Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje 2011 m. lapkričio 11, 12 dienomis vėl skambės pasaulinės dramaturgijos klasiko Henriko Ibseno žodžiai - žiūrovams pristatoma šio norvegų rašytojo drama „Visuomenės priešas".
Iš norvegų kalbos Rimutės Rimantienės išverstą penkių veiksmų pjesę stato garsus Lietuvos režisierius, 2004 m. nacionalinės premijos laureatas Jonas Vaitkus. Per beveik keturis kūrybos dešimtmečius J. Vaitkus sukūrė 80 spektaklių - daugiausia Kauno ir Vilniaus scenose, taip pat Šiauliuose, kur pradėjo savo režisūrinę veiklą, bei užsienyje - Stokholmo, Sankt Peterburgo, Oslo, Tokijo teatruose.
Henriko Ibseno „Visuomenės priešas" - aštuoniasdešimt pirmasis spektaklis režisieriaus biografijoje. Scenografiją šiam spektakliui kūrė dailininkė Jūratė Paulėkaitė, kostiumus - Jolanta Rimkutė, spektaklio kompozitorė - Raminta Šerkšnytė, videodailininkas - Ville Hyvönenas (Suomija).
Henrikas Ibsenas (1828-1906) - labiausiai žinomas norvegų rašytojas ir dramaturgas. Dirbdamas Norvegų (Norske) teatre Bergene jis susipažino su teatro specifika, o įgytas žinias tobulino Dresdeno ir Kopenhagos teatruose. Jo kūriniams įtakos turėjo ir Hermano Hettnerio veikalas „Šiuolaikinė drama", kuriame buvo pabrėžiama psichologinio konflikto būtinybė, ir Eugene´o Scribe´o „gerai padarytos dramos" rašymo technika.
1857 m. persikėlęs į Christianiją (nuo 1925 - Oslas), kurį laiką vadovavo Norvegų teatrui, pats režisavo savo dramą „Apsimetėliai", o 1864 m. išvykęs į Romą tiesioginius ryšius su teatro praktika nutraukė.
Ankstyvieji Ibseno kūriniai pasižymi romantiniu polėkiu ir susiję su tautinės norvegų tapatybės formavimosi laikotarpiu (ryškiausias pavyzdys - „Peras Giuntas", 1867), nors juose ryškėja universalios problemos, žmogaus blaškymasis tarp kasdienybės ir nepasiekiamo idealo. Ibseno kūrybai artimos danų filosofo Søreno Kierkegaardo idėjos - estetinio, etinio ir religinio gyvenimo aspektų skirtumai.
Nuo XIX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigos („Lėlių namai", 1879) Ibseno kūryba linksta į socialinių, politinių reformų pusę, pateikia daugiau klausimų nei atsakymų. 1891 m. grįžęs į Norvegiją Ibsenas parašė dar keletą dramų. Paskutinė - „Kai mes mirę nubusim" (1899).
Ibseno realizmas visiškai pakeitė įprastas dramos taisykles, suformuodamas šiuolaikinę dramaturgiją, kurioje nebijoma nepaisyti nusistovėjusių normų ir atvirai kalbėti apie problemas. Jo drama „Visuomenės priešas" parašyta kaip atsakas į priešiškai sutiktas „Šmėklas" - ši drama XX a. paskutinių dešimtmečių konservatyvios moralės kontekste buvo vertinama kaip skandalinga.
„Visuomenės prieše" dramaturgas dar labiau išryškino nenuspėjamą minios elgseną bei jos palaikomos politinės sistemos ydas. Pasiryžęs prabilti daktaro Tomo Stokmano, išdrįsusio stoti prieš nepaprastą visuomenės nepakantumą, vardu, Ibsenas šį herojų suvokė kaip savąjį alter ego. „Vis dar nežinau, šį veikalą pavadinti komedija ar drama. Čia nemaža komiškų elementų, tačiau pagrindas - rimta idėja", - rašė Ibsenas savo leidėjui.
„Visuomenės priešas" pirmą kartą buvo pastatytas Christianijoje 1883 m.. Pjesė parašyta danų ir norvegų kalbų dialektų mišiniu - riksmål. Norėdamas sukurti tikrovišką veikalą Ibsenas rašė paprasta, kasdiene vidutinės klasės kalba, kuri aiškiai skiriasi nuo rafinuotos literatūrinės kalbos. Vis dėlto šis veikalas atvirai didaktiškas, o daktaras Stokmanas - taip įsitikinęs idealistiniu savo teisumu, kad šių dienų akimis žvelgiant, primena ne tikrą žmogų, o veikiau karikatūrą.
