Vilniaus senajame teatre (VST), spalio 19–24 dienomis lankėsi vienas išskirtiniausių nūdienos Europos teatro režisierių Lukas Percevalis. Jis yra ir aktorius, pedagogas, turi unikalų režisūrinį braižą, nevengia fizinio teatro, pastatęs drąsių klasikinių kūrinių adaptacijų, o kur dar apdovanojimai, garsiausio teatro scenos etc. Flamandas, jogas, galų gale, atviras, šiltas žmogus.
Krokuvos senajame teatre 2025-aisiais jis pastatė „Seksas, pinigai ir alkis“ („Sex, Money & Hunger“) pagal Émileʼio Zola kūrybą, Lenkijos nacionaliniame teatre praeitą mėnesį į pasaulį paleido spektaklį „Orestėja“, Rumunijoje Sibiu nacionaliniame „Radu Stanca“ teatre netrukus pasirodys „Broliai Karamazovai“ pagal Fiodorą Dostojevskį.
Kalbėjomės ir apie pastarųjų metų premjeras, demokratijos krizę, daugiakalbio Senojo teatro viziją, palietėme ir socialinius, geopolitinius klausimus. Tiesa, šnektelėjome ir apie kulinariją, tik, deja, šiame pokalbyje apie tai nerasite nė žodžio – kitą kartą.
Kalbino Gytis Norvilas ir Inga Sanakojevaitė.
-----
GYTIS NORVILAS. Ką norite išsiaiškinti kaip menininkas, žmogus, kokios temos dabar jūsų akiratyje?
LUKAS PERCEVALIS. Visada stengiuosi rasti visa ko priežastis, tą dariau ir šią savaitę kalbėdamasis teatre su aktoriais. Kas mus neramina? Kas jaudina? Kuo reikia pasidalinti? Man teatras yra erdvė, kurioje norime dalintis tuo, kuo galbūt neįmanoma pasidalinti kasdieniame gyvenime.
G. N.: Beje, vokiečių režisieriaus Michaelio Thalheimerio „Orestėją“ pagal Aischilą esu matęs dar 2008-aisiais. Jame kraujas liejosi į kairę, į dešinę. Koks kerštas be kraujo?.. Dar ir dabar ausyse skamba tas „Tun. Leiden. Lernen“ (vok. „Veikti. Kentėti. Suprasti“)...
L. P.: Mano „Orestėjoje“ kraujo nėra, man tai atrodo pernelyg akivaizdi klišė. Šie pastatymai greičiausiai neturi nieko bendro. Mano „Orestėja“ atsispiria nuo minties, jog iš tiesų gyvename didelės nevilties laikais. Pasaulyje vyksta daug dalykų, o mes, žmonės, nejaučiame, jog galime daryti įtaką, juos keisti. „Orestėja“ iš esmės baigiasi demokratijos sukūrimu. Galima savęs paklausti: ar po 2 500 metų vis dar gyvename demokratijoje? Kadangi demokratiją šiuo metu lemia algoritmai ir žmonės, kurie moka pinigus, kad paveiktų algoritmus, todėl demokratija, mano nuomone, iš tiesų dabar yra apgaulė. Nes mes neturime balso. Jie neklauso mūsų balso. Dauguma žmonių nesutinka su tuo, kas vyksta pasaulyje. Ir vis dėlto tai vyksta. Taigi mes neturime įtakos. Tai sukelia daug nevilties. Norėjau sukurti erdvę, kurioje galėtume šia neviltimi dalytis. Iš čia ir atsirado „Orestėja“.
G. N.: Tarp spektaklių „Seksas, pinigai ir alkis“, „Orestėja“, „Broliai Karamazovai“ yra kažkokia gija?
L. P.: „Broliuose Karamazovuose“ svarbiausias klausimas – ar Dievas egzistuoja? Tai susiję su minėta neviltimi. Jei Dievas neegzistuoja, vadinasi, jis yra išradimas. Ir velnias yra išradimas. Taigi jie yra žmonių projekcijos. O „Seksas, pinigai ir alkis“ iš tiesų yra istorija, kurioje matai, kaip sistema – ekonominė sistema, šiuo atveju kapitalizmas – išnaudoja žmones, paverčia juos vergais, pamina žmogaus teises.
