Vasario 8, 9 d. 18.30 val. Vilniaus teatro „Lėlė“ Didžiojoje salėje pristatoma premjera - Rolando Kazlo režisuotas spektaklis suaugusiesiems „Daktaras Glasas“ pagal švedų rašytojo Hjalmaro Söderbergo to paties pavadinimo romaną. Apie būsimą spektaklį kalbamės su jo režisieriumi ir inscenizacijos autoriumi Rolandu Kazlu.
Vilniaus teatre „Lėlė“ režisuojate jau ketvirtą kartą. Ką galėtumėte pasakyti apie draugystę su šiuo teatru?
Džiaugiuosi, kad ši bičiulystė, užsimezgusi prieš dešimt metų, tęsiasi. Toks įspūdis, kad suradau antrus namus. Jauki scena, puikus kolektyvas, jaučiu pasitikėjimą.
Kodėl nusprendėte statyti būtent Hjalmaro Söderbergo „Daktarą Glasą“?
Prisipažinsiu, tai buvo pirmoji medžiaga, prie kurios norėjau prisiliesti kaip režisierius. Tačiau tuomet pajutau, kad dar nesu pasiruošęs, gąsdino romano mastelis. Taip atsirado „Geležis ir sidabras“ - tarp šių kūrinių yra kažkokių bendrų nuotaikų... Dabar, praėjus daug metų, pajutau, kad subrendau šiai medžiagai ir viskas gulasi į bendrą piešinį.
Pagrindinis mano atspirties taškas - gera literatūra. O skandinavų, švedų literatūra yra labai gera, turinti gilias tradicijas ir dramaturgijoje, ir prozoje. Šio romano vertė - neabejotina. Jis ir laiko patikrintas, ir turi labai daug dalykų, aktualių šiai dienai.
Kokie tie dalykai?
Man patiko pati romano nuotaika ir jo herojus. Romane keliama labai daug svarbių klausimų: pasirinkimo, pareigos, eutanazijos, aborto, nusikaltimo ir bausmės, sąžinės ir, tai man atrodo svarbiausia - ištikimybės. Egzistuoja kažkokios ribos ir profesijoje, ir gyvenime. Etinės ribos, kurių vis dėlto nereikėtų peržengti. Bet jeigu jos peržengiamos, aišku, yra ir kažkokios pasekmės - pagrindinis herojus susiduria su tuo. Daktaro Glaso vaidmuo sudėtingas ir savotiškai hamletiškas.
Ne visi esame gydytojai, bet beveik visi esame pacientai. Klausimas, ar gydytojas gali išspręsti visas žmonių problemas? Ir kiek giliai jis gali įsitraukti į paciento gyvenimą? Dažnai mes patys save susargdiname ir patys galime pasveikti.
Pagrindinis herojus yra gydytojas, bet labai svarbi ir moters tema. Kokią didelę jėgą turi mylinti moteris ir kokią galią turi moteris, kuri nemyli. Romano herojai, turbūt kaip ir mes visi, svajoja apie tikrą, gražią meilę ir ištikimybę. Manau, kad kiekvienas kažkokį patį gražiausią paveikslą savo viduje nešiojamės: kaip norėtume gyventi, kaip norėtume mylėti ir kad mus mylėtų.
Tai sudėtingas, daugiabriaunis kūrinys. Kaip teko skaityti, Hjalmaras Söderbergas labai kruopščiai ir netgi sunkiai rašydavo. Stebiuosi, kad tas romanas yra toks talpus. Jis nedidelės apimties, gal 100 puslapių, bet jame tiek telpa... Ne veltui kritikai jį vadina vienu išbaigčiausių švedų romanų.
Kaip pasirinkote spektaklio aktorius?
„Daktaro Glaso“ pagrindinį vaidmenį kuria jaunas, dar mažai pažįstamas aktorius - Jono Vaitkaus mokinys Mantas Barvičius. Jis šiame spektaklyje atsidūrė labai keistai. Sužinojęs, kad repetuosiu „Daktarą Glasą“, pats paskambino man ir pasiprašė tiesiog stebėti repeticijas. Jau po kelių susitikimų supratau, kad jam šitas vaidmuo bus kaip tik. Kada gi, jei ne jaunystėje, imtis didelių vaidmenų? Tai yra labai imlus, gabus, labai taktiškas, išauklėtas žmogus ir, man regis, labai įdomus aktorius. Galbūt ne iš karto viskas pavyks, bet šitas vaidmuo jam suteiks galimybę augti - ir kaip žmogui, ir kaip aktoriui.
Kitą pagrindinį vaidmenį kuria Jonė Dambrauskaitė, Jaunimo teatro aktorė, susijusi su „Lėlės“ teatru - baigusi lėlininkų kursą. Be to, mūsų specialybės dėstytojas tas pats - Algirdas Latėnas. Aš ją gerai pažįstu dar iš Jaunimo teatro laikų, ji vaidino mano spektaklyje „Raštininkas Bartlbis“. Manau, kad ir ji jau subrendusi tokiam didesniam moteriškam vaidmeniui scenoje.
O visi kiti (devyni) yra „Lėlės“ teatro aktoriai. Su Deiviu Sarapinu ir Sigute Mikalauskaite jau esame gerai susipažinę iš ankstesnių čia mano statytų spektaklių. Manau, visai smagiai repetuojame - niekada neturėjau problemų su aktoriais.
O jūs pats vaidinate Pastorių...
Tai antraplanis, bet svarbus vaidmuo. Manau, kad Daktarui Glasui esu jau per senas, o Pastorių, perkopusį per penkiasdešimt, turbūt jau galiu vaidinti...
