Rugsėjo 26 d., 18 val., Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro salėje įvyks šokio spektaklio „Glow“ premjera. Choreografės Indrės Puišytės-Šidlauskienės sumanytas kūrinys, scenoje įkūnijamas šokėjos ir choreografijos bendraautorės Ugnės Kavaliauskaitės, kviečia pažvelgti į tylą ne kaip į tuštumą, bet kaip į erdvę, kurioje išryškėja vidinis balsas, intuicija ir prasideda transformacija. Apie „Glow“ gimimą, kūrybinę nežinomybę, judėjimą užmerktomis akimis ir drąsą pasiklysti – pokalbis su Indre Puišyte-Šidlauskiene ir Ugne Kavaliauskaite.
-----
„Glow“ gimė iš spektaklio „Iš tylos“. Kas paskatino šią temą pratęsti solo kūrinyje?
Indrė: „Iš tylos“ buvo šokio vyksmas apie keturias moteris, jų skirtingas patirtis, vidinius pasaulius ir tai, kas lieka neišsakyta. Kurdama vis labiau jaučiau, kad tyla nėra tik statiška būsena ar kažko nebuvimas – ji gali būti net intensyvesnė už triukšmą, talpinti daugybę išgyvenimų ir vidinių procesų. Todėl norėjosi į ją pažvelgti giliau: atsitraukti nuo kelių skirtingų moterų istorijų ir susitelkti į vieną kūną, vieno žmogaus vidinio virsmo kelionę. Mane domino tarpinė būsena, kai jau nebesi tuo, kuo buvai, bet dar nežinai, kuo tapsi – senos tapatybės, įsitikinimai ar vaidmenys traukiasi, o naujas savęs suvokimas dar tik formuojasi. Man atrodo, būtent tyloje gali atsirasti erdvė šiam virsmui.
Spektaklyje tyla tampa ne nutildymu, o vidinės galios šaltiniu. Ką jums pačioms reiškia tokia tyla? Ar kurdamos „Glow“ atradote ką nors naujo?
Indrė: Man tyla nėra vien išorinio garso nebuvimas. Tai gebėjimas atsitraukti nuo nuolatinio triukšmo, primetamų taisyklių ir lūkesčių, kurie kelia vidinę įtampą ir klausimus: ar esu pakankama? Kur yra mano ribos? Kada pati sau turiu pasakyti „stop“?
Kurdamos „Glow“ supratome, kad tyla nebūtinai yra rami ar statiška – joje gali būti įtampos, pasipriešinimo, net fizinio skausmo. Išoriškai gali atrodyti, kad nieko nevyksta, nors viduje tvyro didžiulis triukšmas. Tyla tampa erdve, kurioje gali išryškėti tai, kas kasdienybėje lieka nepastebėta.
Ugnė: Man tyla yra tarsi „nulinis“ taškas, kuriame egzistuoja viskas – savotiškas centrinis vakuumas, magnetas, kuriame susijungia visos pradžios ir patirtys. Tai erdvė tiesiog būti, plaukti be konkretaus rezultato ar lūkesčių. Ten viskas įvyksta taip, kaip turi įvykti.
„Glow“ kalbama apie moters balsą, intuiciją ir vidinę transformaciją. Indre, kodėl šios temos Tau svarbios ir kaip jos virto judesiu?
Indrė: Tai susiję su klausimu, kurį pati sau keliu: kieno balsu aš gyvenu? Kartais sunku atskirti, ko iš tikrųjų nori pats žmogus, o ką daro todėl, kad iš jo to tikimasi. Ypač moterys vis dar susiduria su daugybe primetamų vaidmenų ir elgesio modelių. Todėl mane domina ne tik garsiai išsakomas moters balsas, bet ir vidinis, kalbantis per intuiciją, kūno pojūčius ir nuojautą, kuria kartais bijome pasikliauti.
Kurdama spektaklį nenorėjau šių temų iliustruoti tiesiogiai. Su Ugne tyrinėjome emocinį krūvį, skirtingas judėjimo galimybes ir jų priešpriešas, siekdamos iššaukti natūralias kūno reakcijas į įvairius dirgiklius. Pasitelkėme ir psichologinį „Stroopo“ efektą, pritaikydamos jį tiek judėjimui, tiek žiūrovo žvilgsniui. Judėjimas tapo pažinimo būdu – kartais kūnas pirmas pajunta tai, ką protas dar tik bando suprasti. O transformacija man nėra staigus lūžis. Ji vyksta palaipsniui, mokantis išbūti nežinomybėje ir priimti, kad ne viską galima kontroliuoti. „Glow“ tam tikru aspektu tapo ir mano pačios mokymusi paleisti kontrolę ir pasitikėti procesu.
