Ar sėdėdamas salėje įsivaizdavote, kad visi yra nuogi? Ar kada norėjote nutraukti spektaklį ir sudeginti teatrą? Žiūrovų atsakymai į panašius klausimus sukurs spektaklį „Prologas", kurį sumanė Wojtekas Ziemilskis.
34 metų režisierius Wojtekas Ziemilskis Lenkijoje vadinamas vienu įdomiausių naujosios kartos menininkų. Jo tikrai neįmanoma priskirti vien prie teatralų, nes savo kūryba tiria ir trina ribas tarp teatro, šokio ir vizualiųjų menų. Rengia tarptautines laboratorijas, kuria įvairius projektus, rašo vieną skaitomiausių Lenkijos tinklaraščių, skirtą šiuolaikiniam menui ir politikai.
Sostinės „Menų spaustuvė" drauge su Lenkijos kultūros institutu šiandien ir rytoj keturis ar penkis kartus per dieną pristatys 45 minučių trukmės „Prologą" pats autorius vadina interaktyviu renginiu penkiolikai žiūrovų ir tuščiai tribūnai.
Ziemilskis tikisi, kad lietuvių publika bus linkusi pažaisti ir nepabūgs staigmenų.
Kodėl statote interaktyvų spektaklį - jums reikia aktyvaus, ne vien pasyviai stebinčio žiūrovo?
Visada galvojau, kad nėra taip svarbu iš anksto numatyti, koks bus spektaklio ir jo žiūrovų santykis. Žiūrovui, kuris jau įprato prie interneto, išmaniųjų telefonų ir daugybės kitų šiuolaikinių technologijų nulemtų dalykų, interaktyvumas nėra jokia naujiena. Teatre, deja, situacija kažkodėl yra priešinga - tiek vadybininkai, tiek kūrėjai ir net žiūrovai tikisi labai specifinės meninės patirties. Paprasčiausiai kalbant - žiūrėti atsiribojus.
Kurdamas „Prologą", savo geram draugui, parodų kuratoriui papasakojau apie sumanymą kurti spektaklį-žaidimą, jis iškart pareiškė, kad toks dalykas jam tikrai nepatiks. Sutinku, kad teatre tikrai gali erzinti bandymai įtraukti tave į veiksmą. Turiu teisę būti pasyvus kaip žiūrovas! Bet akivaizdu, kad tai yra problema ir galbūt verta bandyti ją paversti teigiama patirtimi. Priėmiau iššūkį kurti interaktyvų spektaklį žmonėms, kurie nekenčia interaktyvių spektaklių.
Kaip prisiviliojate publiką?
Svarbiausia - išaiškinti žmonėms, kad mano tikslas jokiu būdu nėra priversti juos jaustis nesmagiai ar nepatogiai. Tai būtų vienas blogiausių dalykų teatre, aš pats to nekenčiu. Tipinė situacija - per spektaklį žiūrovas pakviečiamas į sceną ir jo prašoma daryti kažką, ko jis nemoka. Kokia tokio sumanymo prasmė? Sukurti kitiems žiūrovams pajuokos objektą? Taip tikrai niekada nesielgsiu.
Kita vertus, teatras turi unikalią galimybę suburti žmones bendrai patirčiai. Klausiau savęs, ar galiu kurti būtent tam, kad tas bendrumas būtų renginio tikslas? Ar yra galimybė paraginti žmones spektaklio metu dalytis savo patirtimi ir galbūt atrasi panašumų? Tarkime - sužinoti, kad ne tik tu esi užmigęs žiūrovo kėdėje...
„Prologas" - spektaklis, kuris gali padėti suvienyti individų grupę.
Suvienyti kam? Į ką turėtų vesti šis „prologas" kaip įžanga, priešistorė?