Pjesės veiksmas skleidžiasi paprastoje viduriniosios klasės aplinkoje - tai irgi atspindi Ibseno siekį sukurti tikrovišką spektaklį, kurį žiūrovai vertintų kaip realistinį paveikslą. Nepaisant realistinės stilistikos, šiame kūrinyje galima aptikti ir simbolistinių detalių, ir užuominų į amžinąsias Biblijos temas - pavyzdžiui, Kaino ir Abelio motyvas išryškėja žvelgiant į Stokmano ir jo brolio Peterio santykius.
Nacionalinis dramos teatras per septynis dešimtmečius septynis kartus keitė savo pavadinimą. Pirmą kartą tuometiniame Vilniaus miesto teatre Henriko Ibseno dramą pastatė 1942 metais spalio 31 d. Tai buvo šio teatro įkūrėjo Romualdo Juknevičiaus režisuota „Nora" (dailininkas Vytautas Palaima). Vėliau Lietuvos TSR valstybiniame akademiniame dramos teatre Juozas Rudzinskas pastatė „Šmėklas" (1961; dail. Romualdas Vinciūnas), Henrikas Vancevičius - „Laukinę antį" (1973; dail. Feliksas Navickas) ir „Juną Gabrielį Borkmaną" (1981; dail. Virginija Idzelytė). Paskutinysis Ibseno pastatymas jau Nacionaliniame dramos teatre - Yanos Ross režisuotas „Meistras Solnesas" (2009; dail. Marijus Jacovskis).
Pasak režisieriaus Jono Vaitkaus, Ibseno pjesė „Visuomenės priešas" šiandien ypač aktuali. „Kaip šiandien visuomenė su žmogumi bendrauja? Ir kaip bendrauja tam tikri visuomenės sluoksniai? Šiandieniai „mokesčių mokėtojai" tapo labai aktyvūs ir pavojingi. Formuojasi belytis fermos gyventojas. Net studentai jau nebe studentai, o „krepšelių naudotojai". Niveliuojamas žmogaus veidas, jo reikšmė, jo kaip piliečio, kaip tautos atstovo statusas. Valdininkija tuo manipuliuoja. Mokesčiai yra mokesčiai ir juos reikia mokėti. Negalima žmonių vadinti „mokesčių mokėtojais" ir tuo pat metu kovoti už „žmonių gerovę". Todėl mes pavadinimą „Tautos priešas" pakeitėme „Visuomenės priešu". Nes kas ta mūsų tauta yra? Kas ją pakeitė? Ji tapo sambūriu. Ibsenas tai parodė gana skaudžiai. Be to, jis parodė, ką reiškia šitie „mokesčių mokėtojai", kai jie susiduria su tam tikra situacija, tam tikru žmogumi, kuris kėsinasi į tariamą mokesčių mokėtojų gerovę. Tada jie tampa baisia jėga, kuri naikina viską, kas ima žeisti jų interesus. Jau nebekalbama apie vertybes, pilietinę visuomenę... Ta baisi jėga gali sutraiškyti bet kokį žmogų, nors jis galbūt turi geriausių ketinimų, kurie susiję su žmogaus, o ne su „mokesčių mokėtojų" gerove. Lietuvoje ir šiandien tai akivaizdu, o Ibsenas apie tai rašė dar prieš 130 metų."
Pagrindinį Tomo Stokmano vaidmenį kuria aktorius Dainius Gavenonis. Spektaklyje taip pat vaidina Viktorija Kuodytė, Dalia Michelevičiūtė, Gabrielė Malinauskaitė, Eglė Prakaitaitė, Marcelė Zikaraitė, Dainius Jankauskas, Julius Paškevičius, Vytautas Anužis, Juozas Budraitis, Vytautas Rumšas, Tadas Montrimas, Arūnas Sakalauskas, Paulius Tamolė, Edgaras Bechteris, Martynas Nedzinskas, Remigijus Bučius, Rimantas Bagdzevičius, Darius Meškauskas ir kiti - iš viso šešios dešimtys aktorių, tarp kurių - ir patyrę scenos meistrai, ir ką tik Lietuvos teatro ir muzikos akademiją baigę jaunieji aktoriai, ir kūrybiniai bei techniniai teatro darbuotojai.
Parengė Daiva Šabasevičienė