„Glow“ susitinka du skirtingų kultūrinių tradicijų vaizdiniai – Ariadnės siūlas ir Laimos likimo gija. Kaip jie susijungė viename kūrinyje ir ką leidžia pasakyti apie šiuolaikinę moterį?
Indrė: Nors šie vaizdiniai ateina iš skirtingų kultūrinių tradicijų, abu kalba apie kelią, likimą ir žmogaus santykį su tuo, kas nuo jo nepriklauso. Ariadnės siūlas padeda ištrūkti iš labirinto ir nepasiklysti, o Laimos gija siejama su likimo audimu, tuo, kas tarsi įrašyta žmogaus gyvenimo kelyje.
„Glow“ šios metaforos susitinka vienos moters vidiniame pasaulyje ir kelia klausimą: ar savo kelią kuriame pačios, ar bandome suprasti jau nuaustą raštą? Šiandien moterys turi vis daugiau galimybių pačios kurti savo gyvenimą, tačiau mūsų pasirinkimus vis dar veikia visuomenės lūkesčiai, šeima ir aplinka. Man svarbu ne tik ieškoti savo kelio, bet ir leisti sau jame pasiklysti.
Ugnė: Šie vaizdiniai siejasi su stiprios moters paveikslu šiuolaikinėje visuomenėje. Jos nebylus buvimas nėra silpnumas – priešingai, tai vidinės stiprybės ir transformacijos ženklas. Gebėjimas klausytis intuicijos ir atsiduoti pojūčiams man yra tarsi nematomos moteriškos gijos verpimas jau sukurtoje gyvenimo struktūroje.
Ugne, kūrybos procese aktyviai įsitraukei į judesio medžiagos paieškas. Kaip vyko Tavo ir Indrės kūrybinis dialogas?
Ugnė: Su Indre daug ieškojome per improvizaciją – dirbau su jos užduotimis, siūliau savo sprendimus. Iš šių ieškojimų gimė spektaklio choreografinė linija ir konkrečios judėjimo kokybės. Indrė tiksliai pastebėdavo momentus, kai improvizuojant kūnas nukeliaudavo tinkama linkme, ir juos užfiksuodavome.
Ką Tau, kaip atlikėjai, reiškia fiziškai „įkūnyti“ tylą? Kaip ją patiri scenoje?
Ugnė: Man tyla yra tarsi baltas triukšmas – vienas dažnis, apimantis visus kitus, kaip balta spalva savyje talpina visas spalvas. Tylos man nereikia įkūnyti, veikiau turiu būti jos laidininkė, leisti jai įvykti. Ji yra stipri, fiziška, sukaupta, šviesi ir nepertraukiama.
Spektaklio pavadinimas „Glow“ – švytėjimas – sufleruoja iš vidaus sklindančią šviesą. Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą ir ką švytėjimas reiškia šiame spektaklyje?
Indrė: „Glow“ švytėjimas nėra susijęs su išoriniu spindesiu ar galutiniu atsakymu. Tai vidinis virsmas, kuris tampa matomas. Man tai ne šviesa, nugalinti tamsą, o šviesa, kuri tamsoje tampa ryškesnė – gebėjimas šviesti iš vidaus net tada, kai kelias dar nėra aiškus.
Ugnė: Šis spektaklis gimė „Iš tylos“, o jame jau buvo svarbios vidinės šviesos ir transformacijos temos. Tad švytėjimas niekur nedingsta ir „Glow“. Nors vizualiai spektaklis gana tamsus ir mistiškas, būtent tai dar labiau išryškina vidinės erdvės švytėjimą.
„Glow“ vizualumas itin svarbus – veidrodinis linoleumas, atspindžiai, šviesa. Kaip gimė ši sceninė erdvė ir kiek vizualiniai sprendimai veikė kuriant choreografiją?
Indrė: Iš pradžių vizualinę spektaklio pusę įsivaizdavau kitaip, tačiau kūrybinio proceso metu ji keitėsi. Taip atsirado atspindžio idėja ir veidrodinis linoleumas, leidžiantis žiūrovui matyti ne tik šokėjos kūną, bet ir jo atspindį.