Į pasaulį! Į pokyčius, į suvokimą, kad kartu galime daug ką nuveikti, kad susivienyti yra iš tiesų įmanoma net ir šiame virtualumo ir atsiribojimo pasaulyje! O kas tai būtų per susivienijimas - priklauso tik nuo žmonių. Galbūt tai bus choras, galbūt - politinė partija. Teatras - keista vieta. Joje įmanoma viskas.
Kiek kartų jau teko rodyti šį spektaklį?
Keletą kartų rodėme spektaklio eskizus Lenkijos miestuose, šių metų balandį buvo premjera Krokuvoje, vienas spektaklis Varšuvoje, prieš pat Vilnių važiavome į Briuselį. Vėliau važiuosime į Rūro (Vokietija) Trienalę.
Kokių buvo žiūrovų reakcijų? Ar sulaukėte pasipriešinimo, nenoro dalyvauti interaktyviame veiksme?
Kaskart labai įvairiai. Manau, kad žiūrovai ne visada suvokia, kiek teatre iš tiesų priklauso nuo jų. Galiu patikinti, kad „Prologo" struktūra leidžia jiems jaustis labai saugiai, tikrai yra ribos, kurių neperžengiame. Mėgstame žaisti su žiūrovais, o ne versti juos daryti kažką prieš jų valią. Čia žiūrovai yra pagrindiniai spektaklio herojai, jo dalyviai.
Viename spektaklių publika nuolat juokėsi ir jis dėl to tapo labai lengvas, šviesus. Kitąkart visus pagauna rimtumas, noras suvokti, analizuoti - „Prologas" tuomet visai kitoks. Žinoma, būna ir tokių, kurie iškart nusistato prieš bet kokį kontaktą. Taip pat yra svarbi patirtis. Kuri, beje, veikia ne tik patį spektaklį, bet ir kitus žiūrovus. Kaip žaidime. Turbūt labiausiai šis projektas yra panašus į žaidimą.
Ar žiūrovai turėtų būti pasiruošę, paruošti tam žaidimui?
Žinoma, tai yra paradoksalu. Gerbiamas žiūrove, jei dabar skaitai šį interviu - pasistenk viską pamiršti! Kita vertus, kaip kitaip įtikinti žmones ateiti ir išbandyti naujus dalykus? Matyt, labiausiai tikimės smalsių žmonių. Tų, kuriems tikrai įdomus teatras, kuris ieško naujų kelių. Ir kurie mėgsta staigmenas.
Kokia buvo jūsų, kaip žiūrovo, blogiausia patirtis teatre?
Blogiausias dalykas teatre - jausti pažeminimą. Dėl to, kad esi išnaudojamas ir kankinamas prasto spektaklio. Arba kai jauti didžiulę užuojautą žeminamiems aktoriams. Įvarytiems į kampą režisierių, priverstiems daryti dalykus, kuriuos stebėti tiesiog fiziškai skaudu. Prisiminiau vieną spektaklį vaikams - „Mažąjį princą". Aktorė, vaidinusi gyvatę, turėjo rangytis ant „smėlio", padaryto iš medžiagos, ir dar ji turėjo ilgiausią uodegą... Mane buvo apėmusi tikra neviltis.
O geriausia?
Tai buvo du spektakliai, abu mačiau Lisabonoje, kur mokiausi ir gyvenau kurį laiką. Vienas jų - spektaklis vienam žiūrovui, kuris virto labai prasmingu ir artimu bendravimu tarp aktoriaus ir to vieno žiūrovo. Kitas - spektaklis, kur aktoriai su žiūrovais žaidė įvairius žaidimus. Abiem atvejais apimdavo pojūtis, kad leidžiuosi į nežinomybę, į nuostabią kelionę ir esu visiškai laisvas. Ir tai nėra baisu, priešingai - esi laimingas!
Ko gera, tiek blogos, tiek geros teatrinės patirtys labai stipriai formavo mano suvokimą apie tai, koks turėtų būti teatras iš tiesų. Tikiuosi, kad mano spektaklis taip pat taps kažkam tokia patirtimi.
