Jaunieji Rimo Tumino mokiniai neapleido savo studijų metais sukurtų darbų. Spektaklio „Batraištis" režisierius Kirilas Glušajevas spektakliui nepaliko „diplominio darbo" etiketės. Rugsėjo 21d. 19val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje iš naujo gims „Batraištis". Spektaklyje vaidinantys Violeta Valatkaitė, Gabrielė Tuminaitė, Tomas Rinkūnas, Miglė Polikevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Tomas Stirna, Tomas Kliukas ir Daumantas Ciunis, nepaisant gausybės paraleliai kuriamų muzikinių kompozicijų ar vaidmenų teatre bei kine, teigia be galo išsiilgę šio spektaklio. Pastaruosius penkis aktorius kalbina Viktorija Ivanova
Spektaklyje Volodikas dėl „neįvykusios meilės" kaltina batraištį. Ar turite savo gyvenime „batraštį", kurį kaltinate dėl neišsipildžiusių norų ar nepasiektų tikslų?
Miglė Polikevičiūtė: Taip. To „batraiščio" vardas - Miglė.
Martynas Nedzinskas: Lengviausia yra kaltinti kitą, o į save pasižiūrėt...
Tomas Stirna: Kai neturi draugų, tai gali ir batraištį kaltint...
Viename interviu spektaklio „Batraištis" režisierius Kirilas Glušajevas yra pasakęs: „Kiekviename iš mūsų sėdi tas naivus ir atviras paauglys, padykęs Tomas Sojeris". Kokie tomai sojeriai „sėdi" Jūsų personažuose?
Martynas: Aš nemanau, kad kiekviename iš mūsų sėdi Tomas Sojeris. Toli gražu. Jeigu kiekviename iš mūsų jis sėdėtų, būtų kur kas lengviau gyventi. Kadangi jo nėra, o viduje sėdi Volodikas - gyvenimas tampa komplikuotesnis. Tomas Sojeris užaugęs bus asmenybė. O Volodikas - jau yra.
Daumantas Ciunis: Mano „Tomas Sojeris" dažniausiai sėdi prie laiptinės. Su draugais arba vienas. Vienas sėdėti nebijo, nes yra pakankamai tvirtas ir moka atsiginti nuo visų puolančių suaugusių. Toks Antradienis.
Miglė: Mano „Tomas Sojeris" būtų vardu Vera. Ji yra Volodiko klasiokė. Graži mergina su daug problemų gyvenime. Ji labai nuoširdžiai ir daug apie save įsivaizduoja. Iš tikrųjų ji yra labai paprasta. Gera, labai švelni, niekad nemeluoja...
Tomas Stirna: Mano „Tomas Sojeris", kaip Martynas ir sakė, ne Tomas Sojeris, o Volodikas. Tik gerokai paaugęs, bet iš esmės toks pat: nelabai vykęs, nelabai susitvarkantis su savo emocijom, savo patirtim žmogus.
Tomas Kliukas: Man atrodo, Tėtė Kirilas yra visiškas suaugęs Tomas Sojeris, kadangi yra stiprus, atletiškas, gražus vyras, mėgstantis tapyti, teplioti plakatėlius. Mylintis moteris, gamtą, paveikslus, vyną ir filmus naktimis. Ir žmoną kartais. Žmonos vaiko - ne.
Kokios patirties įgijote po paskutinįkart rodyto spektaklio ir kaip pasikeitę dabar susidursite su savo personažais „Batraištyje"?
Miglė: Ohohohoho. Po paskutinįkart rodyto spektaklio? Aš tai tokios patirties įgijau, kuri privertė labiau branginti šitą spektaklį ir savo vaidmenį.
Daumantas: Mano personažas niekuo nesikečia. Jis toks, koks buvo.
Miglė: Mums labai gera sugrįžti po tų klajonių patirtyse.
Martynas: Kad ir kiek patirties beįgaučiau, Volodikas jau gyvena savo autonomį gyvenimą ir kaupia savo asmenines patirtis.
