Vasario 20 ir 21 dienomis Vilniuje matysime naujausią italų režisieriaus ir scenografo Romeo Castellucci darbą - trilogiją pagal Dantės Alighieri (1265-1321) „Dieviškąją komediją". Nacionalinio dramos teatro scenoje bus suvaidinta pirmoji trilogijos dalis, „Pragaras", antrosios dalies - „Skaistyklos" - videoįrašą vasario 21 d. 14 val. „Meno forte„ savo įžanga palydės pats Romeo Castellucci, o Šiuolaikinio meno centre veiks instaliacija „Rojus“ (vasario 18-21 dienomis).
Su Romeo Castellucci ir trupės Socìetas Raffaello Sanzio kūryba Vilniuje buvo galima susipažinti 2007 metais: tarptautinis teatro festivalis „Sirenos„ buvo atvežęs dešimties dalių ciklo „Tragedia Endogonidia“ ketvirtąjį epizodą „Briuselis„. Šį kartą italų gastroles pristato „Sirenos 2009“ ir nacionalinė programa „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009".
Naujasis garsaus italų režisieriaus ir jo trupės Socìetas Raffaello Sanzio kūrinys pagal Dantės „Dieviškąją komediją„ pirmą kartą buvo parodytas 2008-ųjų liepą - juo atidarytas Avinjono teatro festivalis. „Pragaras“, kuris bus suvaidintas Vilniuje, buvo sukurtas specialiai Avinjono Popiežių rūmų Garbės kiemo scenai po atviru dangum, daug dėmesio skiriant eksperimentiniam apšvietimui, garso ir vaizdo technologijoms, specialių mašinų naudojimui. Vėliau spektaklis buvo pritaikytas tradicinei scenai. Greta trupės aktorių spektaklyje dalyvauja įvairaus amžiaus statistų būrys (Nacionalinio dramos teatro scenoje matysime vilniečius), specialiai dresuoti gyvūnai.
Romeo Castelluci trilogija sukurta laisvai interpretuojant vieną svarbiausių Vakarų civilizacijos ir europietiškojo identinteto tekstų. Pirmojoje poemos dalyje „Pragaras„ pasakojama, kaip „gyvenimo nuėjęs pusę kelio“, t.y., sulaukęs trisdešimt penkerių, herojus nepaaiškinamu būdu atsiduria vietoje, kurios siaubas jį tiesiog paralyžiuoja. Beklaidžiojant po tamsą pasirodo romėnų poetas Vergilijus, kuris ne tik neišveda į šviesą, bet priešingai, nusiveda į dar gilesnę tamsą - pragarą.
Castellucci sako, kad jo spektaklyje už pragaro vaizdinius svarbesnis žmonijos nuosmukis, todėl atjausti čia yra nemažiau svarbu nei nuteisti. Nuodėmės nevaizduojamos, o pasakojamos. Jos sudaro foną kaltės jausmui, nuolatiniam žmogaus palydovui. Bausmę lydi skausmas, sielvartas ir vienišumas. Spektaklyje kuriamas žmonijos portretas, kuriame santykius lemia tiek skausmingas trūkumo, ilgesio išgyvenimas, tiek nepaliaujamas žmonių maišymasis. Daug žadantis ir dar stipriau nuviliantis bendruomeniškumas paverčia miestą žiurkių lenktynių arena. Iš čia randasi gilios vienatvės vaizdiniai, primenantys autoavarijas, kur nepaisant didžiulio, žodžiais nenupasakojamo mūsų „aš" ir mūsų kūno susietumo, kūnas negailestingai išmetamas iš automobilio - savęs paties.
1981 metais Čezenoje (Italija) įkurtos trupės Socìetas Raffaello Sanzio branduolį sudaro Romeo Castellucci (g. 1960), Chiara Guidi (g. 1960) ir Claudia Castellucci (g. 1958). Trupės pasirinktas pavadinimas iš dalies atspinti jos kūrėjų išsilavinimą: Romeo Castellucci Bolonijos Menų akademijoje baigė tapybą ir scenografiją, Claudia Castellucci - tapybą, o Chiara Guidi specializavosi meno istorijoje. Per beveik tris veiklos dešimtmečius trupė sukūrė darbų, laikomų vienais radikaliausių ir labiausiai kontroversiškų amžių sandūros mene.
Vieno trijų garsiausių italų renesanso meistrų Rafaelio vardas trupės pavadinime taip pat netiesiogiai kalba ir apie įtampą, kylančią iš kūrinio formos išbaigtumo ir nerimo, tvyrančio atramos taškus prarandančiame pasaulyje - šie bruožai būdingi visiems Socìetas Raffaello Sanzio darbams. Trupės kūrybą persmelkia požiūris į teatrą, kaip į meną, galintį apjungti įvairias meno rūšis, tiesiogiai apeliuojantį į visus pojūčius ir nukreiptą į visus sąmonės lygmenis. Romeo Castellucci ir jo trupė nuo pat įsikūrimo gilinasi į vaizdo ir garso suvokimą, studijuoja naujų technikos instrumentų poveikį juslėms, o taip pat kuria savus instrumentus. Vizualinės ir garso sistemos, besinaudojančios tiek senaisiais teatro amato pasiekimais, tiek naujausiomis technologijomis, anot Castelluccio ir jo kūrybos partnerių, geba sukurti dramaturgiją, atmetančią literatūros primatą teatre.
