 |
| „Kai moki šokti, tiesiog pradedi klausytis savo kūno ir ieškoti savos technikos”. Viktoro Kapočiaus („Lietuvos rytas”) nuotrauka |
Į Lietuvos šiuolaikinį šokį Loreta Juodkaitė įsiveržė staiga ir įsimenamai. Tą patvirtins ir stebėjusieji jos improvizacijas festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ dešimtmečio fiestoje ar džiazo koncertuose.
Prieš pusantrų metų Loreta baigė Zalcburgo eksperimentinę šokio mokyklą. Šiuo metu 29 metų artistė aktyviai dirba Lietuvoje ir yra laikoma viena perspektyviausių šalies šiuolaikinio šokio kūrėjų. „Menų spaustuvėje“ ateinantį savaitgalį L.Juodkaitė su aktoriumi ir režisieriumi Valentinu Masalskiu ir kompozitoriumi Mariumi Baranausku pristatys bendrą spektaklį „Salamandros sapnas. Paveikslas“. „Mūzų malūnas“ kalbėjosi su L.Juodkaite apie šiuolaikinio šokio studijas Austrijoje ir kasdienybę gimtinėje.
- Ar jūs iš tų artistų, kurie šoko nuo vaikystės, ar šokį atradote vėliau?
- Šoku nuo mažens. Tada šokau viską: ir tautinius šokius, ir klasiką, ir baletą. Vaikystėje dar lankiau Gedimino Storpirščio teatro studiją „Elementorius“, J.Vienožinskio dailės mokyklą. Visą laiką plėšiausi tarp dailės ir šokio. Stojau į scenografiją. Maniau, kad ji susies visas tas meno šakas. Bus dailė, teatras ir šokis. Tačiau metai po Dailės akademijos baigimo man buvo labai sunkūs, nes supratau, kad dar neatėjau į savo kelią.
Būdamas dailininkas gali naktimis nemiegoti, neturėti nusistovėjusio ritmo ir vis tiek kurti. O štai šokėjas turi turėti ritmą – keltis anksti, mankštintis, daug repetuoti. Kūnas greitai stingsta, ypač bėgant metams.
Studijoje pas Vytį Jankauską gavau šiuolaikinio šokio pagrindus, lankiau šokio seminarus. Bet trūko nuoseklių, sistemingų mokymų. Tada nusprendžiau išvažiuoti ir pati pajusti, kas tie pagrindai, kas ta medžiaga, technika.
- Kodėl pasirinkote Zalcburgo eksperimentinio šokio mokyklą?
- Toji mokykla yra tarptautinė. Dėstytojai ir studentai suvažiavę iš visos Europos, JAV. Nors beveik nemokėjau angliškai, greit išmokau. Mokslas mokamas ir labai brangus. Mane rėmė ne Lietuva, o Austrija. Jaučiausi įpareigota mokytis. O sunku buvo be proto! Visada tą kartoju ir iš tikrųjų tas įspūdis neperdėtas – tai armija. Išeidavau iš namų šeštą ryto, pareidavau vienuoliktą vakare. Tačiau kai mokslai baigėsi, man norėjosi dar.
Mokėmės jogos, klasikos, šiuolaikinio šokio, kompozicijos, improvizacijos, žmogaus anatomijos ir kitų dalykų. Turėdavome parengti po tris pasirodymus per pusmetį.
- Kaip jautėtės tarptautinėje aplinkoje?
- Nuvažiavau aš būdama „labai lietuvė“. Man buvo svarbu viską pagrįsti idėjiškai. Kol galiausiai susipažinau su slovėne Vita Osojnik ir jos vadovaujama trupele. Susidraugavome, rengėme bendrus projektus. Ji visą laiką juokdavosi iš mano noro viską pagrįsti filosofiškai. O aš visą laiką kreivai žiūrėjau į tą jos formą ir judesį. Nepatikėsite, bet paskui taip pamėgau tą judesį.
Kai nemoki šokti, reikia idėjos, koncepcijos, scenografijos. Ko nors, kad paslėptum tą savo nemokėjimą. O kai moki šokti, tiesiog pradedi klausytis savo kūno ir ieškoti savos technikos.
- Kodėl nusprendėte po studijų grįžti į Lietuvą?
- Institucijoms, kurios mane rėmė, buvau įsipareigojusi grįžti į tėvynę. Be to, aš pati labai to norėjau. Ten man buvo sunku susikalbėti. Mūsų mentalitetas kitoks.
Pasakysiu vieną esminį dalyką, kurį padariau grįžusi. Ir gerai, kad jį padariau: aš nelaukiau, kol mane kas nors kur nors pakvies. Nes jeigu visą laiką galvosime, kad mūsų kas nors laukia, tai bus didžiausia klaida. Žmogus iš prigimties linkęs sau pataikauti, pailsėti. Turi save priversti, kovoti, grūdinti valią.
Šoku V.Jankausko šokio spektaklyje „Pėdsakai“. Su pianiste Andre Pabarčiūte ir kontrabosininku Vyčiu Nivinsku, būgnininku Marijumi Aleksa festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ pristatėme improvizaciją „Čia ir dabar“.
Dar yra šokio spektaklis „Riba“ su Muzikos ir teatro akademijos absolventais. Dalyvavau improvizacijose su Vladimiru Čekasinu ir Sergejumi Tyriškinu. Atėjau nieko nepažinodama. Kažkoks senukas atnešė popieriaus lapą, nusviedė man. Ten – keturios eilutės. Parašyta, kas bus. Klausiu: „Ką man reikės daryti?“ „Ką nori, mieloji, ką nori“. Atsidaviau tam, ką mes ten darėme, visa savimi. V.Čekasinas man paskui pasakė: „Aš seniai svajojau apie tokią šokėją“.
- Kaip kilo spektaklio „Salamandros sapnas. Paveikslas“ idėja?
- Rašiau dipticho projektą „Atviros erdvės“ programai. Pirma dalis turėjo būti susijusi su virsmo tema. Antra dalis turėjo kontrastuoti su pirma, būti šviesi. Prieš paraiškų priėmimo terminą pasakiau apie projektus V.Masalskiui, paklausiau, ar nenorėtų man padėti. „Taip, mielai.“ Tada sakau: „Gal net režisuotum?“
Gerbiu V.Masalskį, jis man yra autoritetas. Artimas savo dvasia, užsispyrimu, ėjimu savo keliu. Tikras antikvarinis aktorius. Pavargau dirbti viena. Niekas per tuos metus man neparašė normalios kritikos, niekas manęs nekoregavo, niekas nepatarinėjo. O man labai reikėjo šalia mokytojo, žmogaus, režisieriaus, kuris iš šono pažiūrėtų, pakoreguotų, o galbūt netgi pagal save kurtų.
