Sausio 30 ir 31 dienomis, teatras „Tolyn gilyn“ ir režisierius Paulius Markevičius Lukiškių kalėjimo komplekse pristatys premjerą „Kolonija Antika“.
Režisierius Paulius Markevičius sako, kad Antikos mitologija spektaklyje tapo atspirties tašku mąstyti apie dabartį – bendruomenę po civilizacijos lūžio, nerimą, viltį, naujos pradžios scenarijus, ir pabrėžia, kad smalsumas taps geriausiu šios patirties vedliu.
-----
Pauliau, patyriminį spektaklį „Kolonija Antika“ kuri beveik metus. Nuo ko viskas prasidėjo?
Pradėję galvoti apie bendradarbiavimą su Lukiškių kalėjimu 2.0, turėjome daug pokalbių su Lukiškių kalėjimo konversijos komanda: rinkomės spektakliui tinkamas patalpas, svarstėme, kiek norisi liesti čia slypinčią istoriją, o kiek – atverti naujas temas. Iš pradžių erdvės truputį išgąsdino ir net sukaustė, sustingdė. Kovo mėnesį Lukiškių kalėjimo konversija minės penkerius metus – per tą laiką čia nutiko daug gerų dalykų, bet istorija ir pagarba praeičiai taip pat yra šios vietos dalis.
Spektaklis vyks Lukiškių kalėjimo antrame korpuse, kuris po kalėjimo uždarymo 2019 m. dar niekada nebuvo atviras žiūrovams. Kaip dabar jautiesi spektaklio erdvėje?
Kuo ilgiau su komanda čia dirbame ir žiūrime į erdvę iš kitos perspektyvos, tuo mažiau jaučiu slogumą. Atsirandant spektaklio elementams, secongrafijai, šviesai, muzikai, gera matyti, kaip keičiasi atmosfera. Įdomu žaisti ir konstruoti patirtį.
„Kolonija Antika“ – 15-tas tavo režisuojamas spektaklis ir 4-tas – patyriminis. Už patyriminį spektaklį „Café Existants“ pelnei „Auksinį scenos kryžių“. Kaip apibūdintum savo kuriamą teatrą?
Į teatrą žiūriu kaip į patirties įgyvendinimą laike ir erdvėje, kaip į buvimą kartu, o ne į konkrečios istorijos pasakojimą ar atsakymų dalijimą. Man tai turi savotiško apeigiškumo. Mano prieiga prie teatro primena „As A journal“ žurnalą, kuriame pasirinkta tema nagrinėjama iš skirtingų kampų – nuo dokumentikos iki meninių interpretacijų. Užuot nagrinėjęs vieną istoriją, plačiai panyru į vieną temą.
Kaip spektaklyje, remdamasis Antikos mitologija, interpretuoji dabartį?
Subūrę komandą, Senovės Graikijos temą pasirinkome tarsi uostą, iš kurio išplauksime. Daug laiko praleidome nagrinėdami įvairią medžiagą – nuo buities iki filosofijos: kaip žmonės gyveno Antikoje, kaip kūrėsi miestai, koks buvo pasaulio suvokimas, kaip veikė dievų sistemos ir kaip galiausiai viskas žlugo.
Nesinori daryti dar vienos antikinės dramaturgijos interpretacijos, nors šiandien tai ir populiaru. Karalius Edipas kebabinėje ar Medėja degalinėje – tokių interpretacijų gausu užsienyje ir jos veikia, tačiau tai nebuvo mūsų tikslas. Susikrovę žinias apie Antiką kaip bagažą, plaukėme ten, kur nešė mūsų kūrybiškumas. Šioje vietoje norėčiau pasidžiaugti įvairia, kūrybinga, atvira komanda ir kūrybiniu procesu su choreografe Ieva Navickaite. Tokio spektaklio kūryba – ilgos kūrybinės dirbtuvės: dalis sugalvotų dalykų erdvėje pasitvirtina, dalis – neveikia, tada meti tai į šalį ir galvoji iš naujo. Dabar dirbame gal jau su 45-ąja scenarijaus versija.
Ar tiek daug versijų tau yra įprasta praktika?
Dažniausiai jų būna iki dvidešimties. Šį kartą daug pasiruošimo vyko ne spektaklio erdvėje. Išbandę kelias skirtingas scenarijaus versijas Lukiškių kalėjime, pamatėme, kad būtent dėl erdvės kai kurie dalykai gali tapti dar įdomesni. Norisi iš šios charakteringos vietos pasiimti kuo daugiau. Dirbant tokioje erdvėje neišvengiamai turi būti atviras bendradarbiauti su ja: pasiūlai šūksnį ir žiūri, kur nuveda aidas – tai ir bus žiūrovo taškas.
„Kolonija antika“ – tai spektaklis apie bendruomenę, bandančią išgyventi po civilizacijos lūžio. Kas tave atvedė prie šios temos?
