Mindaugas Klusas
Rugsėjį prasideda naujasis teatro sezonas. Šeštadienį originaliai jam atsivėrė sostinės Menų spaustuvė, įdomių sumanymų ir pastatymų nepristigs ir kiti Lietuvos teatrai.
Teatro magas Jonas Vaitkus aplenkė visus. Ne tik pasiskundė dėl varganos Lietuvos rusų dramos teatro būklės, prabilo apie teatrą „be dekoracijų ir kostiumų", visą žiūrovų dėmesį kreipiantį į nuogą aktorių meistrystę. Maža to, jis jau pradėjo Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezoną, rugpjūčio pabaigoje pastatęs Juhos Jokelos „Fundamentalistus". Tai dvivietis spektaklis - vaidina du aktoriai - ir tos dvi vietos dar tik teatro vestibiulyje, tarp rūbinės ir žiūrovų salės.
Pirmasis naujuosius scenos metus sostinėje pradėjo Vilniaus teatras „Lėlė". O šį savaitgalį atėjo Menų spaustuvės metas. Daugiau kaip tris šeštadienio valandas lankytojai - būsimieji žiūrovai - stebėjo šiemet scenos menų centre pasirodysiančių trupių prisistatymus, ragavo būsimųjų kūrybos gėrybių. Vaikams skirtų renginių kūrėjus lankytojai aptiko eidami vienu „taku" ir tvarkaraščiu, šokio - kitu, o teatro - trečiu. Visi takai galiausiai susibėgo prie rudens vaišių stalo. Toks naujojo sezono pristatymas Lietuvoje įvyko pirmą kartą. LŽ kalbino Menų spaustuvės" programų koordinatorių, teatrologą Vaidą Jauniškį.
- Menų spaustuvė jau seniai tapo įvairių savo stogo stokojančiųjų - teatro, šokio kūrėjų - priebėga. Tvarkaraštis išties tankus, tai matome jau ne vienus metus. Įspūdis toks, kad daugėja ir trupių, ypač po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) pabaigos.
- Trupių iš tiesų kasmet gausiau, ir galbūt nedidelė dalis šio reiškinio „kaltės" gali tekti Menų spaustuvei - sudaryta galimybė rodyti savo kūrybą, repetuoti. Tai leidžia scenos menininkams burtis, mąstyti apie kitokią išeitį, nei po studijų tiesiog išsisklaidyti ar tikėtis būti pakviestiems į teatrus. Mūsų rūpestis sudaryti sąlygas kurti.
Tačiau šiandien mes negalime patenkinti visų trupių norų. Repertuaras jau rugpjūtį būna sudarytas iki Naujųjų metų, ir tenka ginčytis su trupėmis, nes jos nori gauti laiko kurti gerokai daugiau nei įmanome pasiūlyti.
- Kokios naujos trupės čia savo pasirodymus rengs šiemet?
- Naujų trupių šiemet Menų spaustuvėje nebus - rodysis visos, čia besirodžiusios ir anksčiau, tik dauguma jų pristatys naujus spektaklius. Cezario grupė per pusmetį žada parengti net keletą premjerų, su naujais darbais pasirodys ir teatras „Utopia", Vyčio Jankausko šokio teatras, Gyčio Ivanausko teatras, šokio teatras „Dansema", Naujasis teatras, Stalo teatras ir kiti. Jau tradiciškai Menų spaustuvė siūlo savo sales „Sirenų", „Gaidos", Naujojo Baltijos šokio ir kitiems tarptautiniams festivaliams.
Savo pirmuosius darbus šį pusmetį parodys ir Menų spaustuvės" jaunųjų scenos menininkų programos „Atvira erdvė" dalyviai. Šiemet programos žanrų paletė bus nuo hiphopo šokio spektaklio iki rimtos dramos. Pagaliau Lietuvoje atsirado ir naujojo cirko spektaklis - vaikams skirtas „Stebuklingas medis".
Šį sezoną tęsiame pernai pradėtą festivalį „Kitoks teatras vaikams", stiprindami edukacinę jo programą teatro ir šokio pedagogams skirtu seminaru. Dar vienas tęstinis projektas - pernai nemažai dėmesio susilaukęs diskusijų ir susitikimų klubas „Prie arbatos", sušaukiamas Menų spaustuvės Infotekoje. Planuojame tęsti ir įdomių užsienio teatro ir šokio trupių pristatymą „nefestivaliniu" metu (vėlyvo rudens, žiemos mėnesiais).
