Iškilaus menininko išėjimas paskutiniam jo kūriniui suteikia ypatingo svorio. Meistro talento gerbėjai dažnai jame ieško simbolinių reikšmių, užšifruotų testamentinių minčių. Galbūt nuskambės paradoksaliai, tačiau prieš metus mus palikusiam režisieriui Rimui Tuminui, nepailstamai scenoje kūrusiam šventę, teatras buvo visų pirma darbas. Todėl jis dirbo beveik iki paskutinių savo gyvenimo dienų. Teatras jam buvo būdas atitolinti mirtį, kaip jis pats sakydavo – apgauti ją. Vienas artimiausių Tumino bičiulių scenografas Adomas Jacovskis nedvejodamas sako, kad darbas režisieriui prailgino gyvenimą: „Per repeticiją jis būdavo kaip gyvas žmogus, o jai pasibaigus – toks silpnas...“
Gegužės pabaigoje Lietuvos žiūrovai turės išskirtinę galimybę išvysti paskutinį Rimo Tumino darbą – Tel Avivo „Gesher“ teatre sukurtą spektaklį „Sirano“ pagal XIX a. pabaigos – XX a. pradžios prancūzų rašytojo Edmondʼo Rostandʼo pjesę. Apie spektaklį, kuriame skleidžiasi karo, meilės ir ištikimybės temos, jo kūrimo procesą ir tris dešimtmečius trukusį darbą kartu kalbamės su Adomu Jacovskiu.
Su scenovaizdžio dailininku Adomu Jacovskiu kalbėjosi Ramunė Balevičiūtė – teatrologė, knygos „Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą“ autorė.
Paskutinio spektaklio nuojauta
Paklaustas, ar jautė, kad kartu kuria paskutinį kartą, Jacovskis sako, kad galbūt pasąmonėje buvo pojūtis, kad tai – paskutinis Tumino darbas: „Rimas jau buvo labai silpnas, bet jis turėjo dar daug ateities planų. Jis be perstojo dirbo, apskritai buvo darboholikas. Prašė, kad skaityčiau Škėmos „Baltą drobulę“. Su kinais Šanchajuje dar repetavo „Vyšnių sodą“. Laimei, spėjo sukurti visas mizanscenas, paskui Gabrielė [Tuminaitė, režisieriaus dukra, režisierė – R.B. pastaba] vėliau jas pašlifavo.“
Nors dažnai į paskutinį menininkų kūrinį linkstama žiūrėti kaip į išpažintį ir ankstesnės kūrybos ar net gyvenimo susumavimą, apibendrinimą, Jacovskis sako nemąstantis apie „Sirano“ kaip apie atsisveikinimą. „Negalvoju apie tai. Pamenu, trys dienos iki premjeros – dar nėra spektaklio. Taip jau ne sykį yra buvę – su „Maskaradu“, „Eugenijumi Oneginu“. O paskui kažkas įvyksta, Rimas moka prikelti spektaklį. Tai sunku paaiškinti: tekstas tas pats, o skamba kitaip“, – pasakoja Tumino bendražygis.
Kodėl „Sirano“?
Viena vertus, herojinė komedija „Sirano“ – tuminiška medžiaga. Pjesėje stipriai pulsuoja romantizmo dvasia, ji sklidina pakylėtų jausmų, žaidybiškumo, joje ryški teatro tema. Juk visas Sirano ir jo konkurento gyvenimas – ištisas spektaklis. Iš kitos pusės, pjesėje justi prancūzų klasicizmo tradicija, kuri remiasi daugiažode deklamacija, kalbos vingrybėmis. Kodėl Tuminas pasirinko šią romantinius idealus ir vertybes aukštinantį kūrinį?
Jacovskis sako, kad „Sirano“ – ne paties režisieriaus pasirinkimas: „Tai buvo teatro užsakymas. Rimas nemažai vargo su ta pjese, stipriai sutrumpino, paliko gal tik trečdalį teksto. Prisimenu, kai paėmiau lėktuve knygą – man nesiskaitė. Buvau ją skaitęs studijų metais, dabar norėjau prisiminti. Per daug teksto, per daug veikėjų. Rimas be gailesčio braukė scenas, trumpino.“ Tačiau galų gale spektaklis išėjo išties tuminiškas. Ir pats režisierius galų gale spektakliu buvo patenkintas.
