Šiemet festivalis „Versmė", nuo 2005 m. vykstantis Nacionaliniame dramos teatre ir skirtas nacionalinės dramaturgijos puoselėjimui, kaip ir kas antrais metais pateikė ne pjesių skaitymus, o jau pastatytus spektaklius. Atrodo, užbaigtų pastatymų turėtų būti gerokai mažiau, nei skaitymų, tačiau iš viso buvo parodyta net dešimt skirtingų spektaklių iš skirtingų teatrų bei miestų.
Kadangi šis festivalis, tuo pačiu ir konkursas, pabaigoje pasveikinti buvo net aštuoni laureatai (komisijos nariai: Aurelija Dvylytė, Valdas Gedgaudas, Aleksandras Guobys, Aušra Martišiūtė, Daiva Šabasevičienė): Kristina Andrejauskaitė, už karalienės Bonos vaidmenį, Jono Vaitkaus spektaklyje „Barbora ir Žygimantas", pagal Jono Griniaus pjesę „Gulbės giesmė"; Vytautas Anužis, už Piršlio, Generalinio ir Gydytojo vaidmenis Jono Vaitkaus spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas", pagal Gintaro Grajausko to paties pavadinimo pjesę; Artūras Šimonis, sukūręs scenovaizdį spektakliui „Mergaitė, kurios bijojo Dievas"; Gintaras Grajauskas, už pjesę „Mergaitė, kurios bijojo Dievas"; Bronislovas Vaidutis Kutavičius, už muziką spektakliui „Barbora ir Žygimantas"; Jonas Vaitkus, pastatęs spektaklius „Barbora ir Žygimantas" bei „Mergaitė, kurios bijojo Dievas", Algirdas Latėnas, už taisyklingą ir raiškią kalbą vaidinant Žygimanto vaidmenį spektaklyje „Barbora ir Žygimantas" bei Birutė Mar, už žiūrovų pripažintu geriausiu spektakliu „Unė", aktorės, Unės Babickaitės dienoraščių motyvais.
Nepaisant apdovanojimų, labiau norisi šnekėti apie kitus du, nors komisijos ir neįvertintus, spektaklius: Andriaus Kaniavos „Pinokio kronikas" (Keistuolių teatras) bei Ievos Stunžytės „Antigonė (ne mitas)" (Atviras ratas). Galbūt ne veltui pirmuoju festivalis prasidėjo, o antruoju - baigėsi. Tiek vieno, tiek kito spektaklio dramaturgiją kūrė patys aktoriai, kurią repeticijų eigoje vis tobulino ir keitė. Greičiausiai dėl to, priešingai kitiems, šie spektakliai dvelkė gyvybe, ieškojimais bei atradimais, t. y. susidomėjimu savo statoma medžiaga.
„Pinokio kronikos", pagal Andriaus Kaniavos bei Vaido Žitkaus pjesę, pačių pavadinta vienos dalies vieša išpažintimi suaugusiems - itin asmeniškas, apie aktorių kūrybinius gyvenimus kalbantis kūrinys. Spektaklis, išlaikąs visą keistuolių teatro estetiką, kalba ironiškai, linksmai bei nevengia muzikinių intarpų, ypač kulminacinėse situacijose.Tai pasakojimas apie du aktorius, kuriančius spektaklį pagal italų rašytojo Carlo Collodi knygą „Pinokio nuotykiai". Žiūrovui pateikiamos aktorių kūrybinės kančios, svajonės, nesutarimai, lūkesčiai ir visa, ką tenka išgyventi nuo pirmos, iki paskutinės repeticijos. Tema primena Justo Tertelio, atviro rato aktoriaus bei dramaturgo prieš kelis metus pristatytą pjesę „PRA", kurioje pateikiamas aktoriaus kelias nuo tada, kai jis įstoja į muzikos ir teatro akademiją, tačiau „Pinokio kronikose" kalbama daugiau apie patį teatrą ir, nesunku atspėti, būtent „Keistuolių", nei vieną aktorių.