Svarbi šio sezono naujiena yra ta, kad, perkopę aukštus biurokratinius ir įstatyminius slenksčius, galime įgyvendinti rezidavimo programą. Nuo šiol laimėję konkursą menininkai galės čia, Menų spaustuvėje, gauti biurus, dirbti, taip pat gauti lengvesnes sąlygas rodyti spektaklius nei kiti norintieji. Pagaliau įgyvendiname tai, kas ir buvo sumanyta nuo pat pradžių.
- Per žiniasklaidos priemones nuaidėjo J.Vaitkaus „be dekoracijų ir įmantrių kostiumų". Kaip išsilaiko Menų spaustuvė, kilo ar krito finansavimo kreivė?
- Finansavimo kreivė krinta kasmet, ir šie metai gali būti pirmieji, kai mums iškils skolų grėsmė. Nes mokesčiai auga, pastato naudojimo kainos - taip pat, o dotacija - tokia pati kaip 2006 metais, t. y. tada, kai mes dar neeksploatavome šių pastatų, projektus juose rodydavome tik retkarčiais. Bet ir mūsų apsukos didėja, ir poreikis aptarnauti sales bei šimtus renginių jose - ir kokybiškai! - taip pat. Dėl lėšų stokos mes šį pusmetį negalime rodyti savo pačių spektaklių, nes neturime iš ko mokėti aktoriams (o tikėtis padengti išlaidas vien tik iš bilietų - pavojinga rizika). Projektinės lėšos spektaklių sklaidai jau baigėsi. Bet tai - apie pačios Menų spaustuvės" spektaklius „Neklausinėk, Julyte", „Miego brolis" ir kt. Kitos trupės gyvena savo gyvenimą ir jos spektaklių rodymo tikrai nenutraukia.
- Įdomu, ar jau visi remonto ir įsikraustymo darbai nuveikti? Ar mąstoma apie šios erdvės dešimtmečio perspektyvą? Kuo ateityje turėtų tapti Menų spaustuvė? Čia turbūt ne vienas iš valdžiavyrių puikią vietą kazino įsivaizduoja...
- Menų spaustuvė dar nėra baigta - prieš porą metų nutrūko dviejų komplekso pastatų renovacija. Būtent juose turėtų įsikurti kavinukė ir dar viena erdvė, būsianti ir nedideliu kino teatru, ir kamerinių pasirodymų scena. Todėl sakyti, kad Menų spaustuvė" baigta kaip visas kompleksas - negalime.
Viso to pagrindinis trukdis visada yra tas pats - dalies pačios miesto valdžios nesusivokimas, reikia jiems tos spaustuvės, ar ne? Viena vertus, kai kurie politikai ir valdininkai mus palaiko; gražiai kalbama apie kūrybines, kultūrines industrijas, sprendžiama dalis problemų, tačiau kol kas vis dar neįmanoma daryti to, kam ši infrastruktūra ir buvo sukurta, ji neduoda miestui ir visuomenei tokios naudos, kokią galėtų duoti. Sumanytas, Vakaruose efektyviai veikiantis, modelis pradeda disonuoti su dabartine realybe, ir skurdo situacija gali priversti iš Menų spaustuvės" daryti dar vieną komercinį pramogų centrą. Bet jau tada negalvokime nei apie naujas, nei apie senas trupes, nei apie įvairias nevyriausybines organizacijas ar pagrindinius muzikos, teatro festivalius, - pernai per sezoną savo kūrybą čia bent po keliskart pristatė net keliasdešimt organizacijų.
Paversti šią sceną dar vienu komerciniu teatru ar pramogų arena galima lengvai, bet nei tam Menų spaustuvė buvo kuriama, nei dar vienas eilinis pramogų centras Vilniui reikalingas. Tačiau apie tai negalvojama, nes visiškai neaiškūs miesto prioritetai. Tik kai kas nors iš Savivaldybės pasivažinėja po roterdamus ar briuselius, stokholmus ir talinus, ir „apanka" pamatęs analogiškas struktūras (tik gaunančias visai kitokį savo miestų dėmesį ir finansines injekcijas!), staiga grįžęs prisimena - o, ir mes turime Menų spaustuvę! Bet prisiminęs tuoj pasistengia pamiršti, nes žingsnių - jokių.