Tiesą sakant, šiuo atveju man svarbiau ne pats atlikimas. Noriu sukurti įdomų spektaklį. Pasiūlyti ir sau, ir žiūrovams, ir teatrui ką nors nauja, kūrinį, kuris Lietuvoje dar nestatytas.
Kaune rodoma jūsų „Palata“, dabar statote „Daktarą Glasą“... Gal ligoninės atmosfera kuo nors atrodo teatrališka?
Tai greičiau sutapimas. Bet meno žmonių profesija kažkuo vis tiek panaši į gydytojų. Yra ir kažkokia priesaika, ir kažkokie dėsniai... Ir gydytojas, ir teatralas vis dėlto bendrauja su žmogumi. Pacientas, atėjęs pas gydytoją, po vizito gali išeiti sveikesnis, žiūrovas, atėjęs į spektaklį, irgi gali sveikti. Būna blogų gydytojų, kurie žmogų dar labiau susargdina. Gydo visai ne tas ligas...
Tačiau nemėgstu, kai spektaklio kūrėjai remia žiūrovą prie sienos ir aiškina, kaip reikia suprasti ar apie ką jų spektaklis. Kaip galima pasakyti, apie ką spektaklis? Lyg bandytum apibūdinti - apie ką žmogaus gyvenimas. Turbūt pats žiūrovas turėtų pasakyti, apie ką šis spektaklis, arba kiekvienas labai asmeniškai turėtų atsakyti į šį klausimą. Reikia įsiklausyti į publikos reakciją, dėmesį, tada paaiškės...
O koks jūsų santykis su literatūra? Dažniausiai neimate tiesiogiai teatrui pritaikytų kūrinių, pjesių...
Tos senosios pjesės atrodo tiek iššaudytos, tarsi kokia užstrigusi plokštelė... Sąmoningai nesiimu to, ką stato kiti. Galvoju, kodėl vis imame tas pačias pjeses, nors pasauly yra tiek geros literatūros, prie kurios neprisiliesta? O scenoje viskas įmanoma! Kartais skaitai literatūrą ir matai, kad tai tik literatūra, kurią malonu skaityti, o kartais - matai vaizdus ir tampa aišku, kad tai įmanoma perteikti scenoje. Tai priklauso nuo matymo - arba jauti medžiagą, arba ne.
Bet tai turbūt reiškia, kad šiek tiek mėgstate ir rašyti. Juk pats kuriate pasirinktų medžiagų scenarijus...
Čia turbūt nuo vaikystės, jau tada rašydavau ir mėgdavau realizuoti įvairius sumanymus. Todėl režisuodamas jaučiuosi gerai. Gal net geriau, negu būdamas atlikėjas. Žinoma, kai būnu aktorius pas kitą režisierių, suprantu žaidimo taisykles. Bet man didžiausią malonumą vis dėlto suteikia būsimo spektaklio kontūrų auginimas ir jų nešiojimas savyje. Tie, kas repetavo su manimi, žino, kad paieškoms daug vietos nepalieku, iš karto būnu pasiruošęs. Lieka tik tobulinti aktorių atlikimą. Esu labai dėkingas, kad jie supranta mane, jaučia ir pasitiki.
Pats esate labai geras aktorius, ar nebūna sudėtinga kaip režisieriui, jei kartais tenka dirbti su silpnesniais už save?
Negaliu pasakyti, kad yra silpnesnių aktorių. Kartais kaip tik tie stipresni aktoriai gali nešti didesnę paklaidą spektakliui... Manau, kad jeigu aktorius nesuvaidina, dėl to kaltas tik režisierius. Arba jis netinkamai pasirinko, arba nemokėjo jam perteikti savo idėjų. Juk ir man pačiam, kaip aktoriui, ne visada pavyksta vienodai... Kartais būna geresnių spektaklių, kartais blogesnių... Bet padorų lygį reikia išlaikyti. Į spektaklį ateina kur kas protingesnių žmonių, išmintingesnių negu mes, scenos žmonės.
Žiūriu į juos su pagarba ir nenoriu laikyti kvailiais. Dėl to teatras ir jaudina, kad yra kažkuo labai artimas gyvenimui. Uždanga atsiveria ir uždanga užsiveria, bet per tą laiką reikia kažką suspėti... Sutinku su Rasa Vasinauskaite, kartą minėjusia, kad netgi medžiagos pasirinkimas yra tam tikras menininko poelgis.
Kaip ir ankstesnių jūsų spektaklių, taip ir „Daktaro Glaso“ dailininkė - Neringa Keršulytė.
Taip! Noriu padėkoti Neringai Keršulytei, mano ištikimai bendražygei, kuri kol kas yra visų mano režisuotų spektaklių dailininkė. Pradedu suprasti tuos režisierius, kurie dirba su tais pačiais žmonėmis. Galbūt per daugelį metų Neringa mane pradėjo labiau pažinti. Ji labai moka įsiklausyti į mano būsimą sumanymą, ir mes gana sklandžiai ir darniai dirbame.
Džiugu, kad yra tas tęstinumas... Viena galva - gerai, bet dvi - dar geriau. O „Lėlės“ teatre yra ir trečia galva - garso operatorius Vitaras Aškelavičius. Jeigu iškyla kokia dilema dėl subtilesnių dalykų, visada žinau, kad yra žmogus, į kurį galima kreiptis. Jo pastabos būna labai tikslios. Manau, kad jeigu Vitaras būtų buvęs režisieriumi, jam tai būtų puikiai sekęsi. Ačiū jam. Ir, žinoma, ačiū režisieriaus asistentei, mano padėjėjai Olgai Pocevičiūtei ir visam „Lėlės“ teatro kolektyvui.