Spektaklis suskirstytas į daugybę atskirų scenų, kurių kiekviena prasideda keliais pianino akordais (Sigitas Mickis) ir naujo pavadinimo pranešimu - „Apie ...". Tai kaip atskiros repeticijų dienos, kaskart iššaukiančios vis naują problemą, bet jos visos pateikiamos linksmai ir su (savi)ironija. Juokiamasi ir iš spektaklių vaikams, kurių gausu šiame teatre, kalbinant, kaip mažus vaikus, suaugusiųjų publiką ir iš aktorių, laukiančių kritikos, tuo pačiu teigiant, kad tai, ką mano kiti, jiems visai nerūpi. Parodijuojami įvairūs posakiai, tokie, kaip „išsiauginti publiką", žvelgiant į suaugusius žiūrovus ir džiaugiantis tuo, kaip jie užaugo nuo tada, kai šiame teatre žiūrėjo „Varną Albertiną". Nevengiant asmeniškumų, žiūrovui čia suteikiamas tikrovės atpažinimo džiaugsmas, o iš tam tikrų dalykų juokiamasi itin taikliai. Tuo pačiu justi darnus aktorių susišnekėjimas (Andrius Kaniava, Vaidotas Žitkus), o tam, manau, smarkiai pasitarnavo ir pjesės rašymas kartu. Pinokio tema irgi nelieka nuošaly ir susilieja su tąja pačia - teatro gyvenimo tematika. Kodėl medinukas, taip norėjo virsti tikru berniuku, jei tarp jų jis mažų mažiausiai atrodo keistai? Taip ir „Keistuoliams", kodėl gi nelikus keistuoliams, net jei tokiu būdu teatro kritikos jie paliekami nuošaly? Nors spektakliui tam tikrose scenose pritrūko režisūros ir ne visos jos išlaikė tinkamą tempą, pabaigoje skambanti daina: „Svarbu neturėt šalutinių iliuzijų...", daug labiau dera mąstant apie didžiąją dalį likusių šių metų „Versmės" spektaklių.
Visai kitaip (bet irgi) asmeniškas Atviro rato pastatymas „Antigonė (ne mitas)". Čia aktoriai savo patirtį jungė kartu su Antigonės mitu, kiekvienas atskirai savo vaidmeniui rašydami tekstus ir derindami juos per repeticijas. Tai istorija apie keturis Oidipo vaikus bei jų iškreiptus tarpusavio santykius. Gana įdomi spektaklio struktūra. Viskas prasideda ir baigiasi apšviestu violončelistu (Vytautas Leistrumas), esančiu už aptvertos keturių vaikų gyvenimo vietos, kuris nepaliauja grojęs per visą spektaklį. Kyla mintis, kad visas veiksmas, tai už sienos grojančio žmogaus fantazija arba prisiminimai, kad visa ši valanda yra jo. Juoba, kad atrodo, jog tai veiksmas derinasi prie muzikos, o ne priešingai, taigi šis veikėjas tampa lyg aukštesne jėga, o turint omeny, kad kūrinys paremtas antikiniais motyvais - dievu.
Veiksmas, kaip ir būdinga Atviram ratui, vyksta ratu (kadangi veikėjai keturi, tai veikiau kvadratas), apsieinant be scenografijos - tik keturios kėdės ir virvė, kuria atitvertas slaptasis brolių ir seserų gyvenimas. Neaišku ar jis toks dėl to, kad atitvertas ar atitvertas dėl to, kad jis toks. Bet kuriuo atveju, už šių sienų vyksta keturių žmonių tragedija, kurių kiekvienas pasimetęs tarp meilės ir neapykantos, tarp normalaus, šeimyninio gyvenimo ir kraujomaišos, tarp visiško vienas kito nesupratimo ir, tuo pačiu, supratimo be žodžių. Kartais aktoriai atsiduria už nustatytų erdvės ribų, tapdami kaimynais, kurie, viens už kitą šlykštesni, apkalbinėja jiems nesuprantamą gyvenimą, esantį už tvoros. Šis kūrinys, kaip ir dauguma atviro teatro pastatymų, kalba apie paauglių gyvenimą, bando juos suprasti ir parodyti šeimos bei visuomenės nukrypimus, su kuriais jiems tenka susidurti ir kurie palieka gilius pėdsakus jų asmeniniuose gyvenimuose.
Abu minėtieji spektakliai sukurti minimalistinėmis priemonėmis ir paremti aktoriumi bei tekstu. Abu jie atrodo asmeniški ir tuo pačiu aktualūs bei išlipantys iš „Versmės" festivalio ribų, nors, oficialiai, jis tokių ir neturi. Ši dramaturgija, atsiradusi kartu su spektakliais, atrodo gyvesnė ir teatriškesnė net ir be galingos scenografijos, pažengusio režisieriaus ar šio festivalio apdovanojimų, o visa kita tiesiog norėtųsi palikti nuošaly ir tikėtis, kad kitą kart spektaklių bus atrinkta mažiau arba, kad bus iš ko rinktis. Tuo pačiu norisi palinkėti didesnio teatrų bei dramaturgų bendradarbiavimo.
