Santuoka – kalėjimas – laisvė. Iki šių trijų žodžių galima būtų suvesti operos „Fidelijus” siužetą. Tačiau kokius jungtukus dėti, kokį nurodyti priežastinį ryšį?
Nė karto savo 56 metų gyvenime nevedęs Ludwigas van Beethovenas vienintele sukurta opera pareiškia labai aiškiai: santuoka (= geros žmonos pasirinkimas) laiduoja ne tik laimę, bet ir laisvę, išsigelbėjimą! Mat žmona išplėš mylimą vyrą net iš nuožmių politinių priešų kalėjimo.
Ludwigo van Beethoveno operos „Fidelijus” premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – gegužės 15, 16 ir 20 d. Spektaklį kuria garsūs statytojai – režisierius Oskaras Koršunovas, dailininkas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė. Pastatymo muzikos vadovas Martynas Staškus, antrasis dirigentas Juozas Mantas Jauniškis. Dainuos tarptautinis solistų žiedas.
Spektaklis kuriamas drauge su Bergeno nacionaline opera, kurioje premjera įvyko 2013 m. lapkritį. Bergeno pastatymas buvo skirtas Norvegijos konstitucijos 200-osioms metinėms. Sutapimas ar ne, bet į LNOBT „Fidelijus” atkeliauja ir Lietuvai minint svarbią sukaktį – atkurtosios nepriklausomybės 25-metį.
Spektaklio siužetas ir visuomenės sąmonėje įsitvirtinusi Beethoveno kaip kovingos ir humanistines vertybes teigiančios muzikos kūrėjo šlovė (juk Europos Sąjungos himnas – tai Beethoveno Devintosios simfonijos finalo tema) lemia, kad „Fidelijus” dažnai siejamas su išsigelbėjimo iš priespaudos, politinio išsilaisvinimo, žmogaus teisių kontekstu. Nors opera iš esmės buvo kuriama kaip santuokinę meilę šlovinanti istorija, kūrinio paantraštė skelbia – „Santuokinės meilės triumfas” („Der Triumph der ehelichen Liebe”). Tiesa, viena netrukdo kitam, galima juk ir žmoną, ir tėvynę (laisvę) mylėti…
„Fidelijaus” ir „Leonoros” labirintai
„Fidelijus” („Fidelio”) – vienintelė Ludwigo van Beethoveno (1770-1827) opera. Jos premjera įvyko artėjant kompozitoriaus 35-ajam gimtadieniui Vienos „Theater an der Wien” scenoje 1805 m. lapkričio 20 d. Operos libreto pagrindas – prancūzų rašytojo Jeano Nicolas Bouilly tekstas, pagal kurį operas jau buvo sukūrę Pierre´as Gaveaux („Leonora, arba Santuokinė meilė” („Léonore, ou l´amour conjugal”), 1798) ir Ferdinandas Paëras („Leonora”, 1804). Pastarąją partitūrą turėjo ir Beethovenas. Operos libretą su kalbamaisiais dialogais vokiečių kalba Beethovenui parašė Josephas Sonnleithneris.
1805 m. buvo parodyti tik du „Fidelijaus” spektakliai. Operos sėkmei sutrukdė tai, kad Viena tuo metu buvo okupuota Napoleono armijos ir didžiumą premjeros publikos sudarė prancūzų karininkai, kuriems politinio išsigelbėjimo tema jų pačių okupuotame mieste neatrodė itin patraukli. Kita vertus, po premjeros Beethovenui ir draugai patarė truputį pakoreguoti kūrinį – sutrumpinti trijų dalių operą iki dviejų veiksmų, ką jis be didelių prieštaravimų ir padarė, padedamas jau kito libretisto – Stephano von Breuningo.
Kompozitorius parašė ir naują uvertiūrą (dabar žinomą kaip „Leonore Nr. 3″). Atnaujinta opera buvo atlikta 1806 m. kovo 29 ir balandžio 10 d. ir jau sulaukė didesnio pasisekimo. Tačiau Beethovenui susipykus su teatro vadovybe „Fidelijus” vėl nustotas rodyti.
1814 m. Beethovenas dar kartą pertvarkė operą, libretą koregavo Georgas Friedrichas Treitschke. Ši versija pirmą kartą atlikta jau teatro „Kärntnertortheater” scenoje 1814 m. gegužės 23 d. Tarp žiūrovų buvo ir septyniolikmetis Franzas Schubertas, kuris taip norėjo pamatyti savo muzikos dievaičio operą, jog pardavė vadovėlius, kad galėtų įsigyti bilietą į teatrą. Vis labiau kurstančiam Beethovenui diriguoti premjerą padėjo Michaelis Umlaufas (po dešimtmečio jis lygiai taip pat pagelbėjo Beethovenui, o iš tiesų faktiškai dirigavo jo Devintosios simfonijos premjerą).
