Jau daugiau nei dvidešimt metų kiekvieną rudenį Vilniuje sugaudžia sirenos – mitinės būtybės, kviečiančios pamatyti įsimintinus šiuolaikinio teatro spektaklius iš užsienio ir ryškiausius šalies kūrėjų darbus. Rugsėjo 25-ąją prasidėsiantis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ vis keičia veidą, plečia programą, renkasi naujas vietas, gvildena aktualias temas. Šeštus metus „Sirenų“ programą kurianti meno vadovė Kristina Savickienė pasakoja, kad 21-asis festivalis telkia dėmesį į erdvę, o po pandemijos pasirinktas trimetis programos planavimo principas pasiteisino, tad natūralu, kad po pamatinių teatro elementų – kūno ir žodžio – atėjo eilė erdvei. Ar teatras būtų be šių dėmenų ir ką be scenos menų jie reprezentuoja?
-----
2022 metais festivalio „Sirenos“ tema buvo „Kūnas“, 2023-aisiais – „Žodis“, šiemet – „Erdvė“. Pristatydami šį trimetį programos principą sakėte, kad tai atspindi tris pagrindines teatro dedamąsias. Kokių dar minčių turėjote pasirinkdama tris raktinius žodžius?
Buvo daug diskusijų su komanda. Viskas prasidėjo nuo to, kad per pandemiją buvo kvestionuojama, kas apskritai yra teatras. Prisiminiau, kaip japonų režisierius Tadashi Suzuki savo knygoje „Kultūra – tai kūnas“ bandė dedukciniu principu nusakyti, kas gi tai yra. Jis teigė, kad be scenos, be šviesų, muzikos teatras gali gyvuoti. Net ir be aktoriaus gali būti teatras, tokie, tarkime, yra „Rimini Protokoll“ darbai. Galiausiai Suzuki priėjo išvados, kad teatras negali gyvuoti be žiūrovo.
Taigi, remiantis tokiais pamąstymais, nusprendėme pasirinkti tris pamatinius teatro elementus: kūną, žodį ir erdvę bei paanalizuoti juos dviem vektoriais. Kalbant apie kūną, pirmasis vektorius būtų tai, kas scenos menuose yra kūnas – atlikėjas, aktorius, performeris, kaip jis veikia, o antroji šios sąvokos plotmė – žmogaus kūnas, kaip apie jį kalbame socialinėje erdvėje – jaunystės kultas, senėjimas, savo kūno priėmimas ir pan. Vis dėlto tų metų programa daugiausiai buvo apie nukūnintus kūnus – buvo labai daug procesų nuotoliu, technologijų įtraukties, rodėme „Rimini Protokoll“ spektaklį, kuriame vaidino robotas-humanoidas, o ne žmogus.
Kitais metais tema buvo „Žodis“. Tuomet telkėmės į žodžio raišką scenoje ir ką mums reiškia kalba, kaip mes įžodiname dalykus, nagrinėjome politkorektiškumą, pasakojimą, teksto autorystės klausimą. Šiemet tema yra „Erdvė“. Todėl kalbėsime apie pagrindinę erdvę teatre – sceną, o greta svarstysime, kokiose erdvėse gyvename ir kokios yra mūsų vidinės erdvės. Spektakliai palies aplinkosaugos problemas, namų, gimtojo miesto, saugios erdvės ir vidinių erdvių temas. Berinkdama programą supratau, kad vis dėlto teatras – tai įrankis labiau skirtas vidinei erdvei tyrinėti, ir spektaklių apie vidines erdves yra sukuriama daugiausiai.
Tai Suzuki įvardyto žiūrovo jūsų pasirinkimuose nebuvo? O gal bus kitais metais?
Ne, nebuvo. Iš pradžių galvojome šią liniją tęsti, bet kitiems trejiems metams paruošėme kitą viziją – bus tyrinėjamas karas ir pasaulio pabaigos nuojautos.
Ar galėtumėte įvardyti, koks spektaklis 2022 metais geriausiai atliepė kūno temą?