Jaučiu daug nerimo, įtampos, blogų nuojautų, pykčių, nesusipratimų, bet visame tame matau ir daug bandymų būti kartu. Tarsi iš tamsos vis ateina viltis, bandome vieni su kitais susijungti, nepavyksta, vėl panyrame į nerimastingumą ir tai kartojasi. Nebandau atkurti šios situacijos, bet man įdomu mąstyti apie ateities scenarijus ir apie tai, kur link visa tai juda. Atrodo, kad pasaulyje artėjame prie nemalonaus lūžio.
Iš tikrųjų, nesu didelis Antikos gerbėjas, bet mane sudomino momentas, kai civilizacija lūžta, o po to kuriasi nauja. Kokie yra naujos pradžios scenarijai? Iš naujo pradeda ne tik civilizacija ar bendruomenė – pradeda ir žmogus. Apie to priežastis galima galvoti plačiu mastu – kaip apie karą, okupaciją ar vidinį perversmą. Tačiau galima mąstyti ir kaip apie mažą vidinį lūžį, kai nutinka kažkas, kas tave sugriauna ir atrodo, kad daugiau nieko nebegali, bet vis tiek reikia ieškoti vilties, jėgų ir pradėti iš naujo.
Kas užkoduota spektaklio pavadinime „Kolonija Antika“?
Viena vertus, spektaklis vyksta Lukiškių kalėjime, tačiau būnant ilguose jo korpusuose pradedi jaustis kaip laive, kuris jau seniai išplaukė iš uosto ir neranda, kur prisišvartuoti. Visai neaišku, kur plauki – per vandenyną ar per erdvę, palikęs planetą po katastrofos. Izoliuotų žmonių grupė – tarsi kolonija – spektaklyje būna kartu ir laukia kranto, kuriame galės išsilaipinti ir pratęsti civilizaciją.
Pasidalink, kaip subūrei spektaklio aktorių komandą?
Spektaklyje veikia aktorių ir šokėjų komanda, kurių indėlis kūrybiniame procese yra labai didelis. Norėjosi surinkti skirtingus talentus tiek amžiumi, tiek profesija ir išnaudoti skirtingas medijas, nesiremti vien tik tekstu ir vaidyba. Spektaklyje nėra pagrindinių veikėjų. Kiekvienas veikėjas tam tikru metu tampa pagrindinis, tačiau ryškus ir pačios grupės, bendruomenės kaip veikėjo vaidmuo.
Ko spektaklyje „Kolonija Antika“ žiūrovui geriau nesitikėti ir kaip geriausia jį patirti?
Nereikėtų tikėtis įprasto naratyvo ir fiksuotų personažų. Nesiekiu perkelti teatro į jam svetimą erdvę – veikiau, pasikeitus aplinkybėms, pati erdvė ima veikti performatyviai. Iš daugybės skirtingų fragmentų apsupame žiūrovą ir sudarome sąlygas jam laisvai keliauti bei panirti į kitą pasaulį. Veiksmas gali vykti visai šalia žiūrovo, o kartais jis staiga gali likti vienas didžiulėje erdvėje. Geriausia atėjus leisti vesti smalsumui, o likimui – veikti. Svarbu neskubėti ir nebijoti nieko praleisti. Tokiame fragmentuotame pasaulyje žiūrovas vis tiek atsidurs ten, kur turi būti.
Antikoje žmonės tikėjo, kad likimas yra užprogramuotas – mes darome pasirinkimus, bet jų pasekmės veda į didžiąją tvarką. Tik žmogaus prigimtis – kurti savo tvarką, kuri ne visada sutampa su didžiąja tvarka. Linkiu spektaklyje ramiai paklaidžioti ir atsiduoti didžiajai tvarkai, o viskuo kitu bus pasirūpinta.
-----
„Kolonija Antika“ veikia: Emilija Dūdaitė, Gytis Ivanauskas, Oksana Griaznova, Pijus Ganusauskas, Rokas Petrauskas, Rokas Siaurusaitis, Simonas Dovidauskas, Sofija Gedgaudaitė, Vilma Raubaitė.
Scenografiją spektakliui kuria Sigita Šimkūnaitė, šviesų dailininkas – Martynas Norvaišas, choreografė – Ieva Navickaitė, kostiumų dizainerė – Fausta Naujalė, grimo dailininkė – Karolina Rukšnaitytė, kompozitorius – Ernestas Kaušylas, technikos vadovas – Povilas Laurinaitis, režisieriaus asistentė – Justina Biekštaitė, koordinatorė – Gabrielė Pelakauskaitė, prodiuserė – Inga Galvanauskaitė. Plakato autorius – Art Belikov. Komunikacija – Goda Urbonaitė.
Parengė Goda Urbonaitė
„Tolyn gilyn“ informacija
