Nijolė STORYK
Kauno muzikiniame teatre po beveik 32 metų pertraukos - vengrų kompozitoriaus Imrės Kalmano operetės „Monmartro žibuoklė” premjera. Pirmą kartą ši operetė buvo pastatyta 1954 metais. Tuomet ją režisavo Rostislavas Andrejevas, antrą kartą - 1976 metais - režisavo Aldona Ragauskaitė. Trečio pastatymo autorius - Kęstutis Jakštas, daugeliui žinomas dramos teatro aktorius ir režisierius, humoro laidos „Dviračio šou” atlikėjas, sukūręs įsimintiną prezidento personažą.
Nors sakoma, kad operetė yra lengvasis scenos žanras ir statyti tokius spektaklius - vienas malonumas, bet tai nėra tiesa. Tuo įsitikino ir K.Jakštas, pirmą kartą rimtai prisilietęs prie operetės.
„Monmartro žibuoklė” vadinama lyriškiausia kompozitoriaus I.Kalmano operete. Jis sukūrė lengvojo žanro perlą. Kūrinys labai melodingas, kai kurios arijos, ypač „Karambolina”, tapo populiariais šlageriais. Šis kūrinys žanriniu požiūriu yra artimas lyrinei operai.
Kaune „Monmarto žibuoklė” šiek tiek kitokia. Režisierius K.Jakštas statė operetę kaip dramos režisierius, stengdamasis kiek galima plačiau išnaudoti scenos erdvę. Operetėje daug veiksmo, grakštaus judesio - visai kaip miuzikle.
Dar viena svarbi smulkmena. „Monmartro žibuoklė” iki šiol buvo statoma tik Europos scenose, o 2004 metais operetę pamatė ir Amerikos žiūrovai. Šis veikalas buvo pastatytas Ohajo valstijos (JAV) operos teatre. Spektaklį lydėjo stulbinama sėkmė - operetė buvo pripažinta vienu įspūdingiausių Amerikos metų šou. Ar tokio populiarumo susilauks po daugelio metų iš naujo prikelta gyventi kauniečių „Monmartro žibuoklė“?
- Muzikiniai pastatymai jums ne naujiena. „Velnio nuotaka” buvo pirmasis jūsų miuziklas, dabar „Monmartro žibuoklė” - pirmoji operetė. Kodėl pasirinkote iki šiol jūsų neišbandytą žanrą?
- Kažkodėl apie tai nesvarsčiau, kas tai - miuziklas, operetė ar dar kas nors. Man artimi visi muzikinio žanro scenos kūriniai. Manyčiau, kad buvo priešingai - operetė mane pasirinko. Statyti „Monmartro žibuoklę” mane pakvietė Kauno muzikinio teatro vadovas Benjaminas Želvys.
Būčiau neteisus teigdamas, kad daug žinau apie operetę. Reikėjo pasigilinti ir pastudijuoti, kad nenueičiau lengviausiu keliu - tiesiog atgaivindamas kitų režisierių spektaklius.
- Kuo šiuolaikiška ši, kompozitoriaus 1930 metais sukurta operetė, po kurios subtiliu pavadinimu slepiasi trijų menininkų bohemiška gyvenimo istorija?
- Nesu matęs amerikietiško I.Kalmano operetės varianto, kuris, kiek aš žinau, buvo gana sėkmingas. Prieš pradėdamas statyti operetę susipažinau su trimis visiškai skirtingais libretais, viename iš jų buvo pakeistas siužetas, nurodyti kiti veikėjai. Jų autorių dabar gerai nepamenu, bet mane šiek tiek nustebino jų gan laisva interpretacija. Nė vienas anksčiau parašytas libretas nesudomino, jie buvo pasenę, todėl kibome į darbą ir kūrėme iš naujo, kad atitiktų šias dienas. Man buvo svarbu, kad libretas turėtų aiškią dramaturgiją ir paliestų šių dienų menininkų gyvenimo svarbiausius dalykus.
- Operetės autorius vengras šį kūrinį sukūrė grįžęs iš Amerikos. Veiksmas vyksta Paryžiuje. Dabar ją stato lietuvis režisierius, o choreografas - iš Latvijos, kurio padėjėjas yra italas. Kokia kryptimi jūs pasukote?
- Prisipažinsiu, kai repetavome, nesukau galvos dėl skirtingų tautų temperamentų ir gyvenimo būdo. Jei žmogus myli, tai myli visa širdimi, ar jis būtų vengras, lietuvis, prancūzas. Meilė, skausmas ir kiti išgyvenimai yra bendri visiems.
Žinote, tik dabar pamaniau - juk su Kaunu yra susijusi mano jaunystė. Čia gimiau, baigiau J.Naujalio vidurinę meno mokyklą, mokiausi J.Gruodžio konservatorijoje, dainavau Kauno filharmonijos chore.
Mano laikų bohema rinkdavosi Kauno monmartre. Jei žiūrovas atras nors kiek kaunietiškos dvasios, dėl to tik apsidžiaugsiu.
- Veiksmo ašis yra meilė. Kompozitorius šią operą skyrė savo antrajai žmonai sakydamas: „Tu esi mano Monmartro žibuoklė”. Kam jūs skiriate šią operą?
- Visų pirma žiūrovui, ir tai sakau be jokio maivymosi.
- Kodėl šiame spektaklyje nevaidina jūsų žmona aktorė Viktorija Streiča?
- Ji šiuo metu augina mūsų mažylę dukrelę Dominyką Emiliją, ir manau, kad dabar jai tikrai būtų sunkoka susikaupti. Aš daug dirbu, tad namuose juk reikėjo kažkam pasilikti. Be to, man kaip režisieriui būtų nepriimtina dirbti vienoje scenoje su žmona. Tai per daug asmeniška.