Sėkmę laidavo ir garsūs solistai. Marceliną dainavo to laiko pirmo ryškumo primadona Wilhelmina Schröder-Devrien, Doną Picarą – Johannas Michaelis Voglis, vėliau išgarsėjęs kaip ištikimas Schuberto bendražygis. „Fidelijus” tapo svarbia Europos operos repertuaro dalimi.
Akademinėje tradicijoje pagrindine laikoma 1814 m. „Fidelijaus” versija. Kad ją būtų lengviau atskirti nuo 1805 ir 1806 m. redakcijų, šios pirmosios vadinamos „Leonoros” vardu. Tačiau istoriškai visos trys versijos buvo statomos „Fidelijaus” pavadinimu, o Beethoveno kūrinių sąraše jos visos žymimos kaip Opus 72.
Šiai operai Beethovenas parašė net keturias uvertiūras. Pirmos trys, vadinamos „Leonora” Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3, sukurtos 1804-1806 m., o ketvirtoji – „Fidelijaus” uvertiūra – 1814 m. Operos partitūra buvo išleista tik 1826 m.
Pirmąkart svetur – Prahoje – „Fidelijus” buvo atliktas 1814 m. lapkričio mėn., o Vienoje vėl atnaujintas tik 1822 m.
Lietuvoje „Fidelijų” pirmą kartą pamatėme visai neseniai – Nepriklausomybės priešaušryje, Sąjūdžio laikais, 1989 m. jį pastatė dirigentas Jonas Aleksa, režisierė Vlada Mikštaitė ir dailininkas Eldoras Renteris (Estija). Greta kitų solistų Florestaną anuomet dainavo Sergejus Larinas, Doną Picarą – dabartinio pastatymo režisieriaus padėjėjas Sigitas Dirsė, Leonorą – Sofija Jonaitytė, Marceliną – Romutė Tumuliauskaitė, Sigutė Stonytė ir Lilija Deksnytė (Sergejaus Larino žmona).
Tačiau visi šie faktai nepaaiškina, kuo susiję Fidelijus ir Leonora…
Lyčių maskaradas, arba Laviravimo menas
O sąsaja labai paprasta – Fidelijus ir Leonora yra tas pats asmuo. Opera pasakoja apie tai, kaip XVIII a. pabaigoje moteris, vardu Leonora, persirengusi jaunuoliu ir pasivadinusi Fidelijumi (Ištikimuoju), Ispanijoje, Sevilijos apylinkėse esančio kalėjimo požemiuose, išgelbsti savo vyrą Florestaną nuo mirties. Nieko daugiau apie šią heroję nežinome, nei kokio ji luomo, nei kokio amžiaus (nors galime spėti, kad jei galėjo apsimesti jaunuoliu, buvo gana jauna). Svarbiausia – jos meilė, ryžtas ir pasiaukojimas.
Taigi supažindiname su operos veikėjais ir pačia istorija. Veikėjai: Florestanas – kalinys (tenoras), Leonora (Fidelijus) – jo žmona (sopranas), Rokas – kalinių prižiūrėtojas (bosas), Donas Picaras – kalėjimo viršininkas (baritonas), Marcelina – Roko duktė (sopranas), Žakinas – Roko padėjėjas (tenoras), Donas Fernandas – ministras (baritonas), kareiviai, kaliniai, liaudis.
Donas Florestanas prieš dvejus metus atskleidė kalėjimo viršininko Dono Picaro piktnaudžiavimą. Tačiau šis įmetė Florestaną į kalėjimo požemius ir šitaip išsaugojo savo postą. Apie Florestaną niekas nieko nežino – jis dingo. Tik jo žmona Leonora negali susitaikyti su likimu: ji persirengia vyru ir prisistačiusi jaunuoliu Fidelijumi įsidarbina pas kalėjimo prižiūrėtoją Roką, vildamasi šitaip sužinoti šį tą daugiau apie dingusį Florestaną, o jei jis gyvas – išvaduoti. Tačiau atsiranda netikėta kliūtis – apsimetėlį Fidelijų įsimyli Roko duktė Marcelina, kas verčia sunerimti jauną Roko padėjėją Žakiną, iki tol maniusį, kad yra mylimas Marcelinos (duetas „Jetzt, Schätzchen, jetzt sind wir allein!” / „Dabar, mieloji, dabar esame vienudu”). Situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad Rokas pamėgo Fidelijų ir trokšta jam atiduoti savo dukters ranką. Leonorai tenka laviruoti.