Tomas Stirna: Kiekvienas spektaklis būna skirtingas. Neįmanoma prognozuoti. Vladimiro personažas man labai artimas, todėl su kiekviena mano patirtimi pasikeičia ir Vladimiras. Kiekviena patirtis... Jei mes tą spektaklį rodytume dukart per dieną, tie du spektakliai būtų labai skirtingi.
Tomas K.: Taip, spektakliai kiekvienąkart vis skirtingi. Koks bus dabar, koks bus mano personažas, kuo aš jį pripildysiu - negaliu pasakyt. Viskas vyks savaime.
Apie ką, kiekvieno iš Jūsų nuomone, yra spektaklis? Būtų įdomu išgirsti ne tai, kas buvo rašyta anotacijose, bet kokį Jūs jį matote šiandien?
Tomas Stirna: Gal ir banaliai skamba, bet taip jau yra - apie meilę. Apie pirmą meilę.
Miglė: Tačiau šis spektaklis gali būti pritaikytas bet kokiam įvykiui tavo gyvenime - sunku įvardinti - toks skaudus ir artimas patyrimas.
Martynas: Visų pirma, man tas spektaklis yra liūdnas. O apie ką? Gal pirmas patirtis? Tiek ir džiaugsmingas, tiek ir skaudžias. Visi yra patyrę tai, apie ką kalbama spektaklyje - mokykla, simpatijos, santykiai su tėvais, santykiai tarpusavyje... Dėl to ir gera dalintis tais dalykais, kai dabar, po tiek metų, jau yra atsiradęs tam tikras santykis į visa, kas praėjo.
Tomas Kliukas: Manau, esminė viso spektaklio tema yra meilė ir ką ji padaro su žmonėmis. Tiek spektaklyje, tiek gyvenime - meilė žmones padaro bepročiais.
Martynas. Bet, kaip sakė Lao Czi, laimingiausi žmonės pasaulyje yra bepročiai. Tad - labai dviprasmiška.
Taigi, spektaklis - vienaip ar kitaip - apie pirmąją meilę? O kaip jūs prisimenate savo pirmąją meilę?
Tomas Stirna: Aš - kaip ir spektaklyje: meilė gali tau ir galvą nusukt, gali ir į dangų pakelt. Meilę kiekvienas suvokiame savaip. Meilė gali būti ir blogis, ir gėris viename.
Miglė: Tai - nulis?
Tomas Stirna: Tai nėra nulis, tai - didžiulė jėga, kuri stumia. Tik nelabai lengva sukontroliuoti, į kurią pusę.
Daumantas: Aš tai tikrai neatsimenu, man išsibraukę ir tie metai. Atsimenu, kas ji buvo, bet ką mes ten veikėm?..
Miglė: Atsimenu, buvo toks berniukas. Vaikystėje mus sodindavo į vieną vėžimėlį. Jis bučiuodavo mane, mamos leisdavo. Žinojau, kad jis mane įsimylėjęs, o paskui jis man irgi pradėjo patikti. Man klasiokė papasakojo, kad jis jai sakė, jog jei aš pasakyčiau, kad jį myliu, jis man kiekvieną dieną neštų dovanų. Ir aš taip ir įsivaizdavau, kaip pro mano namų tvorą iš visų pusių krenta dėžės su kaspinėliais... kasdien... Tada mano jausmas ir gimė. Bet mums nieko neišėjo.
Tomas Kliukas: Mano tai visos vaikystės, jaunystės meilės buvo „pirma meilė". Nes kiekvienąkart atrodė, kad šita yra stipriausia, gražiausia ir herojiškiausia. O dabar visa tai sukelia malonų prisiminimą, šypseną.
Tomas Stirna: Geriausias momentas būdavo, kai nežinai, ką su ta meile daryti.
Miglė: Geriausias momentas, kad Martynas išraudo kaip jo megztinis.
