„Prie mūsų komandos prisijungs ir psichoterapeutė Elona Ilgiuvienė - jungistinės psichoterapijos specialistė Lietuvoje. Nesame psichoterapeutai, dideli filosofai, norėjome palikti laisvės menui, kūrybai. Būsim labai arti ribos, kurios specialistė neleis peržengti tam, kad liktų menas, o ne terapijos seansas“, - pasakojo režisierė Karolina Žernytė.
Su „Pojūčių teatro“ įkūrėja K. Žernyte pasikalbėti susitikome apie būsimą premjerą Nacionaliniame dramos teatre. Keli trupės aktoriai ir kūrybinė teatro komanda jau ruošiasi kūrybinėms dirbtuvėms Gelgaudiškio dvare. Nuo ten prasidės sapnų tyrinėjimai, lapkričio mėnesį virsiantys spektakliu pagrindiniame Lietuvos teatre.
- Kai vasara teatrai ilsisi nuo žiūrovų, kūrybinė komanda patraukia savais keliais. Kur jie veda?
- Tai toks minčių dėliojimo laikas. Su trupe ruošiamės kūrybinei stovyklai Gelgaudiškio dvare. Ten radome tai, ko mums reikės naujam spektakliui. Dirbtuvių metu tiesiogiai tyrinėsime aplinką. Yra didžiulis parkas su medžiotojų trobele, upelis, Nemunas... Dvaro patalpos lyg garsioji Jungo pasąmonės struktūra: yra rūsys, pagrindinės patalpos, palėpė, stogas...
- Užsiminėte apie naują spektaklį - nersite į sapnus? Gal jau numatyta ir premjeros data?
- Premjera numatyta lapkričio pabaigoje Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre. Prie Jungo teorijų priartėjome natūraliai. Kai pastebėjau, kad spektakliuose žiūrovams archetipai sukelia tuos pačius jausmus, pradėjau domėtis, kas tai yra. Pavyzdžiui, daugeliui užrištomis akimis užpūstos žvakės kvapas paaiškina mirties momentą. Nors sprendimus atrandi netikėtai, archetipai ateina patys. Jauti, kad už to yra teorija, sistema, kuri kuria bendras asociacijas.
- Kuo patraukė sapnų analizės tema?
- Archetipai lietuvių mitologijoje gan aiškūs, priimtini, suprantami, kartojasi kitose tautose... O kas toliau? Nesinorėjo paviršutiniškai judėti apgraibomis. Pradėjome aiškintis sapnus. Sapne iškylantys vaizdiniai praneša, kas yra negerai tavo organizme, tiksliau pasąmonėje. Archetipai - užkoduoti, iš kolektyvinės pasąmonės ateinantys ženklai, kuriuos Jungas suskirstė. Simboliai, kurie sapnuose kartojasi, yra ypatingai svarbūs. Sapnas, kuris palieka jausmą - dažniausiai tampa signalu gydytis.
Prie mūsų komandos prisijungs ir psichoterapeutė Elona Ilgiuvienė - jungistinės psichoterapijos specialistė Lietuvoje. Nesame psichoterapeutai, dideli filosofai, norėjome palikti laisvės menui, kūrybai. Būsim labai arti ribos, kurios specialistė neleis peržengti tam, kad liktų menas, o ne terapijos seansas.
- Bet žiūrovas Jūsų spektaklius yra linkęs vertinti kaip terapiją. Kokia riba skiria meną nuo terapijos?
- Galbūt, skirtumas toks, kad mes nesiekiame išgydyti žmogaus. Norisi suteikti pozityvų patyrimą. Spektaklio dalyvis gali pereiti per daug dalykų, bet finale jis turėtų išeiti švarus. Nenoriu primesti sunkių minčių. Norisi, kad žmogus per pojūčius save patirtų giliau.
Turime pakankamai patirties ir žinome, kokią įtaką pojūčiai daro žmonėms. Užtenka pamatyti dalyvių veidus, kai nuriši akis ir būna aišku - kam tai reikalinga. Užlieja jausmų pilnatvė, noras dalintis.
- Kaip galvojate, kas lauks Jūsų kūrybinėse dirbtuvėse, ar jau planuojate, kaip išreikšite Jungo teorijas?
- Susidūrimas su archetipu yra labai galinga patirtis, todėl tam reikalingi simboliai, vaizdai, ženklai. Jie ateina pamažu. Tu negali taip paprastai imti ir suvokti savo esmės. Tai - pirmiausia, labai gilus tyrimas, o tada jau kūryba... Tyrimas tęsis ir po premjeros.
Iš pradžių turime atrasti dramaturgiją. Kalbant apie Jungą - krypčių daugybė. Gali nueiti į sapnus, kiekvieno asmeninius patyrimus, pasakoti jo biografiją.
Mano spektaklių pagrindas - asmeninė dalyvių patirtis. Šiuo darbu noriu žengti toliau ir leisti žiūrovui kurti. Norėtųsi, suteikti priemones, su kuriomis dalyvis jau žinotų, ką daryti. Galėtų išgyventi ne tik reakcijas, bet ir išsivalymą.
- Kaip spektaklį įsivaizduojate Lietuvos Nacionalinio dramos teatro erdvėse?
- Kadangi tai pastovi erdvė, žaisime su jos apipavidalinimu. Teatre norėčiau išnaudoti kelias erdves, kaip ir kelis lygmenis turinti Jungo pasąmonė - nuo viršutinio iki giluminio aukšto.
Reikės ieškoti keistesnių faktūrų arba kaip tik labai atpažįstamų, natūralių, archetipų - kaip smėlis, vanduo... O gal kažkokių dirbtinių, visiems sukeliančių skirtingas asociacijas. Vaizduotė tapo tingi. Įkinkius žmogų - jam nereikia fantazuoti, kas ir kodėl jis toks yra. Norisi ją suaktyvinti, kad žmonės kurtų patys be konkretaus pasakymo.
- Jūsų komandoje jungiasi skirtingų krypčių žmonės - nebūtinai susiję su teatru...
- Didžiausias pliusas tai, kad skiriasi darbo principai. Žmonės ne iš teatro yra pripratę reikštis individualiai, neturi įpročio nusileisti, prisitaikyti prie kitų. O aktoriai dažnai pasiduoda diktatui. Dirbant su manimi, aktoriams tenka patiems kapstytis, siūlyti idėjas. Galbūt aktoriams paprasčiau, kai spektaklis jau sukaltas. Didžiausia improvizacija - scenoje, bendravime, akimirkose. Kitiems tai neįdomu. Kiekvieną kartą norisi kažką padaryti, sugalvoti. Taip atsiranda dinamika.
