Tarptautinė lėlininkų sąjunga UNIMA kiekvienais metais kovo 21-ąją sveikina visus lėlininkus ir lėlių teatru besidominčius su Pasauline lėlių teatro diena. Šiais metais viešo pasveikinimo garbė suteikta argentiniečių lėlininkui Eduardo Di Mauro, šiuo metu gyvenančiam Venesueloje. Šis UNIMA sveikinimas, pirmą kartą parašytas Lotynų Amerikos atstovo, neatsitiktinis - tai priminimas visiems lėlininkams apie svarbų tarptautinį visų nacionalinių centrų atstovų susirinkimą, kuris vyksta Varandero mieste, Kuboje balandžio 22 - 24 d.
Eduardo Di Mauro gimė 1928 m. Kordoboje, Argentinoje. Kartu su broliu dvyniu Hectoru Di Mauro įkūrė ir vadovavo trupei „La Pareja". Jų kūrybą inspiravo lėlinininkų Javiero Villafane, Pedro Ramos, Cesaro Lopez O´Cono dramaturgija. Broliai Di Mauro tapo pavyzdžiu, kaip iš mėgėjiškos, daugiau ar mažiau bohemiškos veiklos, pasitelkiant organizuotumą, Dievo palaimą ir atkaklumą galima pelnyti profesionalų statusą lėlių teatro bendruomenėje. 1960 m. broliai dalyvavo pasauliniame lėlių teatro festivalyje Bukarešte, kur laimėjo trečią vietą tarp visų ten konkuravusių pasaulio lėlių teatrų ir taip pelnė tarptautinį pripažinimą.
Guanaroje, nedideliame Venesuelos miestelyje šalia Andų kalnų, veikia lėlių teatras „Tempo" ir Lotynų Amerikos lėlininkystės institutas, įkurtas Eduardo Di Mauro. Teatro lankytojus pasitinka ant pastato fasado esantis užrašas: „Menininkui kultūra yra Tarnystė, Valstybei - Pareiga, Žmogui - neatimama Teisė". Meistro sūnus lėlininkas Danielis Di Mauro teigia, kad tai simbolizuoja „aistros ir meilės lėlių teatrui ugnį".
Eduardo Di Mauro sveikinimas
Lėlė kildinama iš vienos autentiškiausių pirmaradžių meno formų - žaidimo, bet ne sakralinių apeigų, kaip būna kartais manoma. Lėlininkystė gimusi iš tokios atlikimo srities, kuri yra atvira, spontaniška, objektyvi, aiški ir natūrali, palaipsniui tampanti vis sudėtingesne, perimanti ir adaptuojanti įvairias formas ir turinį.
Dėl savo prigimties peržengti leistinas ribas lėlė visuomet kėlė baimę ir buvo persekiojama karalių, imperatorių, carų, šeichų ir visų kitų piktnaudžiaujančių valdžia visuomenės viršūnių. Iš medžio ir medžiagos sukurtas veikėjas, patrauklus ir simpatiškas, tuo pačiu metu tapo aštrios kritikos nešėju, teisėju, mokančiu sujungti sarkazmą, ironiją ir humorą su talentu, poezija ir kandumu.
Turbūt paauglystė yra tas metas, kuomet stipriausiai susitapatiname su šiuo senu menu. Juk jauni žmonės tuo metu yra varomi tokios pat energijos, kupinos aistringo neatsakingumo, reaguojančios su tuo pačiu užsidegimu į viską ką jie garbina, teisia ar kritikuoja. Galbūt tai paaiškina, kodėl būtent jaunimas taip tvirtai gina savo nuomonę ir siekia pasipriešinti pasaulinei medijai, kuri esmę paverčia banalybe ir siekia pateisinti beprasmybę.
Daugybę dešimtmečių mūsų teatras skyrė nemenką dėmesį paaugliams, puoselėdamas, atverdamas jiems artimiausias, aktualiausias temas, skatindamas juos naudoti lėles perteikiant tai, kas labiausiai jaudina ir rūpi. Taip jie patys iškelia tabu temas. Tokias kaip smurtas, nusikalstamumas, alkoholizmas, korupcija, vaikų nėštumas, vienatvė ir kitas, su kuriomis jie tiesiogiai susiduria.
Lėlių teatro menas geba ir privalo įkvėpti jų kūrybingumą studijuojant, skaitant, tyrinėjant ir eksperimentuojant su naujomis formomis, ieškant grožio ir harmonijos savo kūriniuose ir nepamirštant, kad jų ryšys su lėlių teatru privalo įtraukti kompromisą.
Kalbant apie kompromisą, daugiaprasmį ir plačiai apibūdinamą terminą, aš primenu sau mūsų atsakomybę suvokti savo realią padėtį pasaulyje. Būtina suprasti, kokia yra mūsų pozicija, kuomet susiduriame su begaliniais valdžios piktnaudžiavimo atvejais pačioje visuomenės širdyje - šiandieniniais karaliais, imperatoriais, šeichais. Šiandien jų nerasi sėdinčių puošniuose sostuose, išdabintuose brangakmeniais. Jie mieliau tūno ten, kur jų niekas aiškiai nemato. Jie turi tokias komunikavimo priemones, kurios leidžia elgtis su informacija savavališkai siekiant atskleisti arba nuslėpti ką tik užsimano. Tokia karalių rūšis yra daugiagalvė, tai korumpuotas ir žiaurus neoliberalizmas. Tokie valdovai - tai multinacionalinės korporacijos, auginančios pelną ir valdžią, bet nesijaudinančios dėl nykstančios planetos ir žūstančių gyvybių.
Viso pasaulio lėlininkai, išdrįskime stoti prieš žiaurumą, nelygybę ir neteisybę. Naudodami begalę kūrybos metodų ir estetikos principų suteikime formą ekspresyviausiai personalijai - lėlei - ir praturtindami ją ugningiausia iškalba, demaskuokime juos ir pasipriešinkime lyg tie jaunuoliai, kurie, nekreipdami dėmesio į priekaištus, siekia geresnio, humaniškesnio pasaulio.
Eduardo di Mauro, 2014 Teatro Tempo, Venesuela
***
Lietuvos UNIMA centro prezidentės Aušros Juknevičienės sveikinimas
Susimąstau, kokie žodžiai lėlininkui, gyvenančiame žmogiškame, bet ne lėliškame pasaulyje, šiandien būtų reikšmingi, įvertinantys, palaikantys, ką norėtumėme išgirsti iš kolegų šios profesinės dienos proga, kokių linkėjimų ir ypatingo įkvėpimo tikimės. Pati vertinu žodžius, kurie netrukus tampa kūnu. Tad sau ir kitiems linkiu ne tik daug kalbėti, bendrauti tarpusavyje, bet ir labai daug daryti, kurti gražius, prasmingus ir taiką nešančius darbus. O kad darbai teiktų džiaugsmo - į kiekvieną dieną, darbą, projektą pažiūrėti kaip į naują galimybę. Juk kiekvienas naujas etapas - tai kaip iššūkis, leidžianti įrodyti pačiam sau ir kitiems, kad nieko gyvenime nėra neįmanomo.
Sveikinu visus lėlininkus ir lėlių teatrą mylinčius.Tegul ši pasaulinė lėlininkų diena kiekvienam tampa džiaugsminga naujo etapo Jūsų gyvenime pradžia!
Nuoširdžiai Jūsų,
Aušra Juknevičienė
Lietuvos nacionalinio UNIMA centro inf.