Visus tris spektaklius iš esmės sieja vienas klausimas – kodėl? Kodėl mes patys sukūrėme visuomenę, kurios aukomis esame? Juk už tą tvarką, visuomenę, politikus, už kuriuos balsuojame, esame atsakingi mes patys. Nes jie yra mūsų pačių egoizmo pasekmė.
Kokia yra pagrindinė tema? Nežinau. Mane žavi žmogaus kančios iracionalumas. Kaip mes patys sau sukeliame kančią ir sunkiai gebame tai pakeisti. To esama visuose mano spektakliuose – ar tai būtų Čechovas, ar „Orestėja“, kurioje akivaizdu, kad jau 2 500 metų vyksta kažkokia grandininė keršto reakcija. Iki pat šiandien.
Kas dar? Žmonės. Kodėl mums reikia beribės valdžios, kaip kad Makbetui, ir mirštame nuo savo pačių baimės. Kodėl susikuriame baimę, beprotybę – visai kaip Otelas. Iš esmės visuose šiuose spektakliuose kalbu apie žmogaus iracionalumą. Ir apie tai, kaip visame tame išsaugoti meilę žmonėms, meilę aktoriams.
Aš nenaudoju kraujo, mano spektakliuose viskas labai „nuoga“ – jie tampa vis tuštesni ir nuogesni. Iš esmės tai tik žmonės formoje, kaip čia pasakius – objekte. Tai net nėra scenografija, tai objektas scenoje. Pvz., „Orestėjoje“ yra besisukanti piramidė, ant kurios aktoriai balansuoja, ji labai siaura, todėl jie gali nukristi... Kalbu apie žmones, kaip mėginame išgyventi negailestingame materialiame pasaulyje, kaip per savo kančią viską suprantame giliau.
G. N.: Akivaizdu, kad dalyje rusų literatūros, ypač Dostojevskio kūryboje, glūdi „rusiškos sielos“ ir išskirtinės Rusijos misijos mitas, kuris iki šiol maitina imperinę ideologiją, karą. Tuo mitu paramstytas visas rusiškas imperializmas, mesianizmas, kuris grįstas lavonais, melu ir krauju... Okupuotoms šalims rusų klasika ilgai buvo primetama kaip neginčijama viršūnė, o kartu jos buvo atskirtos nuo likusio pasaulio literatūros. Mums čia Lietuvoje, o ir apskritai šalyse, turėjusiose santykį su ta „didžia kultūra“, patyrusiose prievartą, okupaciją, viskas yra daugiau nei aišku. Kaip Jūs tai matote?
L. P.: Beje, esu vedęs rusę. Jos tėvas – ukrainietis, o motina – rusė. Visų pirma, manau, kad nėra nieko labiau perdėto už „rusiškos sielos“ idėją. Kai skaitau Dostojevskį, dažnai prisimenu daugybę girtų vyrų, kurie slankioja po Antverpeną. Jie neturi jokios „rusiškos sielos“, bet turi patetiškai apgailėtinų idėjų. Žinote, tai kaip amerikietiškoji svajonė. Mano nuomone, to negalima absoliutinti. Suprantu, ką turite omenyje. Man nebuvo peršama mintis, kad „rusiška siela“ yra kažkas didesnio ir kilnesnio nei paprasto žmogaus. Žinoma, tai nesąmonė. Man Dostojevskis iš tiesų yra labai banalus. Matau jį kaip kažką labai paprasto. Labiau dostojevskiška, o gal ir rusiška – idėja pereiti kančią ir rasti išganymą. Bet tai labai katalikiška, labai krikščioniška. Tai ne rusiška. Man tai nėra kažkas tipiškai rusiško. Tai labai ryšku, pavyzdžiui, katalikų bažnyčios įkvėptame teatre – lenkų, flamandų teatre. Ne olandų kalvinistiniame, ne vokiečių protestantiškame teatre, kurie daug racionalesni, daug analitiškesni. Idėja, kad išganymas slypi kančioje – tai tiek pat rusiška, kiek ir belgiška. Esu atviras – man neegzistuoja jokia „rusiška siela“. Pavyzdžiui, „Broliai Karamazovai“ dažnai man atrodo labai juokingas kūrinys, nes veikėjai tokie kvaili – jie pametę galvas dėl to apgailėtino tikėjimo išganymu. „Brolių Karamazovų“ veikėjai – tai personažai, kuriuos kasdien sutinku gatvėje. Tai žmonės, kurie yra neviltyje, nes negali rasti trokštamos meilės, ir yra pasirengę pasidaryti sau galą bei nužudyti kitą. Kad patenkintų savo meilės idėjos lūkesčius. Laikraščiai pilni tokių istorijų. Ar tai rusiška? Mano nuomone, ne.
