Scenos meno kritikų asociacija (SMKA) pašlovino 2020 ir 2021 metų „Meno rakto“ ir „Teksto rakto“ laureates. Ši tradiciškai metų pradžioje vykstanti apdovanojimų šventė suburia kritikus geriau pažinti ir viešai pagerbti apdovanojimų laureates. Dėl pandemijos ribojimų 2021 m. pradžioje šventė neįvyko, todėl šiais metais sujungti visų laureačių apdovanojimai. Vasario 22-ąją apdainavome 2020 m. laureačių Godos Giedraitytės ir Dovilės Zavedskaitės bei 2021 m. laureačių Kristinos Savickienės ir Audronės Girdzijauskaitės pasiekimus bei nuopelnus scenos menams ir profesionaliai jų analizei.
§§§§§
Pašlovinimas „Meno rakto“ laureatei - prodiuserei Godai Giedraitytei
Vėjų krašte gyvena kultūros gaivalas, uraganinis vėjas, audra vardu Goda. Sutinkama ji teatrų salėse, užkulisiuose, galerijose, ofisuose, mažesnių ir didesnių bendruomenių veiklose, aukštojo mokslo institucijose, tarybose. Ir jos veikla panaši į vėją: daug kam lieka nematoma, bet padariniai ir atgarsiai jaučiami visame pajūrio krašte ir visoje Lietuvoje.
Visų pirma, Godą vertiname kaip iniciatorę ir kūrėją. Vienas ryškiausių jos kūrinių - nuo 2005 m. vykstantis tarptautinis menų festivalis „Plartforma“. Šis renginys yra kultūros sklaidos, šiuolaikinio meno populiarinimo platforma. Ir, o tai regis ne mažiau svarbu ar net svarbiau, erdvė burtis, bendradarbiauti, mokytis, auginti ir kokybiškais darbais penėti šiuolaikiniu menu besidominčią bendruomenę.
Bendruomenė ir bendruomeniškumas svarbūs ir kitose Godos veiklose. Dirbdama su šiuolaikinių menų nepažįstančiomis auditorijomis, su menininkais, kultūros lauko profesionalais ar pradedančiaisiais, ji išsiskiria ne tik kūrybingu požiūriu į iššūkius, bet ir dėmesingumu, šiluma, atviru kvietimu bendrystei siekiant tų pačių tikslų. Nes susijungus, subūrus bendruomenę, bendraminčius pasiekti bendro tikslo lengviau. Štai kad ir vienas sėkmingiausių ir įdomiausių Lietuvoje „Šeiko šokio teatras“ toks tapo bendromis Godos, Agnijos Šeiko ir teatro trupės pastangomis.
Kad Godai rūpi visas kultūros laukas, ne tik jos pačios prodiusuojami kūriniai ir kūrėjai, nesunku įsitinkinti ilgėliau pabuvojus Klaipėdoje ir pamačius dažną premjerą, gastrolių atvykusį spektaklį ar kolegų festivalį puošiančią jos šypseną. Tad sveikindami Godą ir įteikdami „Meno raktą“ prisipažįstame, kad ji jau yra atrakinusi mūsų širdis. Ginkluotai šiuo bei daugybės kolegų ir bendraminčių užnugariu linkime Godai kuo lengviau atrakinti visas, net ir sunkiai pasiekiamas, kiečiausias širdis.
