. Bet tai tikrai didelio, nuoseklaus ir kruopštaus darbo reikalaujantis kelias. Ir jį eiti tikrai verta.
„Young Voices“: asmeninis augimas per tarptautines patirtis
Nora ir Rutile, festivalio UNGI metu dalyvavote programoje „Young Voices“, ką ten veikėte?
Nora: Programa „Young Voices“ subūrė jaunimą iš įvairių Šiaurės ir Baltijos šalių. Nors atvykau diena vėliau ir pirmosios dienos patirti neteko, pati programa buvo gana intensyvi: rytais lankydavome spektaklius, vėliau eidavome pietauti, po to žiūrėdavome dar vieną spektaklį, o likusį laiką skirdavome poilsiui ar savarankiškoms veikloms. Festivalio metu ne tik stebėjome spektaklius, bet ir dalyvavome ekskursijose po skirtingus teatrus.
Rutilė: Susipažinome su Reikjaviko teatro kultūra: lankėmės nacionaliniame teatre, žiūrėjome nemažai spektaklių, bendravome su aktoriais. Taip pat vieną festivalio dieną praleidome gamtoje, matėme kalnus, krioklius, iš lavos susidariusius laukus. Gamta tikrai paliko įspūdį. Nors programoje veiklos buvo nemažai, laisvo laiko netrūko. Turėjome galimybę patys susipažinti su miestu ir kitais programos dalyviais.
Koks pojūtis aplanko prisiminus laiką, praleistą Islandijoje?
Nora: Prisiminus laiką, praleistą Islandijoje, apima labai šiltas ir įkvepiantis jausmas. Labiausiai įsiminė naujos pažintys ir įspūdinga Islandijos gamta. Buvo nepaprastai smagu kartu su naujais žmonėmis patirti dar niekada nepatirtus dalykus ir dalintis šiomis akimirkomis.
Rutilė: Nors ir spektakliai, ir gamta paliko labai didelį įspūdį, labiausiai mane įkvėpė naujos pažintys. Visi festivalio dalyviai buvo meniški, bendraujantys ir malonūs žmonės. Dėl bendrų interesų galėjome laisvai kalbėtis valandų valandas, pasijuokti. Dėl to prisiminusi kelionę jaučiuosi labai dėkinga.
Kaip manote, kodėl tokie projektai yra aktualūs jaunimui?
Rutilė: Manau, kad tokie projektai yra labai svarbūs jaunimui plėsti akiratį. Be tokių festivalių jaunas žmogus, ypač paauglys, tikriausiai neturėtų galimybės nukeliauti į tokią tolimą ir gana brangią šalį, taip artimai pamatyti užsienio teatro kultūrą ir susipažinti su begale labai malonių žmonių. Tokios galimybės įkvepia ir motyvuoja jaunimą domėtis, dalyvauti ir būti aktyviais.
Nora: Manau, kad tokie projektai yra labai aktualūs jaunimui, nes jie ugdo savarankiškumą, plečia akiratį ir suteikia galimybę užmegzti naujas pažintis. Be to, jie leidžia patirti įvairias kultūrines ir asmenines patirtis ne tik tiems, kurie turi finansines galimybes, bet ir platesniam jaunimo ratui. Tokie projektai kuria atviresnę, drąsesnę ir labiau pasauliui pasirengusią jaunąją kartą.
-----
Interviu paruošė Lietuvos ASITEŽO prezidentė Ieva Brikė. Šokio teatro „Dansema“ tarptautines gastroles iš dalies finansavo Vilniaus miesto savivaldybė. „No shoes“ teatro vizitą finansavo Lietuvos kultūros taryba. Lietuvos ASITEŽO valdybos pirmininkės Jurgos Knyvienės vizitą bei programą „Young Voices“ iš dalies finansavo Šiaurės-Baltijos šalių tinklas.
ASITEŽO informacija