G. N.: Spektaklis „Seksas, pinigai ir alkis“ – tam tikra šeimos kronika, per vienos giminės kartų likimus narstoma XIX a. pabaigos Prancūzijos visuomenė. Kaip šis jūsų spektaklis atrodo šiandienos Prancūzijos visuomenės kontekste, protestų, riaušių, smurto gatvėse kontekste?
L. P.: Galima savęs paklausti, kaip ir „Orestėjoje“, kas pasikeitė? Mano senelis vaikystėje dirbo Belgijos anglies kasyklose. Jis pradėjo dirbti būdamas 14-os ir mirė sulaukęs 50-ies – dulkės pažeidė plaučius. Kai skaičiau É. Zola, apie senelį prisiminiau visas istorijas, kurias pasakojo tėvas. Tai, kas vyko tuo metu, buvo susiję ne tik su vaikų darbu, bet ir su pasauline politika, ekonomika. Tuo metu pradėtas kasti Sueco kanalas, atverti keliai į Rytus, kaip kad sakau, kad tuometiniai DHL ar „American Express“ savo produktus išvežiotų po pasaulį. Viskas, ką turime šiandien, prasidėjo tada. Vakar skambinau broliui, jis pasakė: „Tai Prancūzijos revoliucija, ji grįžta.“ Ir aš taip manau – ji grįžta. Negalime to nuvertinti. Tie ciniški nusikaltėliai, kurie dabar valdo pasaulį, neturi jokio supratimo, jiems nusispjauti, tiesą sakant, visiškai nusišikt – į nusivylimą, kuris persmelkęs jaunąją ir vyresniąją kartas. Beje, pastaroji smurtauja ne tiek, kiek jaunoji. Bet tarp žmonių tvyro milžiniškas nepasitenkinimas. Ir tam tikru momentu jis virsta smurtu.
Žinote, jau daug metų galvoju: kada prasidės revoliucija? Ji tvyro ore. Kodėl mes masiškai neišeiname į gatves pasakyti „gana“? Belgijoje vyriausybė ant žlugimo ribos, nes ji turi rasti 10 milijardų eurų skoloms sumokėti. Visa šalis šaukia. Turime labai turtingų žmonių sluoksnį, kuris galėtų sumokėti. Neturėtume jokių problemų. Bet jie atsisako iš to sluoksnio paprašyti bent euro. Kas nutiks? Kaip prasidėjo Prancūzijos revoliucija? Būtent taip. Vargšams tiesiog įgriso mokėti už turtinguosius. Esu beveik tikras, kad tam tikru momentu prieisime prie sprogimo – ir tai jau vyksta Paryžiuje, plinta į Ispaniją, į Italiją. Esu beveik tikras, kad politikai nesuvokia, kokia trapi šiuo metu yra mūsų visuomenė ir kiek nedaug reikia, kad ši situacija taptų visiškai nevaldoma.
G. N.: Krokuvos senasis teatras, dabar Vilniaus senasis teatras... Tas „senasis“ nėra jums ženkliškas? Tai nėra dairymasis atgal, grįžimas prie tradicijos, noras pasižiūrėti į vaikystę, galbūt net į civilizacijos vaikystę? O gal pernelyg tai sureikšminu?