Teatro kritikė Kristina Steiblytė
§§§§§
Laudacija scenos meno kritikei Dovilei Zavedskaitei
Pradėsiu nuo citatos: „Teatras gali veikti žiūrovą kaip šaltis arba kaip šiluma. Šiluma siejasi su tvarka ir logika, su šiltakraujais kūnais, su atpažįstama psichologija, su saugumu ir tapatinimusi. <...> Šaltis teatre yra vaizdų tvanas, sąmoninga pastanga neleisti pamatyti visko, žiūrovo įmetimas į sceninės elektros tekėjimo grandinę, žiūrovo filmavimas, nesiliaujantis pojūčių dirginimas, veiksmo išplitimas iki maksimumo - kai spektaklis ne trunka ar eina kaip laikas, bet apima ir dusina kaip liga.“
Negalėjau nepradėti nuo citatos, kadangi 2020-ųjų „Teksto rakto“ laureatė Dovilė Zavedskaitė yra apdovanota (turbūt pirmiausiai) už literatūrinę teatro kritikos tekstų kokybę ir kur, jeigu ne čia, kolegų apsuptyje, tokių tekstų citatos ir turėtų nuskambėti garsiai. Kodėl būtent šita citata? Todėl, kad joje matyti, kaip autentiškai, aistringai, pagaliau, nepabijokime žodžio talentingai, parašytas teatro kritikos tekstas kuria naują, individualų, tam vienam spektakliui skirtą žodyną, išplėsdamas, prisodrindamas, ar net aukštyn kojomis apversdamas įprastų žodžių įprastas reikšmes.
Vieno spektaklio žodynas - vėlgi citata, tik jau iš kitokio pobūdžio Dovilės parašyto teksto - iš jos esė „Kritikos rašymo malonumas“. Tiesa, tai ne 2020-ųjų tekstas, o naujutėlis, šiųmetinis, bet nutylėti jo šia proga neįmanoma, nes jis liudija, su kokiu rimtumu ir aistra, o sykiu nuolankumu bei išmintimi laureatė kelia klausimą apie teatro kritikos esmę. Ir tai ne vienintelis tekstas, kuriame ji atsigręžia į įvairių teatro sričių ir praktikų pamatus, apmąstydama tai eseistiniuose tekstuose ar kviesdama į tokius apmąstymus pačius teatro menininkus.
Dovilės stebimas teatro laukas platus: be dramos teatro, ji rašo apie teatrą vaikams, šiuolaikinį šokį ir naująjį cirką. Vis dėlto svarbiausia, mano galva, ne plotis, o laureatės kritikos tekstų skaitymo malonumas. Jos spektaklių aprašymai ne vien informuoja, bet ir perteikia spektaklio atmosferą, pažadindami skaitančiojo vaizduotę ir leisdami patirti (netgi suvokėjui nematytą) spektaklį per tekstą. Į recenzijas ji dažnai įtraukia kitų meno sričių kūrinių refleksijas, atverdama netikėtas interpretacijos perspektyvas. Tačiau vaizduotės laisvė neišbalansuoja Dovilės kritinių tekstų - juose visada justi stiprus analitinis pradas, o taupiai naudojamos analitinės sąvokos, nors ir inkrustuotos į literatūrinės kokybės tekstą, vartojamos tiksliai ir tikslingai.
Lig šiol neužsiminiau apie tai, ką visi čia susirinkę puikiai žino: kad Dovilė Zavedskaitė yra talentinga dramaturgė ir rašytoja - nes proga šįkart kita. Tačiau jos tekstai kalba patys už save. Todėl šį Kritikės kaip Menininkės (anot jos cituojamo Oscaro Wilde´o) pašlovinimą, norėčiau užbaigti dar viena atsitiktinių citatų papliūpa:
„<...> pažįstamas iš matymo. Pažįstamas iš indų plovimo. Pažįstamas iš nemokėjimo užduoti klausimų arba iš sriubos virimo.“
„<...> tas ant liežuvio galo padėtas ir nei vietoj, nei laiku išsprūdęs gyvenimas.“
„Dvidešimti metai, kovas. Mes jau turime gerų batų, gerų medžiagų miestams ir tikrovei glaistyti.“
„Mes, mažučiukai gerai aprengti civilizuoti naujos eros žmonės.“
„Kaip bežiūrėtum, ji nei elgiasi, nei atrodo, kaip derėtų: ji nedera.“
„Vietoj keliaujančio ir veikiančio žmogaus - keliaujanti mintis stovinčiame žmoguje.“
Ir paskutinė apie kritiką: “...kritikas tegali perteikti savo įspūdžio vaizdą, nubrėžti patirties žemėlapį, bet ne pamokyti apie kūrinių vertes ir pareigas, sėkmes ir nesėkmes. Kritika tegali suteikti postūmį geriau suprasti kūrinį arba sukurti dingstį, troškimą patirti dvasinį, estetinį išgyvenimą. Ne tiesa, o postūmis - štai kas tėra kritika. Būtent todėl verta turėti tikslą sukelti kritikos skaitymo malonumą.”