Kaip dažname Tumino spektaklyje, taip ir „Sirano“ – nemažai liūdesio, bet daug ir žaismės. Kad ir tokia detalė. Pagrindinis komedijos veikėjas karys ir poetas Sirano de Beržerakas išsiskyrė didžiule nosimi. Tai darė jį fiziškai nepatrauklų, tačiau teikė gausybę peno jo išmonei. Pjesėje yra net garsioji „Nosies tirada“! Jacovskis pasakoja, kad Sirano vaidmeniui Tuminas pasirinko išskirtinės išvaizdos – labai aukštą aktorių: „Jis kartais užsideda dirbtinę nosį, bet dažniausiai ji būna jo ilgo palto kišenėj“. Jei Tuminas „Sirano“ būtų statęs Lietuvoje, ką būtų pasirinkęs pagrindiniam vaidmeniui? Ilgokai pagalvojęs, Jacovskis sako: „Jei tai būtų prieš 20 metų, turbūt būtų paėmęs Andrių Žebrauską, o iš jaunesnių – nežinau.“
Dailininko indėlis
Daugelyje Rimo Tumino spektaklių dailininko Adomo Jacovskio indėlis turi lemiamos reikšmės – scenografiniai objektai dažnai įkūnija pagrindinę mintį, tarsi apibendrina visą režisūrinį sumanymą. Toks objektas yra ir „Gesher“ teatro spektaklyje – tai Paryžiaus Eifelio bokšto detalė. „Rimas nebuvo konceptualistas, bet ir aš nesu konceptualistas, kuriu intuityviai. Nors iš tikrųjų aš pasiūliau Eifelio koją. Rimas siūlė kai ką kito, o aš žinojau, kad bus blogai. Ir aš padaryčiau blogai, ir jis vargtų su ta dekoracija. Sakau: „Padarykim Eifelio bokšto koją“. Aišku, banalu. Bet čia slypi humoras – Rimas tai suprato. „Sirano“ veiksmas vyksta XVII amžiuje, pjesė parašyta XIX a. pabaigoje, o mes gyvenam XXI amžiuje. Istorinio pastatymo nenorėjome, o sušiuolaikinimų mes niekada nesiimame. Darome, kaip mokame, kaip mums patinka. Rimui ta koja patiko, nors dabar daryčiau ją truputį kitaip, bet bala nematė“, – pasakoja spektaklio dailininkas.
Aktorių numylėtinis
Tuminas dirbo labai skirtingose kultūrose – su lietuvių, kinų, italų, Izraelio, rusų aktoriais. Nors režisieriaus braižas visur atpažįstamas, tačiau vaidybos maniera kaskart vis kitokia. Jacovskis sutinka, kad, ko gero, izraeliečių aktoriai – arčiausiai lietuvių, kurie suprasdavo režisierių iš pusės žodžio. „Rusų aktoriai labiau linkę į natūralizmą, jie buitiškesni, dažnai klausinėdavo elementarių dalykų, kartais net geri aktoriai užkankindavo savo klausimais. Jei lietuviai Tuminą suprasdavo iš pusės žodžio, izraeliečiai – iš vieno“, – šypsosi Jacovskis.
Anksčiau Tuminas repetuodamas mėgdavo pats suvaidinti visus personažus, parodyti aktoriams, kaip jų veikėjai eina, kalba, reaguoja... O kartais pakakdavo vieno gesto, ir aktorius „pagaudavo“ personažą. Pasak Jacovskio, dabar režisierius to nebedarė, nes jau buvo labai silpnas. Bet daug kalbėjosi su aktoriais ir galų gale sukūrė jiems vaidmenis: „Ir aktoriai buvo labai patenkinti, jiems patiko su Rimu dirbti. Kad ir kur mes dirbdavome – visur aktoriai Rimą įsimylėdavo – Lenkijoje, Rusijoje, Islandijoje, Švedijoje, Kinijoje“. Ir ne tik todėl, kad režisierius švelniai ir draugiškai su jais elgėsi, dažnai juokaudavo ir buvo labai charizmatiškas. „Čia buvo kažkas daugiau“, – įsitikinęs artimas Tumino bičiulis.
Tumino braižas
Paklaustas, kas labiausiai pasikeitė Tumino kūryboje bėgant laikui, Jacovskis sako, kad režisierius ėmė labiau savimi pasitikėti: „Jis tapo griežtesnis, gal net labiau diktatoriškas. Bet mes su Faustu [kompozitoriumi Latėnu – R.B. pastaba] į tą zoną nepatekome“.
Jacovskis sako, kad labai sunku išskirti režisieriaus Rimo Tumino savybę, kurią labiausiai vertina. „Jis buvo atviras idėjoms. Iš kur jos ateidavo – to neįmanoma paaiškinti. Jis labai daug skaitydavo. Ir kažkas jam suveikdavo. Pavyzdžiui, per repeticiją – neina, neina, neina... Ir staiga – kažką pasiūlo. Tada viskas pasikeičia. Topteli kokia nors mintis – ir padaro. Rimas daug ruošdavosi repeticijoms, bet kartais, būdavo, bando daryti, ką buvo sugalvojęs, – ir neįdomu. Arba, tarkime, būna sugalvojęs kokį nors triuką, bet paaiškėja, kad techniškai to įgyvendinti neįmanoma. O jo vizijoje jis yra! Kol jį perkalbėsi!.. Repetuojant „Sirano“ irgi taip buvo nutikę“, – pasakoja scenografas.