Nėra taip paprasta atsakyti. Užsienio spektakliai ją atliepia skirtingais požiūriais. Tarkime, Phia Menard – labai garsi kūrėja iš Prancūzijos, 2022 m. „Sirenose“ pristatė fizinį spektaklį „Sausasis sezonas“, ir kai kas sakė, kad tai labiau tinka šokio festivaliui, ne teatro. Šis pasirinkimas buvo unikalus – „Sirenose“ įprastai dominuoja tekstiniai, draminiai pastatymai, bet pasirinkus temą „Kūnas“, atsirado galimybė šį įpratimą sulaužyti. Tą spektaklį vis dėlto matau ne kaip šokio spektaklį, nepaisant to, kad jame nėra teksto. Vienas iš tikslų ir buvo – paskatinti teatro žiūrovus pasvarstyti, kurgi šiandien yra riba tarp šokio ir teatro.
Tais pačiais metais rodėme Vokietijos kūrėjų „Rimini Protokoll“ spektaklį „Nejaukos slėnis“ su robotu-humanoidu. Šis kūrinys vertė susimąstyti apie augančią technologijų įtaką mūsų gyvenime, ir ar teatre aktorius gali pakeisti robotai. Ar tokia ateitis įmanoma? Žmogus, kurio kūnas ir biografija tapo to veikėjo prototipu (tai buvo spektaklio dramaturgas Thomas Melle) serga liga, kuri neleistų jam daug keliauti ir pačiam pasakoti savo istorijos scenoje. Taigi, atsiranda ir dar vienas sluoksnis – technologija tarnauja kaip patikimas pakaitalas žmogui.
O koks spektaklis 2023-iaisiais geriausiai atliepė žodžio temą?
Kalbant apie žodį, pirmiausia į galvą ateina garsiojo šveicarų režisieriaus Milo Rau spektaklis „Pakartojimas. Histoire(s) du théâtre (I)“. Pats žodis pakartojimas rodo, kad tai yra dokumentinė istorija, kuri teatro scenoje yra perpasakojama iš naujo. Ir perpasakojimas veikia. Matome aktorių, kuris lipa į sceną ir sako: „Sveiki, aš esu aktorius, dabar vaidinsiu tą ir tą“, jis prisipažįsta, kad vaidins, mes matome, kaip jis scenoje keičiasi, įkūnydamas personažą, bet poveikis dėl to nesusilpnėja, o atvirkščiai. Juslės tą pasakojimą priima kaip žiaurų ir smurtingą veiksmą, kuria įdomias erdves mūsų sąmonėje. Šis spektaklis labai gerai atskleidžia, koks galingas yra žodis.
Labai įdomu, kuriuo kūriniu Jūs pati didžiuojatės, kad pavyko jį atvežti ir parodyti Lietuvos žiūrovams?
Neabejotinai sudėtingiausia buvo prisikviesti Milo Rau, vis dėlto parodėme ne tik jo spektaklį – jis pats atvyko susitikti su publika. Taip pat ilgai derintos gastrolės buvo su jau minėta Phia Menard, nes išpuolė pandemija, o šiemet – tai įspūdingas kolektyvas „El Conde de Torrefiel“ ir jų spektaklis „Vidinis paveikslas“. Šis kolektyvas įdomus tuo, kad du pagrindiniai kūrėjai yra dramaturgai, tad jų kūriniuose esminis veikėjas yra tekstas. Jų spektakliuose esama atlikėjų, tačiau jie nekalba – tekstas yra titrų lentoje, ir jis perteikia, atrodytų, ir atlikėjų, ir žiūrovų mintis. Tai yra specifinė šio kolektyvo išplėtota spektaklio kūrimo metodika.
Šiemet festivalis „Sirenos“ susitelkia į erdvę. Kokias erdves norite atverti žiūrovams?
Kaskart atėjęs į teatrą žiūrovas turi rasti tas dureles ir atverti erdvę savo galvoje pats. Kartais tai įvyksta be didelių pastangų, o kitąsyk tenka spektaklį pažiūrėti kelis kartus, kol atsikoduoja jo prasmės, perskaityti dar pjesės tekstą po to, kartais spektaklis nepaleidžia ir kelias dienas. Šiemetinio festivalio spektakliuose atsikartoja erdvės, kuriose gyvename ir praleidžiame jaukias kasdienes akimirkas: miestas, kuriame gyvename, vietos, kuriose jaučiamės saugiai – namai, skverelis greta jų, parduotuvė, kur apsiperkame, močiutės virtuvė, kur ji kepa blynus, aikštelė, kurioje žaidei, kai buvai vaikas ir kurioje galbūt galės žaisti tavo vaikai, jei mūsų planeta vis dar bus tokia, kokia yra.