Ačiū, Dovile.
Teatrologė Alma Braškytė
§§§§§
Pašlovinimas „Meno rakto“ laureatei - tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ meno vadovei, vienai iš Teatro informacijos centro įkūrėjų Kristinai Savickienei
Dokumentinis* meilės laiškas
* Datos apytikslės. Tiek, kiek galima pasitikėti atmintimi.
2019 metų gegužės 19 d.
Iš teatro įžengiame į jau vasara kvėpuojantį Gedimino prospektą. Atmintis neleidžia atkurti kur link einame, turbūt į tą pačią katedros pusę kiekviena savo reikalais. Pasakoji, apie „Sirenas“, ką tik tapai festivalio meno vadove. Nekantraudama laukiu festivalio, pasitikiu tavo žvilgsniu. Rodos, tąsyk pasakiau tai tik mintyse, tiesa?
2019 metų birželio 10 d.
Kartu su tavimi geriame arbatą keistos meilės kavinėje, lauke jau visai šilta. Taip šilta, gal net jau ir karšta, vienu žodžiu, tikrai nebesinori išlįsti iš šio pavėsio. Kalbamės apie būsimus darbus. Sakai, turbūt įkursime Teatro informacijos centrą. Pasakoji apie rezidencijų planus, mainus, leidinius. Viskas dar tik planuose, tavo balse girdžiu abejonę. Noriu kažkaip padrąsinti, bet viskas ką, sugalvoju pasakyti, skamba taip kvailai, taip banaliai, taip sentimentaliai. Sakau, čia juk nerealu, Kriste. Taip, girdžiu save, tai irgi kvaila, bet nieko geriau nesugalvoju.
2019 metų spalio 1 d.
Važiuojame namo po „Sirenų“ diskusijos, ką tik baigėsi lietuviška festivalio dalis. Tu be proto pavargusi, bet vis dar besišypsanti. Dar nesu mačiusi tokio žvalaus nuovargio. Gražu, pagalvoju. Sakau, pailsėk. Kiek vėliau dar paklausiu, ar laimingai grįžai namo.
2020 kovo 15 d.
Pandemija gerokai įsisiautėjo. Sėdime zoome ir galvojame, ką daryti. Ar festivalis įvyks? Ar verta tikėtis? Visi sutrikę, visi išsiblaškę, nesusipratę. Tu pasiūlai keisti festivalio formatą. Ne pasiduoti, o pakeisti kryptį. Jau anksčiau sakiau, kad pasitikiu tavimi. Šią minutę galvoju, kad pasitikiu dar labiau.
2020 liepos 28 d.
Skaitau, jog šiandien įkurtas Teatro informacijos centras. Nudžiungu, kad tos abejonės išsisklaidė. Gal neišsisklaidė, bet noras buvo už jas didesnis. Pasveikinu banaliausiai kaip tik moku - lėkšta messengerio žinute. Puiku.
2021 rugsėjo 22 d.
Šiandien „Sirenose“ prasidėjo Lietuvos teatro vitrina. „Respublika“ atidarė festivalį. Nerealu, galvoju, toks tavo milžiniškas pasitikėjimas mumis leidžia nuveikti didelius dalykus. Ir jie jau vyksta! Tavo dėka, Kriste. Ačiū.
2021 rugsėjo 27 d. - spalio 5 d.
Kaip tikras ugnikalnis šiemet išsiveržė „Sirenų“ užsienio programa, kasdien esu ištaškoma į smulkiausius gabalėlius. Už šiuos spektaklius vis dar esu tau labai dėkinga.
