 Wonge Bergmann-maza.jpg)
„Vilniaus festivalių" ir Goethe´s instituto kvietimu į Vilnių atvyksta pasaulinio garso žvaigždė, vokiečių režisierius ir kompozitorius Heineris Goebbelsas. Lapkričio 8 d. Nacionaliniame dramos teatre jis susitiks su savo kūrybos gerbėjais, o lapkričio 9 d. teatro didžiojoje salėje vienintelį kartą bus parodytas vienas ryškiausių režisieriaus darbų - spektaklis „Max Black". Bilietai šį spektaklį tirpsta, bet jų dar yra. Kol teatro publika nekantriai laukia įspūdingo scenos reginio, siūlome skaitytojų dėmesiui interviu su režisieriumi, kurį jis maloniai sutiko duoti specialiai Menų faktūrai.
- Jūsų kūryba jungia teatrą, muziką, instaliacijas. Savo kūrybinį kelią pradėjote kaip kompozitorius ir muzikantas. Kodėl neapsiribojote muzika? Kas tai lėmė?
- Aš užaugau su klasikine ir popmuzika, bet ištrūkau iš savo provincialaus gimtojo miesto anksti pradėjęs domėtis šiuolaikiniais menais: važiavau į „Documenta" parodas, vykdavau į meno galerijas ir muziejus. Be to, niekada negalėjau, nuėjęs į koncertą, paprasčiausiai užsimerkti ir klausytis, nes visada labai stipriai reaguodavau į vizualinius elementus - koncertų verslo ritualus ir konvencijas, kurias vėliau pradėjau laužyti savo ankstyvesniuose darbuose, kurdamas „režisuotus koncertus", pvz., „Žmogus lifte" (The Man in the Elevator, 1987) ir kt.
- Viename interviu sakėte, kad jūsų nedomina teatras, nuolat tiražuojantis tuos pačius ženklus. Ar tai reiškia, kad jis tampa jūsų kritikos taikiniu ir bandote atrasti naujus ženklus? Teatrą, kuris funkcionuoja kitaip?
- Taip, tai tiesa, kad nekenčiu teatro, kuris nuolat skurdina savo galimybes, rodydamas stereotipus ir klišes pasauliui, kurį mes ir taip pažįstame. Šiaip ar taip, manęs nedomina „ženklai". Aš suvokiu teatrą kaip atskirą realybę, ir mano scenos kūriniai neturi simbolinės reikšmės, kurią žiūrovams reikėtų perskaityti ir suprasti. Bandau ieškoti tokių vaizdų, kokių mes dar nesame matę, ir kurie yra atviri kiekvieno žiūrovo interpretacijoms.
- Jums yra svarbi erdvė, teatro architektūra. „Documenta X" forume pristatėte instaliaciją ant nebaigto Kaselio tilto „Peizažas su gyvatės įgeltu žmogumi" (Landscape with a man being killed by a snake). Kaip architektūra keičia jūsų kūrinius? Kiek skirtųsi įvairių muzikos ir garso instrumentų instaliacija „Stifterio daiktai" (Stifter Dinge) kokiame prabangiame pastate ir apleistoje gamykloje?
- Kalbant apie pastatymo procesą, architektūra, erdvė ir salės akustika yra labai svarbus išeities taškas, į kurį aš atsižvelgiu, kurį gerbiu ir su kuriuo noriu dirbti. Jei dirbi nepaisydamas erdvės, tai tėra tuščias energijos švaistymas. Tačiau mano kūrinius, pastatytus industrinėse erdvėse, galima perkelti į įprastinę teatro sceną, aprėmintą auksinio portalo. Tada kūrinys gali tapti netgi stipresnis.
- Nuolat dirbate su scenos dizaineriu Klausu Grünbergu. Ar gali būti (būna) kitas tandemas? Kodėl jį pasirinkote?
- Mes atradome vienas kitą praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje, kai jis tebedirbo mano mėgstamo scenografo Ericho Wonderio asistentu. Nuo tada dirbu tik su juo. Mūsų bendradarbiavimas vyksta labai nepriklausoma forma, ir iš jo gimstantys rezultatai nustebina mus abu.
- Jūsų spektaklį „Hashirigaki" 2006 metais buvo atvežęs „Sirenų" festivalis. Lietuvos žiūrovams buvo nelengva jį suvokti, nes kūrinys neturėjo įprastinės fabulos, linijinio mąstymo, komponavimas buvo konceptualus. Jį buvo lengviau suvokti muzikams, dailininkams. Ar galima teigti, kad muzika ir vizualieji menai progresyvesni už teatrą?