L. P.: Šį klausimą esu sau uždavęs daugybę kartų, nes pradėjau karjerą kaip aktorius 1980 m. seniausiame Belgijos teatre – Antverpeno nacionaliniame teatre, kuris buvo visiškai įstrigęs kažkokioje istorinėje, tradicinėje teatro formoje. Jis pats senamadiškiausias muziejinis teatras, koks tik begali būti.
Turite žinoti, kad gimiau ir užaugau Belgijoje, šalyje, kurioje yra trys kalbos. Mano gimtoji – flamandų – iki Pirmojo pasaulinio karo buvo draudžiama, nes buvo laikoma komunistų, socialistų ir darbininkų kalba, o juos reikėjo slopinti. Pavyzdžiui, mano mama buvo baudžiama, kai kalbėdavo flamandiškai. Po Pirmojo pasaulinio nuspręsta įkurti flamandiškas mokyklas, flamandišką universitetą, flamandišką teatrą, nes iki tol visi teatrai buvo prancūzakalbiai. Taip kad jūsų daugiakalbio teatro situacija man atpažįstama.
Antverpeno teatre buvo tik imitacijos to, kas sukurta Paryžiuje, Berlyne, Londone. Jame niekada nebuvo jokios ypatingos kokybės. Po ketverių metų išėjau, nes galvojau: nenoriu čia pasenti – šiuose pastatuose labai greitai pasensti. Nuėjau pas teatro vadovą ir pasakiau: „Verčiau dirbsiu kitą darbą, nei čia pasensiu, todėl nebenoriu čia toliau dirbti aktoriumi.“ O jis atsakė: „Tu kvailas. Tu čia turi nuolatinį darbą. Rytoj suprasi, kad padarei klaidą, ir ateisi ant kelių maldaudamas naujos sutarties.“ O aš tada turėjau tiek arogancijos vogčia pagalvoti: „Taip, aš sugrįšiu, bet tam, kad perimčiau tavo darbą ir viską pakeisčiau.“ Taip ir padariau. 14 metų turėjau savo trupę, o galop mūsų paprašė perimti nacionalinį teatrą. Visiškai jį pertvarkiau. Nuo tada mane nuolat kviečia, kaip ir šiuo atveju, į senas struktūras įnešti naujų idėjų ir naujovių. Taip buvo ir Vokietijoje, kai 2000-aisiais ten pradėjau dirbti – taikiau kitokius repeticijų metodus, skiepijau kitokį požiūrį į teatrą. Taip ir dabar Lenkijoje. O kai įžengiau čia, į Vilniaus senąjį teatrą, pagalvojau: taip, tai tarsi ženklas, o gal prakeiksmas, kuris mane lydi. Tie seni pastatai su senomis tradicijomis tarsi meta man iššūkį – nuolat. Jie neleidžia man pasenti, lieku jaunas.
INGA SANAKOJEVAITĖ: Minėjote, kad karjerą pradėjote kaip aktorius, nepatenkintas režisieriais. Ar dabar, po daugybės metų, kartais atpažįstate savyje tą režisierių, kurį tuomet kritikavote? Ar yra dalykų, kurių norėtumėte atsisakyti ar išvengti kūrybiniame procese, bet vis dar nepavyksta?
