Balandžio 26 ir 27 d., taip pat gegužės 18 d., Kauno miesto kameriniame teatre įvyks komedijos „Pažadink savo vidinę deivę“ (rež. Gildas Aleksa) premjera. Pirmasis spektaklio rodymas Vilniuje, „Menų spaustuvėje“ vyks gegužės 20 dieną.
Spektaklis pristato keturis žmones, kurie neradę savo vietos gyvenime. Perdegę po bandymų savirealizuotis ir įstatę save į nerealistiškus sveikos gyvensenos rėmus (aštuonios valandos miegui, aštuonios sau, aštuonios darbui), spektaklio veikėjai atvyksta į teambuildingʼą dvasinio tobulėjimo stovykloje ir įsitraukia į absurdiškų įvykių virtinę.
Prieš premjerą su režisieriumi kalbėjosi teatro viešųjų ryšių specialistė.
Kūryboje dažnai pasitelkiate žaismę, ironiją, absurdiškumą – ar tai būdas pakviesti žiūrovą apmąstyti per juoką?
Humoras ir rimtos temos tikrai dažna mano spektakliuose. Nors iš pirmo žvilgsnio tai – kontrastingos priemonės, tačiau jei prisimintume juokdario, pajaco funkciją senesniais laikais, viskas, regis, stojasi į savo vietas. Rimtos temos ir problemos mus supa kasdien. Mes gyvename laikais, kai idiotai vadovauja didžiausiai ekonomikai, eina ketvirti karo metai, esame Europos vidurys, bet neužtikrinome pilnavertiškų žmogaus teisių savo bendrapiliečiams, kurie nėra heteroseksualūs baltaodžiai vyrai, vaikai geria aušinimo skystį arba valgo išmatas ir neįsivaizduojame, kaip su tuo kovoti.
Humoras yra būdas, visų pirma, norėti bendrauti šiomis temomis. Visų antra, humoras yra socialinės evoliucijos priemonė. Tai, iš ko juokiamės, yra objektas, kurio norime atsikratyti. Todėl tai ir labai politinė priemonė. Ne kartą esame matę politinį subjektą nusišnekantį, mėginant pasakyti juokelį. Dėl to, mano manymu, juokas – nėra vieni juokai.
Sukelti juoką reiškia prisiimti atsakomybę, kad žinai, kas yra blogai. Todėl dažnai matysime komikus gana garsiai pasireiškiančius žmogaus, gyvūnų teisių, aplinkosaugos ir politikos klausimais. Taip pat juokas yra tiek mažai paaiškinta sritis, kad dažnai mėginama šioje temoje susigaudyti „iš pajautos“. Tuomet mes gauname tuos vidurio amžiaus vyrus, kurie viską padarys, kad tik pasirodytų mokantys juokauti (bet nebus juokinga). O juokingiausia yra tai, kad paskaičius apie juoką ir humorą, – jį mėgino išnarplioti Sokratas, Aristotelis, Froidas, Bergsonas, – niekas nepaaiškėja. Kad juokautum, turi būti žmogumi – jausti visa širdimi ir galva, kas yra nesąmonė, kam ką skauda, ką reikia išjuokti, o ką juoku palaikyti.
Spektakliui „Pažadink savo vidinę deivę“ pjesę parašė Kristina Marija Kulinič, su kuria kartu dirbate ne pirmą kartą. Kuo jus žavi Kristinos kūryba?
Kristina Marija mane žavi labai daug kuo. Visų pirma, savo rašymo stiliumi. Kartais atrodo, kad perskaičius pjesę labai aišku, koks yra scenos tempas ir ritmas. Visų antra, ji moka rašyti nuostabiausius dialogus arba puikiai „išrašyti“ kelis veikėjus, kurie retais žodeliais išreiškia labai aiškų, visišką sutrikimą. O dar yra jos humoras. „Pažadink savo vidinę deivę“ kilo iš mūsų bendro juokelio – niekaip negaliu pamiršti to jausmo, kai pasakai juokelį, o atgal gauni pjesę.
Tą pjesę skaitydamas oro uoste kikenau balsu, o kai skaitėme su aktoriais – mes visi verkėme iš juoko. Ir paskutinis dalykas, kuris mane tikrai labai žavi – jos pjeses vaidinantiems aktoriams yra neįtikėtinai sunku išmokti tekstą. Čia jau man juokinga, nes iš pažiūros labai organiškas tekstas, bet jei kas nors pamiršta bent vieną intarpą arba savaip pakeičia Kristinos žodžius – visa scena sugriūva. Puiki priemonė mokyti profesinės atsakomybės.
Susidaro įspūdis, kad spektaklio pasiruošimo procesą nuo pat pradžių lydėjo linksma atmosfera. Kaip subūrėte taip darniai kartu dirbančią komandą?