- Žiūrint iš vienos pusės, tai tiesa: vizualiajame mene nėra tikimasi „žinutės", pasisakymo ir istorijos pasakojimo. Mums labiau reikia kviesti teatro žiūrovą atsiverti teatrui kaip patirčiai, kuri yra sutelkta ne į žodžius, bet į scenos elementų visumą. „Max Black" - tai kūrinys, kuris veikia lyg grandininė reakcija: iš žodžių, garsų, šviesų, ugnies ir netgi dūmų kvapo yra išaudžiamas polifoniškas įspūdžių audinys, kuriame žiūrovas turi susirasti sau kelią.
- Aristotelis teigė, kad teatras turi žiūrovams suteikti atgailą ir apsišvarinimą - katarsį. Kiek ta tezė pakito iki mūsų dienų ir kas dabar svarbu? Svarbu jums? Nes nuolat pabrėžiate, koks jums svarbus yra žiūrovas.
- Mano požiūriu, režisierius ar autorius nėra tas vienintelis, kuris gali pateikti visus atsakymus ar garantuoti vieną ir vienintelį apsivalymo kelią. Drama yra tai, kas atsitinka su žiūrovais. Ne susitapatinus su kuo nors, bet susidūrus su tuo, ko jie dar nepažįsta. Tuo, ko žiūrovai gali ir nesuprasti klasikine prasme, ar tuo, kam pavadinti jie dar neturi žodžių. Tai yra meninė patirtis.
- Ar tai reiškia, kad jūs pripažįstate demokratiškesnį teatrą - demokratiškesnį už režisieriaus?
- Romeo Castellucci tai išreiškė tokiais žodžiais: „Bet koks žiūrovo suvokimas yra teisingas", ir aš su tuo visiškai sutinku. Manęs nedomina režisieriaus ar scenografo interpretacijos ar fantazijos. Jie turi sukurti erdves, kuriose galėtų išsiskleisti žiūrovų vaizduotė.
- O kokia vieta lieka tradicijoms ir jų tąsai? Ar kaip tik tradicijas reikia griauti, antraip neisime į priekį?
- Nesu labai gerai susipažinęs su jūsų šalies teatrine kultūra, tačiau Vokietijoje visi teatrai, kurie yra gausiai dotuojami, visi operos teatrai yra tos vietos, kuriose rodomas tradicinis repertuaras. Jie labai gerai aprūpinti - kaip muziejinės institucijos. Tačiau jie negali tapti laboratorijomis, kuriose galima būtų vystyti ateities scenos menus, ir nepajėgia pasiūlyti tinkamų sąlygų kurti bekompromisinius meninius projektus. Tai mes turime daryti kitose erdvėse.
- Kada spektakliai, koncertai ar muzika nustoja skambėti?
- Galbūt jie pradeda skambėti tik tada, kai žiūrovai jau yra pakeliui į namus?
Heineris Goebbelsas (g. 1952) - vokiečių kompozitorius ir režisierius, vienas ryškiausių šiuolaikinės muzikos ir teatro scenos menininkų. Studijavęs muziką ir sociologiją, jaunystėje jis grojo improvizacinį džiazą ir art roką su grupe „Cassiber" (1982-1992), kūrė muziką teatrui, kinui, baletui (Fankfurto baleto trupei).
Devintojo dešimtmečio viduryje Goebbelsas pradėjo kurti ir režisuoti savo paties muzikinio teatro projektus, daugelis jų - pagal žymiausio XX a. antrosios pusės vokiečių dramaturgo Heinerio Müllerio tekstus.
Heineris Goebbelsas yra Justuso Liebigo universiteto (kurį yra baigę, pvz., „Rimini Protokoll" kūrėjai) Taikomųjų teatro studijų fakulteto Gysene (Vokietija) profesorius ir Heseno teatro akademijos prezidentas, 2012-2014 m. - tarptautinio meno festivalio „Ruhrtriennale" meno vadovas.
Goebbelsas yra pelnęs daugiau nei 35 apdovanojimus, tarp jų - Naujosios teatro realybės prizą, du kartus nominuotas „Grammy" apdovanojimui. 2012 m. už novatoriškumą muzikinio teatro srityje Goebbelsas gavo tarptautinę Henriko Ibseno premiją.
Heinerio Goebbelso kūriniai atliekami bene visuose svarbiausiuose teatro, naujosios bei džiazo muzikos festivaliuose, didžiausiuose šiuolaikinių menų forumuose. Išleista apie 20 jo muzikos kūrinių plokštelių - daugiausia firmos ECM. Jo kūrinius leidžia prestižinė „Ricordi" leidykla Miunchene.
Bilietus į spektaklį „Max Black" platina „Bilietų pasaulis".
Aušra Simanavičiūtė, Vaidas Jauniškis
