Žinomas aktorius Vytautas Anužis - Lietuvos nacionalinio dramos teatro naujokas, čia dirbantis tik antrą sezoną, tačiau jau spėjęs sukurti du ryškius vaidmenis - Peterį Stokmaną Henriko Ibseno „Visuomenės prieše" (rež. Jonas Vaitkus) ir Beną Mariaus Ivaškevičiaus „Išvaryme" (rež. Oskaras Koršunovas). Svarbiausioje šio sezono premjeroje - Justino Marcinkevičiaus „Katedroje", kurią stato Oskaras Koršunovas ir į kurią Lietuvos nacionalinis dramos teatras pakvies lapkričio 29 d., Anužis vaidins vyskupą Igną Masalskį. Suradęs laiko per patį repeticijų įkarštį, aktorius pasidalino mintimis apie būsimą vaidmenį, darbą su režisieriumi ir didelę savo svajonę.
Ką Jums reiškia Justino Marcinkevičiaus „Katedra"?
Sugrįžimą. Į tą laiką, kai mano tautiniai ir patriotiniai jausmai buvo labai aktyvūs ir romantiški, kuomet labai skaudžiai išgyvenau Tėvynės nelaisvę - nebuvau gyvenęs nepriklausomoje Lietuvoje, bet apie ją daug žinojau iš tėvų pasakojimų, iš įvairių skaitinių - tuo metu, švelniai tariant, „nerekomenduotinų"... „Katedra", kaip ir visa Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija, formavo tokią pasaulėjautą. Taip jausti buvo gera. Tai jausti ir dabar yra gera.
Kaip žvelgėte į Justino Marcinkevičiaus kūrybą iki šiol ir kokį rašytoją atrandate šiandien?
Tai tautos poetas. Jo kūryba - tai poeto misijos darbai, kurie padėjo žmonėms išgyventi politines katastrofas ir socialines negandas, individualias žmogiškąsias dramas, glostė žmogų gerumu, viltimi ir meile. Ir dabar poetas toks - atjaučiantis, skatinantis. Tik šiandien, man regis, galima pajusti ir perspėjantį, pranašišką Marcinkevičių. Jo minties gelmė - šiandien atradimas; emocionalus prisilietimas - kitaip tėviškai švelnus, lyg ir iš ten jis užjaustų mus dėl visų mūsų netekčių, tarp jų ir visų baisiausios - nebesugebėjimo suprasti ir pasakyti sau pačiam: „tai yra gerai", o „tai yra blogai". Ištrink Dievą, nugalėk sąžinę arba įvardink tai kaip apendiksą ir eik, eik... Kur? Kur tu toks nueisi? Ir kam tu toks reikalingas?
„Katedroje" vaidinsite Masalskį. Tai istorinė asmenybė, reikšmingas XVIII a. pabaigos mecenatas, idėjų generatorius. Šiandien jis galėtų būti gražiu pavyzdžiu tiems, kas supranta ir galėtų remti meną. Ką Jums reiškia Masalskio vaidmuo?
Man vyskupas Masalskis - Lietuvos Bažnyčios hierarchas, valstybės veikėjas, kuriam rūpėjo Tėvynės ateitis - jis aktyviai kūrė dabartį. Rūpinosi švietimu - buvo Edukacinės komisijos pirmininku, atidžiai stebėjo naujausius žemės ūkio pasiekimus Europoje - fiziokratinis judėjimas tuo metu pasiekė ten aukščiausiąjį tašką, o Lietuva 1767 m. išgyveno beveik badą... Rėmė meną, skatino kūrėjus, gerai žinojo Vakarų Europos Apšvietos amžiaus politinį ir socialinį kontekstą. Modernios Lietuvos vizijos ir tragiški klaidžiojimai politiniuose keliuose - turtinga, prieštaringa ir dramatiška asmenybė, ieškojusi ir atradusi, praradusi ir klydusi.
Apie Masalskį skaitėte įvairių istorikų darbų. Kokį jį atrandate Justino Marcinkevičiaus dramoje?