L. P.: Senstančio režisieriaus privalumas tas, kad nebereikia nieko įrodinėti, todėl jis vis labiau išdrįsta rizikuoti. Man tai patinka – būti senu režisieriumi. Ir gali dalintis tik savo patirtimi. Kartais jaučiu, kad aktoriams jau 40–50 metų pasakoju tas pačias istorijas. Kartais nebegaliu savęs klausytis: o Dieve, vėl pasakoju šią istoriją. Bet kartu, pavyzdžiui, su „Orestėja“ bandžiau kitus kelius. Teatre mane erzina tai, kaip mes jį kuriame, tai dirbtina. Visada bandome atspindėti gyvenimą, jį apmąstyti. Bet savo metodu gyvenimą užmušame, nes fiksuojame, nuolat fiksuojame: „O, taip gerai. Taip ir palikime. Nekeiskime.“ O tada repetuoji ir sakai: „Vakar buvo gerai – kodėl dabar neveikia?“ Taigi bandai įsikibti į gyvenimą ir į tobulumą, į tobulumo idėją. O manęs dabar šis tobulumas nebedomina. Mane labiau domina rizika, kurią prisiima aktorius. Todėl aktoriams nuolat sakau: nedarykite to, ką darėte vakar. Nesikartokite. Daugeliu atvejų aktoriai sutrinka, nes jie įpratę kartoti. Jie nėra įpratę kurti iš naujo. Kiekvieną dieną pradėti nuo nulio – tai kas kita.
Mane, kaip žiūrovą, iš tiesų įkvepia pasiryžimas išdrįsti būti laisviems, išdrįsti padaryti kažką, ko aš, sėdėdamas salėje, neišdrįsčiau. Ir tai išgyvenu kaip visišką senėjimo prabangą. Nes man tikrai nusispjauti, kas žiūrovams patinka ar nepatinka. Mane domina tik tai, kas patinka man. Ir tai privalumas. 20–30 metų, kai matydavau ateinančius žiūrovus, kritikus, tiesiog mirdavau iš jaudulio. Dabar darau tai sau. Ir tai geras jausmas.
I. S.:Šiandien kurti teatrą yra didžiulė privilegija...
L. P.: Absoliučiai.
I. S.: ...susitikti ir kalbėtis apie skaudžius dalykus, vykstančius kažkur kitur, keliauti, lankyti vieni kitus teatro festivaliuose ir t. t. Šis klausimas mane nuolat neramina. Viena vertus, šiandien būtų snobiška teigti, kad teatras visuomenėje gali iš esmės ką nors pakeisti. Kita vertus, lengva tapti ciniku ir laikyti tai tiesiog darbu, kai gyveni nuo projekto iki projekto, ypač matant, kad ir režisieriai kartais taip elgiasi. Visada lengviausia tiesiog ateiti, padaryti ir išeiti, neįdedant nei širdies, nei emocijos, nei gylio. Koks, Jūsų manymu, yra sąžiningiausias būdas šiandien pažvelgti į šį konfliktą? Kaip rasti pusiausvyrą?
L. P.: Kiekvienas, kuris dirba teatre, turi atrasti savo prasmę. Žinoma, galima sakyti, kad tai beprasmiška, kad niekas tuo iš tiesų nesidomi arba domisi tik mažuma. Visad prisimenu vieną budistinę istoriją. Dzen meistras su savo mokiniu eina paplūdimiu. Paplūdimys pilnas žuvų, kurias išmetė banga. Jos dar gyvos, gaudo orą, kad išgyventų. Ten jų tūkstančiai. Meistras ima jas po vieną ir meta atgal į vandenį. Mokinys sako: „Ką jūs darote? Jų tiek, jog tai visiškai beprasmiška.“ O meistras: „Kiekvienai žuviai, kurią įmetu atgal į vandenį, tai turi prasmę.“
Esame įpratę galvoti, jog kažkas turi prasmę todėl, kad tai mato daug žmonių. Girdžiu daugybę žmonių sakant: „Taip, žinote, mes turime teisę egzistuoti.“ Teatre tai argumentas, kurį girdi dažnai: „Šis spektaklis gal ir nėra labai geras, bet salė visada pilna.“ O aš sakau: „Na ir kas?“ Prasčiausi šūdini televizijos šou žiūrimi masiškai. Tai, kad dauguma žmonių nori kažką matyti, dar nereiškia, kad tai turi daugiau prasmės nei tai, ką nori skaityti ar matyti mažuma. „Taip, bet tai elitui!“ – man ši diskusija absurdiška. Na, tada tai skirta elitui. Aš, pavyzdžiui, golfo nežaidžiu. O argumentas visada tas pats: „Taip, bet mes tai subsidijuojame, tad tai turėtų tarnauti visuomenei.“ Žinote, man demokratijos esmė yra ta, kad saugotume tai, ką reikia saugoti: ligonius, vaikus, kuriems reikia eiti į mokyklą, bibliotekas, kuriomis niekas nesinaudoja, muziejus. Nes jei to nefinansuosime, jei to nesaugosime, to nebeliks. Ir tada tai taps privilegija dar mažesniam žmonių ratui – galbūt tik labai turtingiems. Jei tikrai norite gyventi demokratijoje, turite rūpintis savo visuomenės silpnaisiais. Ir teatras yra vienas iš jų. Jis skirtas mažumai. Yra žmonių, kurie tampa ciniški jo atžvilgiu, bet cinizmas nėra tinkamas atsakas dabarčiai, kurioje gyvename. Priešingai, laikas, kuriame gyvename, reikalauja daug rimtumo. Turime rimtai žiūrėti į kitų problemas, vieni į kitus. O jei pradedi tapti ciniku, tau teatre ne vieta.