Tuo tarpu kalėjimo viršininkas Donas Picaras iš patikimo žmogaus gauna žinią, kad ministras Donas Fernandas ketina rytoj netikėtai atvykti ir patikrinti kalėjimą. Bijodamas, kad išaiškės jo piktnaudžiavimai, Picaras nutaria atsikratyti Florestano (arija „Ha! Welch´ ein Augenblick!” / „O! Kokia akimirka!”). Savo niekšišką planą jis atskleidžia Rokui (duetas „Jetzt, Alter, jetzt hat es Eile!” / „Dabar, seni, turime paskubėti”), norėdamas, kad šis padėtų jį įgyvendinti: Rokas turi nusileisti į požemius ir apleistame šulinyje paruošti Florestanui kapą. Kai darbas bus baigtas, Picaras nulips į požemius ir nužudys nepatogų liudytoją. Kalėjimo viršininkas liepia kapitonui iš bokšto duoti ženklą, kai tik kelyje pasirodys atvykstantis ministras.
Leonorai pavyksta įkalbėti Roką pasiimti ją drauge į požemį. Regis, viskas vyksta pagal Picaro planą, bet lemiamu momentu Leonora išmuša viršininkui iš rankų ginklą, atskleisdama, kas esanti (kvartetas „Er sterbe!” / „Jis miršta!”). Netikėtai erdvę perskrodžia skaidrus trimito motyvas: atvyksta ministras – Florestanas išgelbėtas. Sutuoktiniai netveria džiaugsmu (ekstazės kupinas duetas „O, namenlose Freude!” / „O bevardi džiaugsme!”).
Pasirodo Donas Fernandas. Atpažinęs savo seną draugą Florestaną, kurį manė esant žuvusį, grąžina jam laisvę, o niekšas Picaras nubaudžiamas. Visi susirinkusieji gieda himną santuokinės meilės galiai („Wer ein holdes Weib errungen” / „Kam pavyksta gauti gerą žmoną”).
Kaip matome, gana tipiškas to laiko operos libretas – truputį painus, kupinas netikėtumų, su persirengimo motyvu ir „kelnių vaidmeniu” (kaip ir maždaug tą patį metą atspindinčiose „Figaro vedybose”), o kartu – su heroizmo, pasiaukojimo ir teisybės triumfo temomis, būdingomis viduriniam Beethoveno kūrybos laikotarpiui.
Kas dainuos Beethoveną?
Pagrindinės Leonoros ir ypač Florestano partijos iš dainininkų reikalauja vokalinio ir aktorinio – vidinio, dvasinio – intensyvumo, tad, visų pirma, be vokalinės meistrystės ir ištvermės čia – nė iš vietos.
Lietuviškame pastatyme Leonoros partiją rengia Nomeda Kazlaus, prieš aštuonetą metų mūsų teatre sukūrusi įsimintiną Brunhildos vaidmenį pirmą kartą Lietuvoje pastatytoje Richardo Wagnerio „Valkirijoje”. Taip pat Leonorą rengiasi dainuoti daugelį pagrindinių soprano vaidmenų LNOBT sukūrusi Irena Zelenkauskaitė, jėgas išmėgins LNOBT operos stažuotojos Karolina Glinskaitė ir Aistė Miknytė. Be to, į mūsų teatrą atvyks ir Bergene šį vaidmenį itin sėkmingai kūrusi britų dainininkė Rachel Nicholls. Apie ją žurnalo „Opera” kritikė rašė: „Publika Rachel Nicholls už jos Leonorą plojo stovėdama” (Yehuda Shapiro). O dienraštis „The Scotsman” konstatavo, kad spektaklio sėkmę garantavo ne tik jaudinanti istorija ir didinga muzika, bet ir „nepaprastai geras (extremely fine) jaunos solistės Rachel Nicholls kaip aistringos Leonoros dainavimas” (Ken Walton).
Florestaną Vilniuje dainuos iš Naujosios Zelandijos kilęs tenoras Andrew Sritheranas, kuris 2013 m. debiutavo Niujorko „Metropolitan Opera” scenoje kaip Zygmundas „Valkirijoje”, o pastaruosius keletą metų daugiausia dainuoja Vokietijoje (Florestaną, Otelą, Lohengriną, Zygfrydą „Nybelungo žiede”, Kavaradosį „Toskoje”, Hofmaną, Kalafą „Turandot”). Repertuaras rodo, kad šis tenoras turi stiprų dramatinį balsą.
Roką dainuos Egidijus Dauskurdis, Tadas Girininkas ir Liudas Norvaišas, Doną Picarą – Eugenijus Chrebtovas ir Dainius Stumbras, Marceliną – Joana Gedmintaitė ir Julija Stupnianek, Žakiną – Mindaugas Jankauskas, Tomas Pavilionis ir Audrius Rubežius, Doną Fernandą – Egidijus Dauskurdis, Raimundas Juzuitis ir Liudas Mikalauskas.
Po „Fidelijaus” premjeros Bergene žurnalas „Opernwelt” rašė: „Tai jaudinantis ir labai gilus pastatymas” (Regine Müller). Kviečiame įsitikinti.