Savo laišką baigiu dokumentuoti būtent čia. Palieku tau šį raktą, tik neprisimenu, nuo kurių jis durų. Žinau, kad surasi. Visada randi.
Iki pasimatymo,
Teatro kritikė Rimgailė Renevytė
§§§§§
Laudacija teatrologei Audronei Girdzijauskaitei
Į kultūros, ypač teatro, sritį šiandien priklydo keisčiausių žmonių. Teatre ypač lengva pasislėpti įvairiems perėjūnams, ne teatro meną, bet tik žodį vartojantiems žmonėms. Dauguma jų teatro meno net nesupranta, o kartais jo net nemėgsta. Bet teatrologė Audronė Girdzijauskaitė buvo ir išlieka akyliausia šios srities profesionalė, nuvalanti maurus nuo daugelio sąvokų, nuo „tarptautinės“ terminologijos, įvairių pasakymų „nes man tai patinka“. Audronė yra teatro analitikė - minimalistė. Jos mąstymas gilus ir blaivus, o išraiška - koncentruota ir talpi. Ją vadinu viena iš pagrindinių savo mokytojų, nors iš jos niekada neteko tiesiogiai mokytis, tačiau pakanka tekstų, kurie lydi visą profesinį gyvenimą.
Audronė Girdzijauskaitė priklauso teatro aristokratų kartai. Jos laikysena mūsų visuomenės atžvilgiu - taip pat įkvepianti. Nepakanti beskonybei, šiuolaikiniams išsidirbinėjimams, įvairioms „madingoms“ aktualizacijoms, pirmiausia ji remiasi savo profesine patirtimi.
Audronė - bene vienintelė teatrologė, kuri ateina išlydėti visus Anapilin iškeliaujančius teatro žmones. Jai nesvarbu, bendravo su tuo žmogumi ar ne. Ji myli teatrą, kurį kuria menininkai.
Audronė turi be galo stiprią intuiciją ir nuojautą atpažįstant talentus. Savo kritiniais tekstais ji „prašukavo“ kelių dešimtmečių teatro menininkus. Tie, kas kažkada buvo jauni ir niekam nežinomi, bet pastebėti šios kritikės, šiandien sudaro mūsų teatro branduolį, profesionalaus meno šerdį, o tie, kas bandė daugiau savimi, o ne savo kūriniais išgarsėti, šiandien jau pamiršti. Jos įžvalgos - stulbinančios.
Girdzijauskaitę galime pavadinti stipriausia teatro kritike. Recenzijos žanras Lietuvoje beveik išnyko, rašomos tiesiog popremjerinės apžvalgos. O pastarųjų metų Audronės tekstai apie įvairius spektaklius ar teatro procesus, nors kartais ir asociatyvūs, nuklystantys į įvairias paraštes, vis dėlto išlieka įdomiausiomis teatro įžvalgomis.
***
Audronės pasaulį suformavo seneliai, tėvai, įvairios vietos, kuriose gyveno, Mokslininkų namai, kur jų bute lankydavosi patys įvairiausi menininkai. Ją supusi aplinka, lyginant su šių dienų „minimalizmu“ ir tam tikra beskonybe, visais laikais atrodė lyg muziejus. Neatsitiktinai dalis namų baldų - Art Deco stiliaus - neseniai iškeliavo į Adelės ir Pauliaus Galaunių namus-muziejų. Įvykdytas šviesaus atminimo Oskaro Daugelio prašymas. Be to, Girdzijauskaitė gimė Kaune, tad gražaus gesto dėka dalis jos pasaulio nors tokiu būdu sugrįžo į gimtąjį miestą.
Tebūnie Scenos meno kritikų asociacijos „Teksto rakto“ apdovanojimas mažas priminimas apie didelę jos teatrinės minties talpyklą, kurią suformavo intensyvus teatrinis gyvenimas.
Teatrologė Daiva Šabasevičienė
-----
SMKA informacija