G. N.: Esama nuomonės, kad aktorius gimsta tada, kai nužudo savyje aktorių, rašytojas, poetas gimsta, kai savyje nudobia rašytoją, poetą, režisierius – režisierių, politikas – politiką savyje... Ir tam pritarčiau. Repeticijas paprastai pradedate nuo jogos, neleidžiate per repeticijas naudotis telefonais etc. Galbūt tai yra jūsų tam tikras ego sunaikinimo būdas?
L. P.: Taip. Tam tikra prasme. Šiandien turėjau įdomų pokalbį su viena iš jūsų jaunų aktorių. Šiaip visų aktorių klausiau: kas jus visuomenėje neramina? Apie ką nedrįstate kalbėti? Ir ji atsakė: „Apie savo jausmus.“ Aš sakau: „Tikrai? Mes visada galvojame, kad jaunesni žmonės yra atviresni ar labiau...“ Ji atsakė: „Ne.“ Ir tada prisiminiau vieną savo jaunesnį pusbrolį – jis žaidžia futbolą, ir aš pats daug metų žaidžiau futbolą. Jis man papasakojo, kad šiandien jie duše prausiasi su apatiniais. Mano karta dušuose maudėsi nuogi. Kai jis man tai papasakojo, paklausiau: „Jūs po rungtynių duše nenusimaunate kelnaičių?“ Jis atsakė: „Ne. Nes tave gali nufilmuoti. Tave gali paviešinti. Rūbinėje gali sėdėti vaikinas su kamera, kol tu stovi nuogas duše. Tu to nenori.“ Staiga supratau, kad mūsų visuomenė socialinių tinklų pagalba yra daug labiau kontroliuojama nei mūsų laikais.
Tai galioja ir teatre, nors, tiesą sakant, taip buvo visada. Beje, kai teatre neleidi sau suklysti, iš tiesų nesi įdomus. Pradedu nuo jogos, kad suteikčiau galimybę pamatyti: „Žinote, nėra prasmės slėptis ar apsimetinėti. Nėra prasmės.“ Nes visi turime kūną ir protą, visi išgyvename tą patį konfliktą – kūno ir proto. Visada gražu matyti – taip nutiko ir čia, per šias keturias dienas – kai gynybiniai mechanizmai, kuriuos kiekvienas įjungia atėjęs į repeticijų erdvę, po jogos pamažu išnyksta. Žmonės pamažu vienas kitą apkabina. Mane visada žavi, kai po savaitės ar dviejų ši žmonių grupė tampa bendruomene. Vien todėl, kad ryte kartu sėdi ir kvėpuoja.
Leisti sau sustingti, būti silpnam, nesveikam – leisti visus dalykus, kurių, tavo manymu, kiti neturėtų žinoti. Leisti sau būti nuogam. Mano bendruomenė internete taip ir vadinasi „The Naked Theatre“. Drąsa būti savimi scenoje suteikia drąsos ir tiems, kurie žiūri. Iš esmės esi šamanas – bendruomenei, kuri į tave žiūri, suteiki drąsos būti savimi ir pajusti laisvę. Tai ne triukas, o sąlyga. Pradėkime dieną ne skųsdamiesi, o prisiimdami atsakomybę už savo kūną – taip pasiruoši repetuoti, būti sąmoningas ir dėmesingas, ne tik už savo impulsus, bet ir už tai, kas vyksta aplinkui.