Toks visiškas nesupratimas, kas tai yra ir kam tai skirta, neleidžia svarstyti apie jokią perspektyvą, nes „prisvaigti" (apie norimą modelį) galima bet ko, o išgyventi reikia iki Naujųjų metų.
Nori nenori - reikia išgyventi
Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Povilas Gaidys: „Reikia išgyventi, nori nenori. Juolab kad esame bestogiai ir, šimtas žino, kiek metų be stogo būsime. Finansų nėra, jų niekada nebuvo, trūko ir trūks. Svarbiau išlaikyti vidinę teatro atmosferą. Prieš ketverius metus trupę papildė jauni žmonės, mano auklėtiniai, ir iškart pateko į tokias sąlygas: teatras sugriuvęs, nėra kur repetuoti, spektakliai statomi patiriant stresą, tenka daug važinėti. Kai savų namų nėra - svetimėjama. Tad svarbu išlaikyti teatro dvasią ir pačią trupę. Nelengva. Jau pradėjo „trupėti" po truputėlį. Du žmonės - Vytautas Anužis ir Monika Vaičiulytė išėjo į Nacionalinį dramos teatrą. Suprantu juos. Ir jaunus žmones reikia suprasti, algos mažos, vilioja užsienis, važiuoja per atostogas ten užsidirbti. Matyt, dalis atskils. Mūsų teatro kūrybinis branduolys nebejaunas.
Vaidiname Klaipėdos kultūros centre Žvejų rūmuose. Gal atidarius „Švyturio" areną dalis didelių renginių iš Žvejų rūmų „nuplauks" į ją. Mums nuo to geriau, Žvejų rūmams gal ir ne (juokiasi).
Teatro renovacija juda po truputį. Galbūt visą išorę sutvarkys. Bet įranga... Didžiuliai pinigai, kurių dar nėra, plaukioja svajonėse. Darbų kokiems ketveriems metams. Pats jau nesulauksiu..."
***
Režisierius Gintaras Varnas ketina statyti Augusto Strindbergo „Šmėklų sonatą". J.Vaitkus turėtų kurti Dorotos Maslowskos „Mums viskas gerai". Raimundas Banionis statys Moliere „Miestelėnas bajoras". Gytis Padegimas imsis Richardo Everetto „Demonus". Latvių režisierė Mara Kimelė pasirinko Pero Olovo Enquisto „Lūšies valandą". Darius Rabašauskas ketina atnaujinti spektaklį vaikams pagal Samuilą Maršaką „Katės namai".
Jubiliejų minės premjera
Šiaulių dramos teatro meno vadovas Antanas Venckus: „Rugsėjo 23 dieną teatrui sukanka 80 metų. Jubiliejų minėsime premjera - tarptautinė komanda stato Jevgenijaus Švarco trijų dalių fantasmagoriją „Šešėlis". Spektaklį kuria buvusi Šiaulių dramos teatro vyriausioji režisierė Nataša Ogaj-Ramer, scenografė Olga Kravčenia, kostiumų konsultantas Aleksandras Vasiljevas, choreografas Borisas Moisejevas, kompozitorius - Jungtinėse Valstijose gyvenantis Zaza Mardžanišvilis, vertimo konsultantas, buvęs teatro literatūrinės dalies vedėjas Tomas Venclova.
Finansinė teatro būklė, sakyčiau, „lietuviška" (juokiasi). Kultūra mūsų krašte nėra prioritetinė sritis. Dėl to galima tik apgailestauti. Verčiamės. Turime numatę trejetą tarptautinių projektų. Jei ko imamės, apsvarstome tai iš anksto ir lėšomis pasirūpiname. Daryti „į orą" nelabai pavyksta. Iki Naujųjų metų teatre numatomos trys premjeros ir naujas spektaklis jaunajam žiūrovui. Šį sezoną į trupę įsilies du aktoriai. Kviesime ir vieną aktorę, šiemet baigusią LMTA."
