Jaunosios kartos režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklis „Prakeikta meilė" per pastaruosius pusantrų gyvavimo metų spėjo užsitarnauti keliauninko vardą. Lietuvą ir kaimynines šalis išmaišiusi trupė šįkart sugrįžo iš savaitę trukusių gastrolių po Šventąją žemę. Spektaklis, kurį nuo rudens Lietuvos rusų dramos teatras ketina rodyti su vertimu į lietuvių kalbą, viešėjo šiuo metu Izraelyje vykstančiame rusakalbių teatrų festivalyje „Teatralnyj divertisment" („Teatro divertismentas"). Aktoriai suvaidino tris spektaklius trijuose miestuose - Tel Avive, Ašdode ir Beer Ševoje. Pastarajame po spektaklio teatrui buvo įteiktas simbolinis festivalio suvenyras - sidabrinis Jeruzalės miesto raktas - kad šventojo miesto vartai būtų visuomet atviri.
Pasak Rusų dramos teatro vadovo Jono Vaitkaus, tai - pirmosios tokios tolimos šio teatro gastrolės. „Pirmiausia, pati kelionė buvo įdomi visomis prasmėmis: tiek istorine, tiek susibičiuliavimo, tiek susitikimo su Izraelio žiūrovais. Ne tik rusakalbiais, bet ir tais, kurie išvykę iš Lietuvos. Tai pirmos tokios gastrolės taip toli ir tas įteiktas sidabrinis raktas rodo, kad galbūt mūsų ryšys su Izraelio festivaliais tęsis ir toliau. Antra, - manau, ir aktoriams apsilankyti šitoje šaly, pajusti visai kitą atmosferą, visai kitokią įtampą, visai kitokį gyvenimą ir tuo labiau istoriją, apie kurią tiek daug skaityta, yra labai reikšminga", - teigė maestro. Jam antrinęs Agnius Jankevičius pridūrė: „Šiaip gastrolės apskritai turi vieną labai didelį privalumą - išeini iš savo arealo - Vilniaus, Rusų dramos teatro, Lietuvos. Patenki į visai kitą kultūrinį klodą ir iš tiesų yra labai daug azarto pajusti, kiek tai, kas ir kaip kalbama spektaklyje, yra universalu ir suprantama visiškai kitos kultūros žmonėms".
Rusakalbių teatrų kaleidoskopas
Rusų dramos teatras - vienas iš aštuonių festivalyje dalyvavusių teatrų. Prasidėjęs šių metų vasarį, „Teatro divertismentas" tęsis iki metų pabaigos. Pasak festivalio organizatorės Dagmaros Giller, Izraelyje gyvena apie milijonas rusakalbių. Jiems tai - gera proga išvysti visą profesionalių teatrų spektrą. „Į Izraelį paprastai atvyksta tik tokie žmonės ir teatrai, kuriuos išreklamuoja televizija. Publikai rūpi įžymybės, jie mielai eina jų pasižiūrėti, bet juk yra ir kitų puikių rusakalbių teatrų, kurių lygis, aktorių bei režisierių talentingumas nepriklauso nuo atstumo, skiriančio juos nuo Maskvos ar Sankt Peterburgo. Šių metų festivalyje dalyvauja dramos teatrai iš Kijevo, Penzos, Samaros, Saratovo, Čeliabinsko, Novosibirsko, Vilniaus ir Rygos. Vienu žodžiu, tai - tikras Rusijos, Ukrainos ir Baltijos šalių teatrinių kūrinių kaleidoskopas", - sakė Giller.
Festivalį atidarė Penzos dramos teatras su Ray Cooney komedija „Viešbučio kambarys Nr. 13". Samaros dramos teatras atsivežė spektaklį „Šeši patiekalai iš vienos vištos" pagal Hannos Slutsky pjesę bei Vasilijaus Šukšino „Iki trečiųjų gaidžių". Kijevo Lesios Ukrainkos nacionalinis akademinis rusų dramos teatras prisistatė su spektakliu „Jos pakvaišę vyrai" pagal Gabrielio Arout pjesę.
Lietuvos rusų dramos teatras atvyko festivaliui įpusėjus. Pirmąjį spektaklį trupė parodė sostinėje Tel Avive. Susirinkusi publika po pasirodymo dar kurį laiką nepaleido aktorių nuo scenos. Ovacijos su „bravo" šūksniais griaudėjo apie dešimtį minučių. Spektaklio pažiūrėti atėję Lietuvos ambasados Izraelyje atstovai aktoriams taip pat negailėjo komplimentų ir pasijuokė iš paradokso - vilniškių aktorių pasirodymus pavyksta pamatyti tik beveik už 3000 km nuo Lietuvos.
Visų trijų spektaklių metu žiūrovai emocijas reiškė neretai garsiai. Bene emocionaliausia publika susirinko į antrąjį spektaklį Ašdode - svarbiausiame Izraelio uostamiestyje ir pagrindiniame festivalio mieste. Pusbalsiu, o dažnai ir balsiai sakomi komentarai, palydintys kai kurias spektaklio scenas, pasigirsdavo tai iš vienos salės kertės, tai iš kitos. Pasižiūrėti „Prakeiktos meilės" Izraelyje sugužėjo daugiausia rusakalbė publika, tačiau tarp žiūrovų buvo galima išgirsti ir lietuviškos šnekos. Ašdodo mieste prieš spektaklį susirinkusius žiūrovus nuo scenos keliomis kalbomis pasveikinęs režisierius Agnius Jankevičius iš salės netikėtai sulaukė džiugaus lietuviško šūksnio „Sveiki, sveiki!".
