Gruodžio 31 d. Šiaulių dramos teatre - naujametinė premjera. Garsiąją Nikolajaus Leskovo apysaką „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities" į teatro sceną perkėlė režisierius Raimundas Banionis. Spektaklis, apie kurio pastatymą režisierius galvojo daugelį metų, gimė Šiaulių dramos teatre pirmiausia dėl čia dirbančios aktorės Ingos Norkutės. Talentinga ir populiari Šiaulių dramos teatro aktorė įkūnys pagrindinę heroję - prieštaringąją Kateriną Izmailovą.
1864 m. parašyta apysaka „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities" - vienas žinomiausių Nikolajaus Leskovo kūrinių, kuriame pasakojama tragiška meilės istorija: turtingame ūkyje nuobodžiaujanti jauna pirklio žmona Katerina pamilsta lengvabūdį prievaizdą Sergejų ir visa savo siela bei kūnu atsiduoda nuodėmingai meilei ir pražūtingai aistrai. Sukrečiantis šios beprotiškos meilės finalas tarsi klausia, kur yra riba tarp didelės meilės ir nuopolio, kokios aistros turi siausti moters sieloje, kai ji vieną po kito žudo žmones.
Rusų literatūros klasikas Nikolajus Leskovas (1834-1895) dažnai vadinamas „pačiu rusiškiausiu" autoriumi, gebėjusiu taikliai perteikti sudėtingą rusų tautos sielą. Rašytojo kūriniai išsiskiria unikaliu literatūriniu stiliumi, iškart keliomis perspektyvomis pasakojamomis istorijomis, satyrine potekste, ryškiais herojais ir vaizdinga kalba. Garsus rusų kompozitorius Rodionas Ščedrinas yra taikliai pastebėjęs, kad norint suprasti, kodėl rusų tauta „niekaip nenori pakilti ir pati sau kliudo, reikia skaityti ne Fiodorą Dostojevskį, ne Antoną Čechovą, ne Ivaną Turgenevą, o Nikolajų Leskovą". Apysakos „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities" motyvais pastatyta net keletas kino filmų, dramos spektaklių. 1932 m.garsus rusų kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius šios apysakos motyvais sukūrė vieną ryškiausių XX a. operų tuo pačiu pavadinimu - „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities".
Pirmą kartą Šiaulių dramos teatre spektaklį statantis režisierius Raimundas Banionis neabejoja, kad beveik prieš 150 metų parašytas kūrinys neprarado aktualumo ir cituoja kadaise Juozo Miltinio duotą patarimą: „Ieškok ne naujo, ieškok - amžino". Spektaklis pasakoja apie begalinę meilę ir aistrą, stipresnę už mus pačius ir mūsų racionalų mąstymą. Netradiciškai įvardintas spektaklio žanras - choro pasakojimas su vienuolika uždavinių - atspindi būsimojo spektaklio režisūrinį sumanymą. Muzika ir aktorių choro atliekamos dainos - tarsi brechtiški zongai, kuriantys „atsiribojimo efektą" ir neleidžiantys susitapatinti su šiurpiais siužeto vingiais.
Režisieriaus Banionio suburtoje kūrybinėje komandoje - garsūs vardai: muziką kuria Faustas Latėnas ir Audrius Balsys, choreografiją - Vesta Grabštaitė, scenografiją - Sergejus Bocullo, kostiumus - Daiva Petrulytė.
Šiaulių dramos teatro inf.
