Rytoj festivalį „Naujasis Baltijos šokis" pradedanti Paryžiaus konservatorijos Jaunimo baleto trupė šoks žinomų Izraelio choreografų kūrinius. Vieno jų autorius - pasaulinio garso šiuolaikinio šokio kūrėjas Itzikas Galilis.
Šį choreografą „medžioja" pasaulinio garso baleto ir šiuolaikinio šokio trupės, laikydamos tikra sėkme šokti I.Galilio darbą savo repertuare.
- Izraelio šiuolaikinį šokį atpažįstame iš plačių, painių žingsnių, sudėtingų choreografinių junginių bei nepaprastos dinamikos. Kas lėmė tokią šokio stilistiką?- paklausiau šokio korifėjaus.
- Tai pirmiausia susiję su bendra šalies situacija. Izraelis nuolat laviruoja ant bedugnės krašto. Daugelio žmonių akyse Izraelis yra „karo šalis". Tačiau jei nuvažiuotumėte į Izraelį, jūs pamatytumėte, jog šalis trykšte trykšta energija, išgyvena pakilimą įvairiose srityse - žemdirbystės, mokslo, technologijų, taip pat ir meno. Viskas vystoma ir kuriama nepaprastu greičiu.
Tai susiję ne tik su nuostata, jog Izraelio tauta turi išlikti. Manau, jog šis skubėjimas yra veikiau mūsų tautos saviraiškos forma. Tos pačios nuostatos galioja ir šokiui: čia svarbus tempas, dinamika, ekspresyvumas. Svarbus kiekvienas žingsnis, simbolizuojantis tą ar kitą nuomonę.
Aš nuolat juokauju, kad Izraelis yra šalis, kurioje gyvena 7,5 milijonai ministrų pirmininkų. Nes kiekvieno nuomonė yra svarbi ir kiekvienas nori būti išklausytas.
- O kada jūs pats susidūrėte su šokiu?
- Kai tarnavau armijoje, mes šokome tautinius šokius. Tarnavimas armijoje mane subrandino. Jaunas esi naivus ir nori nuversti kalnus. Armija buvo tarsi psichologijos mokykla.
Po armijos mano kaip šokėjo talentą pastebėjo choreografė Nira Paz, taip patekau į „Batshevos šokio kompaniją". Ir pirmąjį spektaklį „Dvigubas laikas" sukūriau „Batshevos" trupėje. Čia kalbėjau apie savo ir brolio santykius - mano debiutas sulaukė didžiulio pasisekimo.
- Vėliau jūs persikėlėte į Nyderlandus, 11 metų sėkmingai vadovavote trupei NND/Galili Dance, buvote vienas trupės „Dansgroep Amsterdam" meno vadovų. Nuo 2010 m. esate laisvai samdomas choreografas, statote garsiausioms baleto trupėms visame pasaulyje. Kodėl ryžotės palikti nuolatinį darbą?
- Daugelį metų sėkmingai dirbau savo trupėje, taip pat padėjau įkurti penkias naujas šokio trupes, skatinau ir palaikiau jaunų choreografų kūrybines idėjas. Manau, jog kiekvienas choreografas savo trupėje turėtų skatinti šokėjų kūrybinį potencialą.
Per savo karjeros metus pasiekiau daug - sukūriau labai gerą choreografo ir meno vadovo reputaciją. Visgi jaučiau, jog atėjo pasikeitimų metas. Man nebeužteko kūrybinės laisvės ir galimybių tobulėti.
Pasikeitimai reikalingi kiekvienam asmeniui, man tai atnešė daug naujos patirties, atsivėrė nauji kūrybiniai keliai.
- Jie jus nuvedė prie garsiausių baleto trupių: nacionalinės Velso šokio trupės, Berlyno valstybinio baleto, Anglijos nacionalinio baleto, Izraelio baleto ir kt. Kaip suderinote šiuolaikinio šokio kryptį su baletu?