Nacionaliniai žiūrovų ypatumai
Pasak Vaitkaus, Izraelio žiūrovas aktyvesnis nei Lietuvos. „Buvau ten antrąkart ir kai žiūrėjau spektaklius - mačiau jų apie dvylika hebrajų kalba - pastebėjau, kad jie labai dėmesingi, jų reakcijos spontaniškos, be to, jie ne tiek atsiriboję nuo scenos veiksmo. Manau, kad tikrieji izraeliečiai galbūt kitaip žiūrėtų į Pavelo Sanajevo temą, gal daugiau kaip į egzotišką. Galvoju, kad jų tarpe labai retai tokių šeimyninių santykių gali pasitaikyti - tokios priešiškumo ir meilės samplaikos, liguistos meilės arba tokio specifinio, grynai rusiško, bendravimo. O rusakalbiams „Prakeiktos meilės" tema gan artima, pažįstama ir skaudi: tuo metu buvo labai sunku, šeimos vertybe niekas nelaikė".
Senelę vaidinanti aktorė Inga Maškarina taip pat neslėpė teigiamų emocijų: „Aš tiesiog priblokšta. Vienintelis žodis - priblokšta. Vis dar negaliu atsigauti. Izraelio publika tokia svetinga ir šilta. Pamačiau, kaip jų žiūrovai vertina aktorius, kokie jie atidūs kiekvienai smulkmenai. Nuostabi publika, jie mane labai sužavėjo".
Aktoriui Valentinui Novopolskiui publika paliko kiek kitokį įspūdį. „Žiūrovas - kitoks, bet „normalus". Viena vertus, klausosi įdėmiau, užjaučia, kartu išgyvena, todėl juokiasi mažiau. Ypač antroje spektaklio dalyje. Kita vertus, matyt, žmonės ten labai daug dirba ir mažai valgo, kadangi nuolat skamba jų mobilieji telefonai ir kažkas vis kažką išvyniojęs žiaumoja", - sakė aktorius.
Spektaklio režisieriaus manymu, esminis skirtumas tarp lietuviškosios ir izraelietiškosios publikos - amžius. Pasak Agniaus Jankevičiaus, Lietuvoje į teatrą susirenka gerokai jaunesni žiūrovai. „Izraelyje publika mane kiek nustebino tuo, kad yra gana solidaus ar solidesnio amžiaus nei mūsiškė. Kiek supratau iš konteksto, repatriantai iš buvusios Tarybų sąjungos - ta vyresnioji karta - lyg ir stengiasi išlaikyti kalbą, kultūrinį bagažą, kurį atsivežė iš ten, o jų vaikai tuo nėra suinteresuoti. Tą minėjo ne vienas sutiktas žmogus: jie atsisako mokytis rusiškai ar domėtis tuo, kas yra išleidžiama ar rodoma rusų kalba. Jie pirmenybę teikia hebrajų kalbai, kitaip sakant, šaliai, kurioje jie yra ir net nebūtinai gimė, o buvo čia maži atvežti. Žiūrint į teatro ateitį, nesi tikras, kas jį žiūrės, ar jis netaps visiškai elitinis labai smulkių suinteresuotų grupelių džiaugsmas, elitinis menas pats sau", - svarstė režisierius.
Įgavo naują kvėpavimą
Karščiu alsuojanti Šventoji žemė „Prakeiktos meilės" trupę visą savaitę alino sunkiai ištveriamomis klimatinėmis sąlygomis. Kai kuriems nuo saulės kaitros svaigstančias galvas prieš spektaklį teko gelbėti šaltais kompresais. Situaciją, pasak aktorių, šiek tiek gelbėjo salėse nuolat veikę kondicionieriai. Trupė ilgas valandas praleisdavo repeticijose, o įsijautęs režisierius patarimus bei apmąstymus dar žerdavo ir jiems jau besigrimuojant, likus keliolikai minučių iki spektaklio.
Daugiau nei metus laiko šis kūrinys gyvavo savarankiškai. „Prieš pirmąjį spektaklį, repeticijos metu, mačiau, kad jis nėra itin geros būklės - jo varžčiukai atsipalaidavę, bet artistai sugebėjo labai operatyviai mobilizuotis, prisiminti, atkurti tam tikrą spektaklio nervą, judesį, gyvybę, ir visų tų trijų pasirodymų metu spektaklis augo į kokybiško dialogo su žiūrovais pusę", - kalbėjo Jankevičius. Aktorių teigimu, po ilgos pertraukos galimybė betarpiškai padirbėti su režisieriumi tarsi įkvėpė spektaklį naujam gyvenimui.
Po gastrolių Šventojoje žemėje energijos pasisėmusi trupė šiuo metu ruošiasi naujam sezonui. Nuo rudens šį spektaklį Lietuvos rusų dramos teatras planuoja rodyti su vertimu į lietuvių kalbą.