G. N.: Kaip jaučiatės po šios darbo su aktoriais savaitės – kokie pirmieji įspūdžiai? Gal horizonte jau ima ryškėti medžiaga, kurios norėtumėte imtis? Kas Jums čia įdomu?
L. P.: Kaip tik apie tai galvojau. Šis teatras galėtų būti švyturys – padedantis atsikratyti klišių, kurias formuoja šiame mieste vis dar juntama trauma. Šis teatras galėtų būti šio miesto įkvėpimas. Bet tai nemenka ir nelengva užduotis, nes, kai kalbiesi su aktoriais, akivaizdu, kad labai skiriasi įsivaizdavimas, koks šis teatras turėtų būti. Vieni sako, kad turėtume grįžti prie klasikinio repertuaro, kiti, kad turėtume kurti naują kalbą, treti tikrai nežino... Galima statyti klasiką. Bet nesu tikras, kad tai padėtų kurti ypatingą vietą. Mano idealus teatras – vieta, kur skirtingų kalbų žmonės iš pagarbos vienas kitam suranda bendrą kalbą, ją išranda, todėl man ir patinka ši vieta.
Nuo 8-erių iki 24-erių žaidžiau futbolą. Komandoje žaidė ispanai, turkai, lenkai, čekai. Jie nekalbėjo flamandiškai. Turėjome vieną bendrą tikslą: laimėti, kuo greičiau perduoti kamuolį. Ir mes išradome kalbą. Norėjome vienas kitą suprasti – iš pagarbos vienas kitam norėjome vienas kitą suprasti. Tai mane paskatintų čia dirbti, galbūt išrasti naują kalbą – kalbą, būdingą būtent šiai žmonių grupei.
G. N.: Dabar už lango ruduo – kol kas „auksinis“, dar humaniškas... Olandų istorikas, kultūrologas Johanas Huizinga yra parašęs puikią knygą „Viduramžių ruduo“ apie Prancūziją, Nyderlandus, gyvenseną XIV–XV amžiuose. Iš esmės J. Huizinga kalba apie vienos epochos pabaigą, kitos epochos priešaušrį. Kokiu metų laiku, Jūsų manymu, dabar gyvena Europa, Vakarų civilizacija?
L. P.: Jaučiu, kad mes visi Europoje gyvename prieš pat tamsiausią žiemos naktį. Dienos darosi vis trumpesnės ir trumpesnės. Toks mano pojūtis.
G. N.: Kokia tai žiema? Ar po jos dar kažkas ateis?
L. P.: Pavasaris (juokiasi). Taip, po jos dienos ilgėja. Nepaisant visų negandų, su kuriomis šiandien susiduriame, aš tikiu žmonėmis. Tuo aspektu esu labai optimistiškas. Man regis, mums reikia dar daugiau dirbtinio intelekto. Mums reikia tiek dirbtinio intelekto, kad atsirastų milžiniškas tikrų dalykų ilgesys, tokių kaip teatras.
DI nesustabdysi, nes iš jo galima uždirbti daug pinigų. Bet matau, kad jau dabar yra milžiniškas tikro kontakto, tikro susitikimo poreikis. O tai ir yra menas. Joks DI nenutapys paveikslų kaip Picasso ar Munchas, nes DI neturi troškimų, jausmų, emocijų. O mus, žmones, sieja emocijos. Todėl mums meno reikės tik daugiau. DI nesugebės sunaikinti mūsų gebėjimo fantazuoti, reikšti emocijas, kurti. Būti žmogumi taps vis unikaliau – ir tai iš tiesų teikia vilties.
2026 m. spalio 24-ąją kalbėjosi Gytis Norvilas ir Inga Sanakojevaitė
VST informacija