Jei jau prakalbote apie patirtis, kokios paskatino pasirinkti aktoriaus profesiją ir ar galite šiandien pasakyti, kad pasirinkote teisingai?
Miglė: Aš paskatinau save pati. Žiūrėjau daug televizijos, tudėjau planų išvykti iš Lietuvos. Tai dar vaikystėje. Man labai patiko meksikietiškų serialų aktorė Talija, rinkau iškarpas apie ją. Turėjau planą važiuoti į Meksiką, mokiausi ispanų kalbos iš televizoriaus. Paskui mama nusivedė į vieną spektaklį ir kažkokie laukai, matyt, sutapo. Supratau, kad galima čia pasilikti. Sužinojau, kad galima studijuoti aktorystės studijas ir vėliau įstojau. Manau, kad tas pasirinkimas buvo teisingas. Tais metais kursą turėjo rinkti Eimuntas Nekrošius. Aš nebuvau teatro žinovė, o mano mama - „tikra žinovė" man pripasakojo, kad Nekrošius labai savo aktorius kankina. Jau žinojau, kas yra Sluškų rūmai, tai ir įsivaizdavau, kaip jis žiemą per sniegą nuogiems bėgiot liepia. Aš tam moraliai jau ruošiausi.
Tomas Stirna: Aš konkrečiai žinau, kas mane į teatrą pastūmėjo. Dėl to, kad būdamas trylikos metų visiškai neturėjau kur pasidėt ir užsiėmiau visokia destrukcija, močiutė rado sankciją - išbandyti visus būrelius. Ir galiausiai nuvedė į teatro būrelį, kuriame kaip likau, taip ir likau.
Miglė: Atsiprašau - prisiminiau savo pirmą vaidmenį. Tai buvo antroje klasėje, aš vaidinau paršiuką Nafnafą ir atsimenu, kad labai mėgau įvertinti savo kolegas,- maždaug: „jūs nelabai žinot, ką darot"...
Daumantas: Įstojau į architektūrą Vilniaus Gedimino Technikos Universitete, mokiausi, ganėtinai prastai sekėsi. Įstojau į teatrą „Palėpė". Važiavom į Prancūziją ir ten taip gera buvo, kad, galvojau, nenoriu čia grįžt, kažką braižyt. Noriu taip gyventi: autobusas, gastrolės... Mečiau achitektūrą, įstojau į aktorinį, pasimokiau keturis metus, o dabar taip ir gyvenu: važinėju į Braziliją, Sankt Peterburgą, Maskvą, Portugaliją...
Martynas: Mano giminėje yra tam tikras teatralų ratas, o dar kažkurioje klasėje vienas draugas lankė jaunimo teatro studiją „Aušra", gal ir dabar tokia yra, nežinau. Ir jis pasiūlė mane ten pakviesti. Man paskambino būrys žmonių, reikalaujančių pasibandyti, - daugiausia merginos, tai labai susigundžiau. Atėjau ir nepajutau, kaip likau. Labai gera kompanija, labai gera vadovė...
Tomas Kliukas: O aš įstojau į aktorinį tik dėl nesupratimo ir nesuvokimo, ką aš noriu veikti. Nuo septintos klasės atmetimo būdu rinkausi: vieną dieną neįdomi matematika, po mėnesio supratau, kad ir chemija neįdomu. Dar po mėnesio - kad Žalgirio mūšis ir visi kiti dalykai taip pat neįdomu. Taip galiausiai išvis nesupratau, ko noriu. Kol vieną dieną knygyne skaitydamas apie Zodiako ženklus aptikau, kad žuviai tinkamiausios profesijos yra gydytojas, seselė, muzikantas, šokėjas ir aktorius. Seselė buvo išbraukta, biologija man nepatiko, klausos neturėjau, šokti nemokėjau, tai pagalvojau, kad reikia stoti į aktorinį. Ten išmokau ir šokt, ir dainuot, ir gydyt žmones.
