Šią savaitę šiuolaikinio šokio šokėja Rūta Butkus Menų spaustuvėje debiutuoja kaip choreografė. Rugsėjo 16, 17 dienomis ji pristato šokio teatro monospektaklį „Šventė". Pavadinimą menininkė aiškina labai paprastai: kiekvienas mūsų laukiame savos Šventės, kad ir kas tai būtų. Tikimės sulaukti savo laimės.
Prieš vienos iš Švenčių - premjeros artėjimą, trumpai kalbėjomės apie idėjas ir tikėjimą.
Kodėl būtent dabar nusprendėte debiutuoti kaip choreografė?
Niekada nenorėjau būti choreografė, bet aplinkybės ir aplinkiniai vis baksnojo į šonus. Prieš pusantrų metų pajutau, kad man tai darosi įdomu. Be to, po keleto netyčinių bandymų kurti choreografiją man įdomūs, imponuojantys žmonės pradėjo klausti, ar nekuriu ko nors savo, nes norėtų dirbti kartu. Taip ir kilo idėja iš pradžių padirbėti vienai, pačiai bandyti suvaldyti erdvę, laiką... Didelis noras sutapo su laiku, kuomet atsirado galimybė kurti - Menų spaustuvės programa „Atvira erdvė". Po šio spektaklio bus aišku, ar verta dirbti toliau, ar žmonėms bus įdomu.
Kokie iškilo pirmieji savarankiško darbo sunkumai?
Ko gero, sunkiausia buvo vizualizuoti pradinę mintį. Apsispręsti, ką aš galiu padaryti iš nieko, neturėdama finansavimo ar su minimaliomis lėšomis. Kaip savo mintis perkelti į erdvę, padaryti jas matomas, atpažįstamas, rasti vizualinį raktą? Kitas dalykas - santykis su muzika. Iš esmės darbas vasarą repeticijų salėje, kūryba, buvimas su savimi man - lyg išsipildžiusi svajonė.
Ar galutinis variantas daug skiriasi nuo pradinės spektaklio vizijos?
Nepasakyčiau, kad labai daug. Mintis nepakito, kito tik išraiška. Atsisijojo nereikalingi dalykai, beeksperimentuojant atsirado naujų. Atsikračiau dalies rekvizito, nes ilgainiui pasirodė, kad jis tik trukdo. Iš tiesų suprantu, kad tai - tik užuomazga tos išraiškos, kurios aš siekiu, į kurią einu.
Sakoma, jog visi stato spektaklius apie save. Ar iš tiesų?
Kad stato savimi, tai tiesa, bet nebūtinai apie save. Savimi - tai, kaip tu matai, ką išgyveni. Klausimas yra kaip, viską į save sugėrus, tai pateikti. Turi pažinti pirma save, kad galėtum pažinti kitą. Žinoma, tema turi būti aktuali tau pačiam, kitaip apie tai nekalbėtum. Scenoje manęs, kaip Rūta Butkus, nelieka, aš esu kūnas, kuriuo žaidžiama, kuris transformuojamas...
Trimis sakiniais papasakokite savo spektaklio idėją, mintį.
Kodėl, po velnių, negaliu iš savęs „išmušti" Dievo? Ir Vilties. Ir Tikėjimo.
Ar per visą kūrybinį procesą bent kiek priartėjote prie atsakymo?
Ne. Iš tiesų, net nežinau, kodėl negaliu. Kita vertus, man yra svarbiau klausti ir ieškoti.
Spektaklis - moters paieškos savyje. Kur atsiduria publika, ko tikėtis jai ir ko tikitės iš jos?
Publika atsiduria pašaliečio, stebėtojo pozicijoje. Iš jos tikiuosi klausimų, užduodamų tiek man, tiek sau patiems: kur einame, kuo tikėti, kuo mes tikime ir kodėl?
Ko tikėtis žiūrovams iš šokio teatro žanro?
Tai nebus pramoga, pasilinksminimas. Šokis, judesys čia neskirtas linksminti ar kelti estetinį pasigerėjimą - jis tampa išraiškos būdu, reikalingu mano ieškojimams. Jis turi kelti mintis, klausimus, net jei savo forma gali pasirodyti nepriimtinas.
Kalbino Sigita Ivaškaitė