Justinas Marcinkevičius, man regis, sąžiningai išstudijavo Masalskio asmenybę. Lyginant su tuo, ką skaitai istorikų darbuose ir ką jis parašė, - įspūdis, kad Marcinkevičius tai būtų skaitęs. Tik šiandien, praėjus dar vienam Lietuvos istorijos skyriui, Masalskis skamba vėl kitaip: nuosekliai ir pilnai išgyvenantis laiką, suvokiantis savo veiklą kaip misiją, giliai tragiškas su meile-nuodėme ir kalte tai Vienintelei. Jis - dvasiškai pažeidžiamas ir nestabilus, jaučiantis artėjančią savo mirtį.
Kas sunkiausia kuriant šį vaidmenį?
Surasti motyvą vienam jo poelgiui - ne teorinės psichologijos lygmenyje, bet kad tas motyvas taptų mano.
Pirmą kartą su Oskaru Koršunovu susitikote, kai Klaipėdos dramos teatre jis režisavo Mariaus von Mayenburgo „Šaltą vaiką" (2004), vėliau sukūrėte didžiausios psichologinės įtampos reikalaujantį vaidmenį Augusto Strindbergo dramoje „Kelias į Damaską" (2007). Jūsų Benas „Išvaryme" scenos nepalieka visas penkias valandas. Režisieriui Jūs esate labai svarbus. Ką Jums reiškia susitikimas su Koršunovu?
Grynumą. Švarų, labai koncentruotą išgyvenimą tame laike ir erdvėje, kurioje esi su Oskaru Koršunovu. Absoliutų tiesos siekį - atskleidžiant draminę situaciją, interpretuojant vaidmenį. Ir atkaklius aktualumo ieškojimus ir atradimus - ne sąžinės ar menko proto sąskaita. Tai reiškia kūrybą.
Kaip vyksta repeticijos su Oskaru Koršunovu, koks jo darbo metodas?
Negalėčiau į tai atsakyti išsamiai, bet manau, kad Koršunovas, kai pradeda repetuoti su aktoriais, jau girdi būsimo spektaklio skambėjimą. Per pjesės skaitymą prie stalo labai svarbu intuityviai pajausti, bent kiek priartėti prie to jo skambėjimo. Jei tai pavyksta - jau neblogai. Nes tada pirmuosiuose etiudiniuose bandymuose tu gali tinkamai pasiūlyti, režisierius tam labai atidus, analizuoja, pajunta, duoda aktoriui esminę laisvę. Bet paskiau jis keičia kryptis, veda tolyn, ištiesdamas ranką... Prasideda bendradarbiavimas.
Kuo ypatingos „Katedros" repeticijos?
Tikėjimu.
Ar galvojate apie kokį nors kūrinį ar personažą, kurio mintys Jums būtų tiek svarbios, kad norėtumėte jas išsakyti ir žiūrovui?
Taip, tai Augusto Strindbergo kūrinys „Kelias į Damaską" ir jo veikėjas Nepažįstamasis. Šį kūrinį Klaipėdos dramos teatre režisavo Oskaras Koršunovas. Manau, tai vienas didžiausių jo darbų. Bet prasidėjo šio teatro remontas, neliko tinkamos scenos, gastroliuoti su tokiu didžiuliu spektakliu buvo labai sunku. Spektaklis kelis kartus buvo suvaidintas Klaipėdoje, porą kartų Vilniuje ir vienąkart Kauno festivalyje. O į jį buvo tiek daug sudėta ir meilės, ir dvasinių pastangų... Šiandien, praėjus penkeriems metams, nepaleidžia ir spektaklis, ir Nepažįstamasis. Jie „aplanko" mane labai dažnai. Taip norėčiau jį vaidinti! Taip norėčiau, kad tvirtai tikiu, jog jis dar atgims. Gal Vilniuje?
Tikėjimas ir kalnus gali nuversti. Linkiu sėkmės šią svajonę įgyvendinant.