- Su baleto trupėmis pradėjau dirbti gan anksti - karjeros pradžioje. Į tai žiūrėjau kaip į fizines pratybas. Skirtumas tarp baleto ir šiuolaikinio šokio atlikėjų vis dar milžiniškas - ir pasiruošimo, ir suvokimo prasme.
Baleto trupėse vis dar egzistuoja griežta hierarchija. Pirmiausia išmokau baleto artistų „kalbos". Kai žinojau, kaip kalbėti ir ką sakyti, sugebėjau pasiekti, jog puikų klasikinį išsilavinimą turintys šokėjai darytų tai, ko jie paprastai scenoje nedaro.
Visgi žinau, kad scenoje niekad nepamatysiu tokio tikslaus choreografinio piešinio, koks yra mano galvoje. Kita vertus, taip kuriant atsiranda laisvė: baleto atlikėjas ne tik jaučiasi esąs kūrėjas, jis iš tiesų kuria.
Šią patirtį vėliau pritaikau dirbdamas su šiuolaikinio šokio šokėjais. Man patinka šokinėti nuo vienos valties ant kitos, neįkrentant į vandenį.
- Baletai kuriami pagal libretus, šokio teatro ar konceptualaus šokio spektakliai turi pasakojimą, o kokią žinią siunčia grynojo šokio spektakliai? Jūs esate fizinių kūno galimybių ir choreografinio teksto virtuozas. Kaip kuriate prasmę?
- Nesvarbu, kokiai trupei kuriu - baleto ar šiuolaikinio šokio, visuomet turiu pradinę idėją. Šalia jos turiu ir taisyklių sąrašą, padedantį man atsipalaiduoti ir nestresuoti. Tačiau įdomiausia būna, kai pats sulaužau savo taisykles. Tuomet mano kuriama choreografija tarsi atgyja ir pradeda kvėpuoti. Prasmė atsiranda kūrybiniame procese.
Man patinka darbas repeticijų salėje. Tačiau vos mano kūrinys patenka į sceną, jis man nebepriklauso, jis tarsi pradeda gyventi savo atskirą gyvenimą. Džiaugiuos, jei žiūrovai mano darbuose įžvelgia visai ką kita, nei matau aš.
- Spektaklio „Tylos gramatika", kurį sukūrėte Paryžiaus konservatorijos Jaunimo baletui, idėja glūdi tyloje. Kokia ji?
- Tyla - tai tarsi daugybė balsų, kuriuos girdime vienu metu. Tik labai nedaug žmonių išdrįsta iš tiesų tylėti. Spektaklyje analizuoju, kas atsitinka, kai į tylą pasineria du žmonės, kaip jie ją interpretuoja, ką jaučia, ko ilgisi. Tai lyriškas kūrinys, apsuptas ekspresyvių šviesų.
- Šviesos jūsų darbuose turi išskirtinę estetinę reikšmę. Kodėl?
-Šviesos - tai manipuliacijos šaltinis. Jei supranti, ką gali šviesa ir kaip skirtingai ji gali pakreipti kūrinio motyvą, kiek daug pasakyti arba nuslėpti, tuomet ji tampa neatskiriamu kūrybinio darbo įrankiu. Jau septynetą metų dirbu su labai talentingu šviesų dizaineriu Yaronu Abulafia. Jis man padeda apibrėžti kūrinio erdvę ir laiką.
- Kokią matote šokio ateitį? Ir kokią funkciją jis atlieka visuomenėje?
- Lyginant su kitomis meno sritimis, šokis vis dar tebeguli vystykluose, t.y. jis vis dar paskutinis meno formų sąraše, jis dar tik auga ir vystosi, tačiau kartu ir daug žada.
Šokis turi daugiau potencialo, nei kiti menai, ir tai nėra vien džiaugsmas, ekspresija ar jausmų perteikimas širdimi ir kūnu. Visuomenėje šokis atlieka edukacinę funkciją: kūno kalba mes galime išreikšti daug daugiau, nei pasakyti žodžiais. Linkiu, kad kiekvienas iš mūsų atrastų vienokį ar kitokį kelią į šokį.
