Eidamas 93-iuosius gruodžio 6 d. iš retėjančio Lietuvos scenos veteranų būrio pasitraukė aktorius Stasys Radzevičius. Tikras kaunietis, nuoširdus savo krašto ir gimto miesto patriotas.
Būdamas gimnazistu jis susižavėjo teatru, kuris, kaip ir jis pats, žengė savarankiško gyvenimo pirmuosius kūrybinius žingsnius. Stasys, baigės gimnazijos kursą, pabandė įkūnyti savo jaunystės svajonę - tapti profesionaliu dramos teatro aktoriumi. Jam tai pavyko: buvo priimtas į Kauno dramos teatro studiją pas garsiausius to meto pedagogus, aktorius bei režisierius - Borisą Dauguvietį, Aleksandrą Kupstą, Antaną Sutkų, Antaną Mackevičių ir kitus mokytis aktorystės meno paslapčių. Ten jis sutiko visą būrį gabių, vėliau išgarsėjusių menininkų: Joną Kavaliauską, Petrą Likšą (su juo ypač susidraugavo), Stasę Gopaitę, Ireną Žemaitytę ir kt.
Studijų metais teatro vadovybė ne sykį kvietė kurti vaidmenis spektakliuose, o vėliau priėmė į Kauno dramos teatro aktorių kūrybinę trupę. Čia, su nedideliu kelių metų tarpu Kauno jaunojo žiūrovo teatre, jis dirbo iki 1966 metų, kuomet sutrikus regėjimui buvo priverstas palikti sceną, kurioje sukūrė keliasdešimt įsimenančių vaidmenų.
Labiausiai Stasiui sekėsi Vakarų klasikinėje dramaturgijoje: Fabricijus - Carlo Goldoni komedijoje „Viešbučio šeimininkė„ (rež. Leonardas Zelčius), Skapenas - Moliere´o „Skapeno išdaigose“ (rež. I. Liozinas), Gastonas de Rije - Alexandre´o Dumas „Dama su kamelijomis„ (rež. Stasys Motiejūnas) ir kt. Daug įdomių personažų jis sukūrė vaikams skirtose pjesėse: „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“, „Strakaliukas ir Makaliukas„, „Buratino nuotykiai“. Be to Stasys pasižymėjo šmaikštaus humoro gyslele - čia pat lengvai eiliuodavo satyrinius kupletus ir šiaip pastebėjimus bičiulių adresu.
Palikęs sceną jis apsigyveno mediniame tėvų namelyje drauge su mylima žmona Alfreda. Tačiau nerimo nuolat bent telefonu bendraudamas su mylimais bičiuliais, skaitydamas savo naujas, rašomas „į stalčių" eiles...
Žvelgiu į mano kambaryje kabančią tėviškės buvusio sodo nuotrauką. Ten įžiūriu kelias obelis, kurias ir dabar puikiai prisimenu dėl jų vaisių skonio. Tų obelų jau seniai nebėra, bet jos mano atmintyje gyvos. Žmonės, kaip ir medžiai, mūsų sąmonėje lieka gyventi savo nuveiktų darbų prasmės ir grožio vaisiais. Deja, ne amžiams, o tol, kol gyvi mes ėję šalia jų.
Liūdinčių bičiulių vardu - Antanas Žekas
Velionio kūnas bus kremuojamas, laidotuvių nebus.
