Šią savaitę sostinės Menų spaustuvėje gastroliuoja viena įdomiausių šiuolaikinio šokio trupių iš Maskvos - Kinetinis teatras. Du spektaklius Lietuvos žiūrovams atvežęs šio teatro įkūrėjas Saša Pepeliajevas (vardo trumpinys jam mielesnis už oficialų Aleksandrą) jau daug metų ieško išraiškos priemonių įvairovės. Ir randa: jo spektakliuose šalia itin profesionalaus judesio - nemažai įvairiausios technikos. Kodėl tai yra būtina ir ar laidų gausybė scenoje pasiteisina? To klausiame Sašos ir siūlome išsiaiškinti patiems gruodžio 7, 8 ir 9 dienomis.
Filosofas buvo ir puikus šokėjas, ir pižonas!
- Skaitome afišoje: „Senė" - komiksų ir lindihopo spektaklis. Kam Jums tiek ingredientų?
- Kinetinis teatras niekada neapsiribojo vien choreografija, grynu šokiu. Man teatras - vizuali istorija, kurioje gali būti visko. Ir jeigu mums pagal sumanymą scenoje reikia vaizdo, „paveikslėlio", jis ir atsiranda. Tarkime, spektaklyje „Senė" naudojame interaktyvų video, bet ne todėl, kad mums savaime patinka šita technologija. Jo reikia tam, kad atskleistume istoriją, sumanymą. Juk Daniilo Charmso epocha - trečias dešimtmetis, komiksai, nebylusis kinas. Iš čia ir lindihopo šokis - ne šiaip sau sugalvojome „praskiesti" šiuolaikinio šokio estetiką... Žodžiu, nėra nė vieno atsitiktinio spektaklio komponento.
- Charmsą dažnai suvokiame tarsi atsietą nuo jo epochos, abstrakčiai.
- Natūralu, nes jis buvo filosofas. Tačiau - ir labai neprastas šokėjas, ir pagarsėjęs pižonas! Be to, Daniilas Charmsas tikrai lankėsi Peterburge vykstančiuose lindihopo šokių vakarėliuose.
- Antrasis Kinetinio teatro gastrolių spektaklis „Departure" - šokis, interaktyvios technologijos, animacija. Kokia čia istorija?
- Šio spektaklio pagrindas - nelinijinė animacija. Tai yra, norėjau sukurti spektaklį, kur pats atsidursiu animaciniame filme. Buvo labai įdomu ieškoti ir technologinių, ir dramaturginių sprendimų. O rezultatas vis niekaip netampa galutinis.
Abu šiuos spektaklius, ir „Senę", ir „Departure", kūriau labai ilgai ir niekaip nesustoju, vis kažką pakeičiu, tobulinu. Galbūt todėl, kad pakliuvau į visiškai naują sferą, kuriai pasaulio scenose nelabai matau analogų. Videomenininkai kuria instaliacijas, bet jos jokio ryšio su teatru neturi. Tuo tarpu teatro spektakliuose video galimybės dažniausiai naudojamos kaip daugiau ar mažiau pavykusi iliustracija. Paveiksliukas. O aš siekiu, kad visi spektaklio elementai veiktų, dėl to atsisakau įrašyto vaizdo, naudoju tik tą, kuris gimsta čia pat scenoje.
- Panašu, kad Jūsų spektakliai griauna bent jau pas mus įsivyravusias šiuolaikinio šokio klišes: labai rimta, labai neaišku, tamsu ir nelinksma.
- Pasaulyje egzistuoja ne viena šiuolaikinio šokio tendencija. Yra ir grynai konceptualaus šokio. Kita vertus, tikrai nemažai emocingo, teatrališko šokio. Man pačiam pavadinime Šiuolaikinio šokio teatras žodis teatras yra svarbiausias. Suprantama, kad teatre pasakojamos istorijos.
Man svarbu, kad spektaklyje būtų prasmė, kurią žiūrovas galėtų įskaityti, įžvelgti. Ji neturi likti visiška paslaptis. Žinoma, ši prasmė nebus tokia konkreti, kaip dramos spektaklyje. Tarkime - trys seserys nori į Maskvą. Judesio, vizualiajame teatre prasmės variantų yra daugiau.
- Ar technika, įvairūs įrenginiai, kuriuos matome Jūsų spektakliuose, visada Jums buvo artima ir suprantama?
- Nuo pat Kinetinio teatro įsikūrimo siekėme kalbėti ne šiaip apie individą, bet apie jo santykį su terpe, kurioje šis egzistuoja. Ta terpė - ne tik kiti žmonės, bet ir visa ta „geležis" (mašinos, įvairiausi įrenginiai, kompiuteriai ir t.t.), kurios aplinkui yra tikrai daug! Ir mes su ja gyvename. Va štai stovi kavos aparatas. Kokia prasmė jį ignoruoti? Gal geriau sugalvoti, kaip jį panaudoti scenoje?
- O jei nutiks taip, kad jūsų spektaklių metu teatre dings elektra?
- Manau, būtų ne kas... Kažkada yra taip nutikę ir spektaklis net įvyko, bet man nepatiko. Tikrai nesiruošiu „grįžti į gamtą" ir kurti laužą tam, kad išsivirčiau kavos.
Choreografas ir režisierius Aleksandras (Saša) Pepeliajevas 1994 metais Maskvoje įkūrė Kinetinį teatrą. Chemijos ir režisūros studijas baigęs menininkas nuosekliai dirba, ieškodamas šiuolaikinio šokio ir kitų raiškos priemonių sąskambių. Jo Rusijos ar kitų šalių teatrams kurti spektakliai pristatyti daugybėje festivalių Rusijoje, įvairiose Europos šalyse, JAV, Izraelyje. Už inovatyvią kūrybą Saša Pepeliajevas yra pelnęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą. Nuo 1998 m. jis intensyviai dėsto, veda meistriškumo pamokas įvairiuose šokio ir teatro centruose Rusijoje, Olandijoje, Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, Lietuvoje, Vokietijoje, Kenijoje, Tanzanijoje, JAV, Egipte ir Estijoje. Nuo 2006 m. choreografas pradėjo kūrybiškai sieti šokį ir interaktyvias medijas, spektakliuose naudoti kompiuterių galimybes.
Lietuvos žiūrovai jau ne kartą turėjo galimybę susipažinti su Sašos Pepeliajevo kūryba. Jis su vienu ar kitu savo spektakliu yra ne kartą viešėjęs festivalyje „Naujasis Baltijos šokis", festivalis „Sirenos" pristatė A. Pepeliajevo spektaklį „Hamletai", pastatytą Talino Von Krahli teatre.