Ir dar spektakliuose išryškėja erdvės, glūdinčios žmoguje: būna, kad dėl tam tikrų išgyvenimų jos atsiveria, kai net nežinome jas esant. O kartais po didelių trauminių patirčių ribos tarp vidinių ir išorinių erdvių išsitrina. Darbai iš Ukrainos svarsto apie erdvę, kurią esi pasiruošęs ginti, nes ji tau gyvybiškai svarbi, apie gyvenimą emigracijoje, kai netenki savo namų, savo vietų ir tenka atverti naujas erdves viduje.
Taigi viskas susipina į vieną temą – ir vidinis paveikslas, analizuojantis fikciją bei realybę, ir realias erdves nagrinėjantys spektakliai.
Kokia bus Lietuvos teatro vitrina?
Ji nėra susijusi su erdvės tema, bet vitrina niekada nesilaiko bendros temos, ją kuruoja vis kiti teatro žmonės. Šiemet lietuviškų spektaklių programą sudarė teatrologės Kristina Steiblytė ir Alma Braškytė, ir kiek teko dalyvauti bendrose diskusijose, buvo labai įdomu, nes vyko daug įdomių dialogų, kuratorių nuomonės neretai išsiskirdavo. Tad priėmusios sprendimus dėl vitrinos programos, kuratorės nusprendė, kad lietuviškoji programa su festivalio tema bus susijusi tuo, kad skirtingi požiūrio taškai, nesutarimai kuria erdvę dialogui. Tikiu, kad kiekvienas iš tų dešimt atrinktų spektaklių duos žiūrovui erdvės pamąstymams, pokalbiams, leis susipažinti su įvairių kartų kūrėjais, skirtingų miestų teatrų darbais.
Ar erdvė (tiesiogine prasme) svarbi spektakliui? Kai ta pati scenografija, rekvizitas yra išdėliojami kitame teatre, aktoriai pasakoja tą pačią istoriją, vizualiai viskas atrodo labai panašiai, tik kitoje erdvėje.
Manau, kad neišvengiamai. Galima vėl prisiminti Tadashį Suzuki, kuris yra labai daug rašęs, kaip mus visus veikia erdvė. Jei nakvojame ne savo namuose, dažnai naktį prabundame, neišsimiegame. Psichika tiesiogiai susijusi su tuo, kaip jaučiamės konkrečioje vietoje, net atsiminimai yra veikiami erdvės, kurioje viskas vyko. Neuromokslininkai teigia, kad mūsų atsiminimai išsidėstę žemėlapio principu. Manau, kad su spektakliu yra taip pat, kadangi tai yra susitikimas tarp kūrėjų ir žiūrovų, jis kinta priklausomai nuo erdvės ir ten esančių žmonių.
Mane palietė Timo Etchellso, Didžiosios Britanijos kūrėjo, pagrindinio „Forced Entertainment“ režisieriaus ir dramaturgo mintys, kad kai aktorius ateina į sceną ir sako veikėjo eilutes, salėje susirinkę žiūrovai jau sėdi su savo mintimis galvose, todėl spektaklio tekstas tampa daugialypis, kuriamas čia ir dabar. Mąstant apie erdvę, įdomus ir kitas jo įvardytas architektūrinis aspektas – kad nėra pasaulyje teatro erdvės atitikmens, kuri būtų suprojektuota taip, kad vienas žmogus yra 600 ar 1000 žiūrovų akiračio centre, kiekvieną jo atodūsį ir gestą jie girdi ir mato.
Erdvė, kurioje gyvename, plačiąja prasme – mūsų planeta. Kaip dabar žmonės elgiasi su šia erdve? Festivalyje bus paliestos kelios ekologijos problemos spektakliuose „Pleasant Island“ ir „Out of the Blue“, žemes niokojantis Rusijos ir Ukrainos karas spektakliuose „Marijos miestas. Apgulties dienoraščiai“ ir „Šiandien niekas nežuvo“.
Kalbant apie klimato krizę, išties prognozės yra labai liūdnos. Daugelis žmonių supranta ir mato, kad pasaulis keičiasi, rūšys nyksta, planeta nesugrąžinamai kinta, bet esame tokie padarai, kad mums labai sunku kažką paaukoti ir kolektyvinius dalykus iškelti virš savo asmeninio komforto bei gerovės.