Taupėme ir taupysime
Kauno valstybinio dramos teatro meno vadovas Egidijus Stancikas: „Finansine prasme šis sezonas mažai kuo skirsis nuo praėjusio. Taupėme ir taupysime. Kūrybiniai siekiai yra kur kas didesni nei finansinės galimybės, tačiau mėginsime jas kaip įmanydami priartinti prie meninių lūkesčių įgyvendinimo. Aktyviai bendraujame su verslo partneriais. Viliamės, kad kūrybos planų nereikės koreguoti.
Tikimės Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų, Kultūros ministerija kitais metais žada konkrečią pinigų sumą. Visa tai leidžia tikėtis, kad 2012-ųjų gruodį mažieji žiūrovai spektaklį stebės Didžiojoje scenoje.
Į teatrą veržiasi daug jaunų aktorių. Bėda, kad neturime etatų, galimybių juos priimti. Kita vertus, tai džiugina, liudija, kad teatras yra gyvas. Kai jaunas, ambicingas žmogus renkasi mus - geras ženklas.
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo dieną atidarome dar viena salę, pavadintą Rūtos vardu. Rūtos šakelė - teatro reliktas. Ant Didžiosios scenos uždangos ji lydėjo teatrą nuo jo įkūrimo. O jei žiūrovai pamąstys ir apie Rūtą Staliliūnaitę, bus gražus iškilios aktorės prisiminimas."
***
Naująjį sezoną Kauno valstybinis dramos teatras pradės premjera: Rūtos salėje įvyks Vidmanto Bartulio spektaklis „Pamokslas žuvims". Spalį bus rodoma vaidinimo vaikams „Alisa stebuklų šalyje", kurį stato lenkų režisierė Ewa Piotrowska, premjera. Taip pat žiūrovai išvys Jono Jurašo spektaklio pagal suomės Sofi Oksanen pjesę premjerą. Lapkritį Artūras Areima parodys „Markizę de Sad" pagal Yukio Mishimos pjesę. J.Vaitkus kurs Larso Noreno „Demonus", o jaunasis režisierius Tomas Jašinskas - Friedricho Schillerio „Plėšikus". Nuo 2012 metų teatre tikimasi išvysti režisierius G.Padegimą, R.Atkočiūną, V.Tertelį ir R.Banionį.
Grąžinti teatrui pagarbą
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas Rolandas Atkočiūnas: „Sumanymai nemaži, Didžiojoje scenoje per sezoną numatytos šešios premjeros. Visos rimtos, įdomūs režisieriai. Mūsų tikslas Panevėžio teatrui suteikti tam tikrą statusą, grąžinti pagarbą. Režisierius Kostas Smoriginas šiuo metu repetuoja Editos Kauzaitės pjesę, spektaklis bus rodomas pirmomis spalio dienomis. Norime susigrąžinti lietuvišką dramaturgiją, siekiame, kad ateityje ji sudarytų pusę teatro repertuaro. Ieškosime autorių, auginsime juos, yra sumanymų rengti dramaturgų kūrybines laboratorijas. Pats lapkritį ketinu pastatyti Nikolajaus Gogolio „Vedybas". Nuo spalio teatre dirbs režisierius iš Maskvos, Piotro Fomenkos mokinys Valius Tertelis. Jo spektaklis turėtų pasirodyti po Naujųjų metų. Tariamės su italų režisieriumi Paolo Landi. Jis pradės darbą sausį vasarį, statys komediją, o kurią - dar deramės. Kovą latvių režisierė M.Kimelė pradės statyti Ingos Abelės šeiminę dramą. Balandį numatyta Luchino Visconti scenarijaus „Roko ir jo broliai" inscenizacija. Ją kurs latvių režisierius Regnaras Vaivaras. Sezono pabaigoje teatre lankysis režisierius Sigitas Račkys, jo spektaklio premjera įvyks jau kitą sezoną. Numatomi dar keturi nauji spektakliai teatro Mažojoje scenoje. Užsimojome „statyti" įvairų, rimtą teatrą, kuriame dirba rimti režisieriai ir kurie atneša savo teatro suvokimą, kultūrą, mokyklą."