Nuo pat įsikūrimo Socìetas Raffaello Sanzio scenos kūriniams būdinga paradoksali ikonografija ir pačių susikurta logika, pateikiamos kaip tikrovės alternatyva. 1986 metais jie pristatė spektaklį-manifestą Santa Sofia-Teatro Khmer, kurio pagrindinis tikslas - suduoti smūgį pačiai reprezentacijai, dubliuojančiai tikrovę. Šis projektas, iš pradžių sukurtas siekiant išlaisvinti nuo predeterminacijos, kurią įneša tradicija, vėliau buvo tęsiamas atsigręžiant į senuosius mitinius pasakojimus. Tuo metu trupė įžiebė debatus prieš tragediją, kaip literatūrinio teatro ištakas; teatro, kurio tikslas - apmalšinti labiausiai trikdančius žmogiškus poreikius per analizę, atsietą nuo emocijų.
1992 metais Socìetas Raffaello Sanzio padarė netikėtą posūkį pasirinkdama statyti vieną centrinių vakarietiškojo teatro kanono kūrinių, Williamo Shakespeare´o „Hamletą". Šis spektaklis, kuriame Hamletas vaizduojamas kaip autistas vaikas, kuris gali ištverti pasaulio priešiškumą susikurdamas naują geneologiją, naują laiką, naują gyvenimo erdvę ir naują kalbą - tapo vienu pamatinių spektaklių trupės biografijoje.
Tais pat metais Socìetas Raffaello Sanzio buvusioje mechanikos mokykloje įsteigė vaikų teatrą, išeities tašku pasirinkdami patį lotynišką žodį infans, kuris reiškia „nekalbantis„. Dėmesys buvo sutelktas į tą žmogaus vystymosi etapą, kur estetinės ir santykių patirtys yra nukreiptos į visus pojūčius ir nemedijuojamos (dar) žodžiais. Atsisakyta ir žiūrovų įkurdinimo priešais sceną, vietoj to buvo statomos milžiniškos aplinkos konstrukcijos su takais, urvais, labirintais, miškais, šaltiniais ir gyvūnais, namais ir rūmais („Ezopo pasakėčios“, „Joniukas ir Grytutė" ir kt.), arba viena medinė patalpa, kurioje vaikai galėjo gulėti penkiasdešimtyje specialiai jiems paruoštų lovų, klausydamiesi pasakos ir visų joje skambančių garsų, sklindančių per kambario sienas. Be šio teatro vaikams Socìetas Raffaello Sanzio buvo įkūrę dvi eksperimentines teatro mokyklas (veikė 1988-1999 m.): vaikų teatro mokyklai vadovavo Chiara Guidi, jaunimo - Claudia Castellucci.
Dešimtojo dešimtmečio II pusėje Romeo Castelluccis su trupe imasi tragiškosios Aischilo trilogijos „Orestėja„, Williamo Shakespeare´o tragedijos „Julijus Cezaris“ ir filmo - „Brentano„ pagal Robertą Walserį. 1999 metais sukuriama įspūdinga meditacija pasaulio sutvėrimo tema „Genesis, iš miego muziejaus“. Taip pat tęsiami garsų pasaulio tyrinėjimai „akimirksnio simfonijoje„ pagal Louis Ferdinand´o Céline´o „Kelionę į nakties pakraštį“, muzikiniame spektaklyje „Il Combattimento„ („Kova“) pagal Claudio Monteverdi ir šiuolaikinio kompozitoriaus Scotto Gibbonso muziką. Pastarasis nuo 2000 m. nuolat prisideda prie trupės veiklos kaip kompozitorius.
2001 prasidėjo darbas prie vieno didžiausių trupės projektų „Tragedia Endogonidia„ - atviros sistemos, sumanytos augti lyg organizmas, besikeičiančios laikui bėgant ir priklausomai nuo geografinio kelionės taško, kurios kiekviena transformacijos fazė vaidinama „epizodu“. Šio kūrinio tikslas - vaizduoti ateities tragediją. „Tragedia Endogonidia„ buvo kuriama trejus metus, įtraukiant dešimt miestų, kurių kiekviename buvo pristatomas atskiras epizodas - susijęs su kitais epizodais, bet tuo pačiu, užbaigtas kaip savarankiškas kūrinys. (Šio kūrinio „IV epizodas. Briuselis“ ir buvo parodytas Vilniuje festivalio „Sirenos 2007" žiūrovams.)
Neapsiribodamas teatru, Romeo Castellucci rengia parodas, o Socìetas Raffaello Sanzio šalia spektaklių kūrimo ir demonstravimo, yra išleidę nemažai teatro teorijos knygų, aprašančių, interpretuojančių trupės kūrybą ir tyrinėjimus, taip pat parengę įdomių videoįrašų, pristatančių trupės kūrybą ir eksperimentinių teatro mokyklų patirtį. Trupė nuolat keliauja po pasaulį, kviečiama dalyvauti svarbiausiuose teatro pasaulio įvykiuose. Be kitų apdovanojimų, trupės vadovas Romeo Castellucci yra Prancūzijos ordino kavalierius (2002), prizo už Europos Naująją teatro realybę laureatas (2000), buvo 2005 m. Venecijos bienalės teatro sekcijos vadovas.
Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos 2009" inf.
Romeo Castellucci ir Socìetas Raffaello Sanzio (Italija) trilogijos „Pragaras. Skaistykla. Rojus„ pagal Dantės Aligjerio „Dieviškąją komediją“ pristatymo Vilniuje tvarkaraštis:
I dalis, „Pragaras" - vasario 20-21 d., 19 val. Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje.
Romeo Castellucci´o susitikimas su žiūrovais - po spektaklio 20 d., NDT. (Bilietus platina Tiketa).
II dalis, „Skaistykla" - videoįrašą pristatys Romeo Castellucci; vasario 21 d., 14 val. Meno forte (Bernardinų 8/8,), nemokamai.
III dalis, „Rojus" - instaliacija Šiuolaikinio meno centre vasario 18-21 d. (Vokiečių g. 2, ŠMC darbo laiku, 12.30 - 19.00, įprastomis muziejaus kainomis).