Veidrodinis linoleumas nėra tik vizualinė, šviesą transformuojanti medžiaga. Jis tampa savotišku antruoju kūnu, atspindinčiu šokėją. Tarp tikrojo kūno ir jo atspindžio atsiranda tarpinė būsena – tarp tikrojo ir menamojo „aš“. Atspindys tampa erdve, kurioje šie du „aš“ susitinka, susipina ir kelia klausimą: kuris iš jų yra tikrasis?
Vėliau nusprendėme, kad Ugnė viso spektaklio metu judės užmerktomis akimis. Atsirado įdomi priešprieša: atlikėjos regėjimas apribojamas, o žiūrovo regėjimo laukas per atspindžius tarsi išplečiamas. Keitėsi ir šviesų koncepcija – iš gana statiško sprendimo ji virto gyvu, kartu su muzikiniu takeliu atmosferą kuriančiu elementu. Galiausiai šviesa, atspindžiai, muzika ir judesys tapo neatsiejami.
Ugne, visą spektaklį šoki užmerktomis akimis. Kaip tokiomis sąlygomis orientuojiesi erdvėje ir kiek gali sau leisti improvizuoti?
Ugnė: Užmerktomis akimis visiškai prarandu išorinės erdvės suvokimą, todėl su komanda ieškojome būdų, kurie padėtų nepasimesti, pasiekti reikiamą scenos tašką ir kartu jaustis saugiai. Orientuotis padeda rankiniu būdu valdoma šviesa ir Indrės garsiniai signalai.
Tam turiu paruošti ir savo pojūčius bei nervų sistemą – likus maždaug pusvalandžiui iki spektaklio jau būnu visiškoje tamsoje, užmerktomis akimis. Spektaklyje yra improvizacinių momentų, tačiau tiksliai žinau, kada turiu atsidurti konkrečioje vietoje ir kokia kryptimi judėti.
„Glow“ kalba apie naujų pasirinkimų gimimą tuomet, kai kelias nėra aiškus. Ar kūrybiniame procese būtent nežinomybė padėjo atrasti netikėtų spektaklio sprendimų?
Indrė: Pradinis spektaklio sumanymas buvo visai kitoks nei tai, ką matome šiandien. Norėjau leistis į kūrybinę kelionę nebijodama klysti, todėl daug sprendimų gimė būtent iš ieškojimų.
Pavyzdžiui, šokis užmerktomis akimis iš pradžių buvo tik viena iš užduočių, skirtų tyrinėti regos apribojimo poveikį šokėjai, tačiau ilgainiui tapo viena esminių spektaklio ašių. Procesą pakeitė ir kompozitoriaus Pauliaus Kilbausko įsitraukimas – jo muzika paveikė spektaklio atmosferą, choreografiją, atsirado gyvas garso kūrimas scenoje. Taip iš pradžioje numatytos vienos šokėjos erdvėje galiausiai tapome trimis gyvai veikiančiais atlikėjais.
Nors spektaklis turi aiškią choreografinę ir dramaturginę struktūrą, joje paliekame erdvės intuicijai ir reakcijai į tai, kas vyksta konkrečiu momentu, kai protas dar nesuvokia, o kūnas jau jaučia.
Šokio spektaklis kviečia žiūrovą sustoti ir įsiklausyti. Su kokia būsena ar klausimu norėtumėte, kad žmogus išeitų iš teatro salės? Ar jums svarbiau, kad jis suprastų spektaklio pasakojimą, ar jame atpažintų ką nors asmeniško?
Indrė: Man kūryboje nėra tikslo, kad žiūrovas perskaitytų konkrečią siužetinę liniją. Daug svarbiau, kad spektaklyje atpažintų ką nors asmeniško ir išsineštų savo klausimus. Vienam jis galbūt suvirpins jausmus, kitam suteiks estetinį pasigėrėjimą, trečią nuves į vidinius atradimus.
Norėčiau, kad žmogus bent trumpam sustotų ir įsiklausytų į save, nebijotų likti akistatoje su savo tyla. Man „Glow“ reiškia būseną, kai nebeturi aiškaus žemėlapio, bet pradedi pasitikėti vidiniu pojūčiu – nežinai, kur tiksliai eini, tačiau jauti, kad eini savo keliu. Tad linkiu nebijoti pasiklysti.
Ugnė: Negalime visi vienodai matyti pasaulio – taip pat ir meno kūrinių. Svarbiausia, kad žiūrovas išsineštų jausmą, patirtį, kuri sugebėjo prisibelsti ir išjudinti jo vidinę erdvę.
Organizatorių informacija