Vis dėlto reikia galvoti apie pozityvią ateitį ir ieškoti gerųjų scenarijų, svarbu iš negatyvo kurti konstruktyvą. Šia prasme teatras yra labai svarbus – ir kaip aktyvizmo skatinimo priemonė, ir kaip parodymas, kad taip, yra blogai, bet šiandien, dabar, visi mes turime galimybę pakeisti ateitį.
Karas ir ekologija – gana dažnai teatre aptariamos temos. Vis dėlto Jūs, festivalio vadovė, tikriausiai žiūrite kelis žingsnius į priekį. Kokios temos Jums yra įdomiausios, kokius spektaklius festivaliuose skubate pamatyti pirmiausiai?
Mane neretai sudomina tos temos, kurias iškelia visai jauni kūrėjai, dažnai apie jas iki tol nebūnu nieko girdėjusi. Tai įvairios virtualaus buvimo formos, sunkumai ieškant partnerio online, neviltis ekologinės katastrofos ir karų akivaizdoje, identiteto paieškos eksperimentuojant savo kūnu. Jauni kūrėjai dažnai traktuoja savo gyvenimą kaip kūrinį, imasi labai drąsių, netgi save žalojančių eksperimentų, meninių tyrimų. Tokie kūriniai priverčia suprasti, kad nors gyvename kartu, tuose pačiuose miestuose ir miesteliuose, jaunimo realybė yra visai kitokia, vyresniems sunkiai perprantama.
Taip, teatre yra temų, kurios nuolat kartojasi – identitetas, laisvė, mes ir jie, atskirtis. Gal jos ir yra „nuzulintos“ ir baisiai atsibodusios, bet jei pamatai gerą spektaklį ta tema, ji atsiveria naujomis spalvomis ir net pamiršti, kad tai seniai aptarinėjamos problemos. Manau, kad svarbu ne kokia tema, o kokia prieiga yra pasirinkta, ir kaip ji veikia, kiek rezonuoja su tavo patirtimis konkrečiu gyvenimo etapu. Tam tikros temos turbūt yra tiesiog suaugusios su teatru ir niekaip neišsemiamos.
Kuris iš paskutinių matytų spektaklių Jus labiausiai paveikė?
Vienas iš labiausiai palietusių darbų yra tas, apie kurį jau nemažai rašė ir Lietuvos teatro kritikės – Carolinos Bianchi spektaklis „Goodnight Cinderella“. Scenoje matome moterį, kuri užsiima savižala – išgeria vaistų, vadinamų rape-drug, ir bekalbėdama „išsijungia“, spektaklis toliau vyksta be jos. Tai primena Marinos Abramovič performansus, kūrinys kalba apie prieš moteris nukreiptą smurtą, femicidą. Man šis spektaklis yra įdomus ir kitu aspektu – matau kylančią savižalos bangą teatre. Panaši banga teatre buvo 1970-1980 metais, perkeliavo Europą, o dabar ji sugrįžta. Įdomu, kodėl būtent šiuo metu – ar tam įtakos turi karas, ar dideli konfliktai, poliarizacijos? Gal tai ir paties menininko noras parodyti tikrą skausmą, ne vaidinti. Akivaizdu, kad publiką tai domina.
Ar jau turite „Sirenų“ programos viziją ateinantiems metams? Gal galite apie ją papasakoti?
Taip, turime sumanymą, bet jo atskleisti kol kas nenoriu. Daug su kolegomis festivalyje kalbėjome, kokias kryptis pasirinkti, ir norėjosi likti nuoširdiems prieš save pačius, nes jaučiamės tarsi gyventume išnykimo laikais. Atrodo, kad pasaulis eina į aklavietę. Norisi paanalizuoti, kaip mes, žmonės, su tuo gyvename: ar bėgame, ar priimame, ar kovojame, ar kuriame naujus scenarijus išgyventi. Apie tai festivalio programoje bylos ateinantys trys metai.
Tai vėl kuriate programą trejiems metams? Ką duoda toks trimetis programos formavimas?
Mes gyvename trimečiu finansavimo ciklu, tad kitaip ir neišeina. Viskas gana pragmatiška, tačiau trimetis planavimas yra gera proga iškart įsivaizduoti trejus būsimus metus. Tai duoda aiškumo mums visiems, kurie dirba festivalyje, nes jau iš anksto galime galvoti apie tai, kokia kasmet bus programa, kas į ją įsitrauks, kaip bus formuojamos festivalio edukacinė programa, diskusijos, su kuo tiktų vienais ar kitais metais bendradarbiauti.
Festivalio organizatorių informacija