Rimo Tumino vaizduotė buvo tikro romantiko vaizduotė: jis tikėjo beribėmis scenos galimybėmis, tuo, kad scenoje įmanoma viskas. Tačiau didžioji jo teatro magija buvo ta, kad pakakdavo menkos detalės, užuominos, lakoniško vaizdinio, ir žiūrovų vaizduotėje imdavo suktis filmas. „Sirano“ dailininkas sako nemėgstantis pertekliaus scenoje, todėl „Sirano“ scenovaizdis irgi minimalistinis – Eifelio bokšto koja ir pianinas. Pabaigoje Sirano sėdi fotelyje, o tas fotelis – Moljero fotelio kopija. Anot dailininko, Tuminas kažkur pamatęs Moljero fotelį ir užsakęs pagaminti lygiai tokį patį.
Paprašytas keliais žodžiais apibūdinti Rimo Tumino teatrą, Jacovskis atsako: „Žmogiškas, šiuolaikiškas gerąja prasme, poetiškas, kartais liūdnas, kartais linksmas, kartais tragikomiškas“. Artimiausio Tumino bendražygio manymu, nors „Sirano“ nepanašus į jokį kitą Tumino spektaklį, režisūrinis braižas jame lengvai atpažįstamas. „Tai tuminiškas darbas“, – tvirtai teigia Jacovskis.
Iširus garsiajai trijulei
Daugelį metų jie spektaklius kūrė kartu: režisierius Rimas Tuminas, dailininkas Adomas Jacovskis ir kompozitorius Faustas Latėnas. Prisiminęs bendrą darbą su Tuminu ir Latėnu, Jacovskis sako labiausiai mėgavęsis jų trijų bendravimu. „Galėjome be žodžių suprasti vienas kitą. Ėjome ta pačia linkme. Tokio teatro link, kuris artimas mums visiems trims. Sykį Faustas yra paprašęs pažiūrėti mano maketą, kad žinotų, kokią kurti muziką. O aš atsakiau: „Faustai, duok paklausyti savo muzikos, ir tada aš žinosiu, kokią dekoraciją kurti“. Pamenu, per vieną repeticiją Faustas su Rimu susiginčijo, kokią Fausto sukurtą muziką naudoti. Iš pradžių buvo paleista ta, kurią parinko Faustas, paskui – kurią Rimas. Ir Rimas buvo teisus... Jis buvo nepaprastai jautrus muzikai, mane tai nuolat stebindavo.“
Ar scenografas įsivaizduoja save dirbantį su kitais režisieriais, kituose teatruose? Gal tuomet pavyktų pratęsti išskirtinę teatro kalbą, kuri pamažu jau traukiasi į užmarštį? „Ne, aš jau baigiau su teatru“, – užtikrintai atsako Jacovskis. „Iš scenografo vėl bandau tapti dailininku. Juk scenografu tapau atsitiktinai – į scenografiją stojau vien tam, kad galėčiau mokytis tapybos pas Augustiną Savicką.“
Pabūti teatre, kokio nebebus
Spektakliui „Sirano“ muziką kūrė Giedrius Puskunigis – po Fausto Latėno mirties artimiausias Tuminui kompozitorius. Ypač jautrios ir subtilios prigimties menininkas nėra linkęs sureikšminti savo indėlio į Maestro kūrybą. „Didelė gyvenimo šventė – pabūti su Rimu Tuminu. Stebėti, kaip jis repetuoja, kaip piešia – lyg ant debesėlio – savo viziją, savo mintis. Mintys liūdnos, bet šviesios. Ir išsakytos poetiškai ir labai įtaigiai. Kažkoks mistinis, fantasmagoriškas ir kartu žmogiškas, šiltas ir artimas Tumino pasaulis. Džiugu, kad pabuvau Rimo sapnuose. Kad pabuvau teatre, kokio jau nebus“, – taikliai apibendrina Giedrius Puskunigis.
Rimo Tumino spektaklio gastrolės – unikali galimybė patirti teatrą, kokio jau nebus. Kaip kilniaširdis Sirano, nepaisydamas širdgėlos, iki mirties liko ištikimas savo idealams, taip ir Rimas Tuminas iki paskutinio atodūsio kūrė savojo teatro viziją. Ją išvysti bus galima gegužės 28 ir 29 dieną, COMPENSA koncertų salėje, teatro „Gesher“ trumpų ir išskirtinių gastrolių Vilniuje metu.
Renginio organizatorių informacija