Aš vis dar manau, kad mano profesija yra hobis. Aš tikrai pailsiu režisuodamas. Todėl visada norisi – statau dramą ar komediją, – kad smagumas dirbti visiems būtų pagrindinis įspūdis. Į tai įeina ne tik humoras, bet ir tam tikra etika ir saugios aplinkos taisyklės, nors dažniausiai tai nesukelia problemų.
„Ne scenos“ komanda niekada nesikeičia. Be Jokūbo Tulabos – aš niekur, o be Kotrynos K. Rupainytės aš tiesiog tuščioje erdvėje kurdavau spektaklius ir nemačiau problemos. O aktorius renkuosi pagal nuotaiką, o ne pagal vaidmenų poreikį: Milda Naudžiūnaitė ir Roberta Sirgedaitė buvo būtinos. Jos abi dirbo su Kristinos pjese ir su manimi. Abi vaidino legendomis apipintą „SoDra, Mon Amour“, jos supranta mane iš pusės žodžio ir žino, kaip kurti savitą vaidmenį mano ir Kristinos užduotose aplinkybėse. Gytį Ivanauską pasikviečiau, nes jau seniai nedirbome, o aš esu jo gerbėjas nuo paauglystės ir kai tik turiu galimybę ir tinkamą darbą – tai su juo dirbu. O tuomet padariau tai, ką darau labai retai – galvojau apie žmogų, kuriam labai tiktų suvaidinti pagrindinį vaidmenį. Taip mūsų komandoje atsirado Kauno miesto kamerinio teatro žiūrovams jau pažįstamas Adomas Jasiukėnas.
Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti spektaklio idėją, jo aktualumą?
„Pažadink savo vidinę deivę“ – visų pirma yra apie tai, kaip absurdiška, kad yra greito dvasingumo stovyklų paklausa, o įmonės investuoja pinigus į darbuotojų „dvasingumą“, tikėdamosi, jog tai padidins jų produktyvumą. Tai tiesiog iškreipta realybė. Taip, jei į darbuotojus žvelgsime kaip į žmones su dvasia ir dvasiniais poreikiais, suteiksime poilsio, pasitelksime komandos formavimo metodus, mokėsime komunikuoti poreikius ir nepiktnaudžiauti labiau atsidavusiais žmonėmis, bet kokios įmonės produktyvumas ir vidaus kultūra turėtų gerėti. Bet gyvename laiko ir vietos kontekste, kur nieko nežinome apie kultūrinę apropriaciją ir žmonės nuvažiuoja atostogų į Indiją ir grįžta tapę „guru“, terapeutus keičia koučeriai, o plepūs toksiški žmonės garsiai sako „aš pats galiu būti psichologas“.
Tai sukuria galimybę „rinkos nišai“. Ieškant, kaip tą vidaus kultūrą pagerinti, atsiranda ir šita paklausa. Ir tuomet, kaip ir su spektakliais, kaip ir su psichologais – nežinai, ką gausi. Komandą galima formuoti ir netampant „šeimanda“. Galima ir keramiką palankyti ir skirti laiko pokalbiui ir bendram hobiui, bet galima pataikyti ir ant tokių „gydūnų“, kurie iš vieno žvilgsnio pasakys, ar esi komandos neigėjas, ar turėjai vaikystėje valgymo sutrikimų, ir sudarys idiotiškiausią komandos konsteliaciją.
Kaip manote, ar lietuviškoje darbo kultūroje iš tikrųjų egzistuoja „toksiško pozityvumo“ kultas? Ar tai aktuali tema mūsų visuomenei?
Aš manau, kad ne tik Lietuvai, o apskritai šiam laikui būdingi labiau ne „toksiškai pozityvūs“, o „lengvo nušvitimo“ žmonės. Tikrai pastebiu teatre, kad žmonėms nereikia daug, kad atsivertų visos čakros. Ir tai tokia tendencija, kai įkvėpimas ateina retai, kartais užtenka vieno gražaus sakinio, vieno vaidinimo apie mirtį ar meilę, ir nušvitimo jausmas ima ir aplanko. Ir šis nušvitimas tikras, nesuvaidintas, jis niekuo nėra blogesnis už kitokį nušvitimą. Iš tiesų galima pastebėti, kad įkvėpimas tarsi raumuo – jei dažnai lavini, įprasti dalykai nebestebina. Reikia tuomet atrasti kokį nors naują genialų kūrėją, o jų pasaulyje tiek daug, jie / jos tokie skirtingi ir ne visiems jie / jos tinka, kad patirtum tą įkvėpimo akimirką. Tačiau žmonėms, kurių kasdienybė nesieja su panašiais procesais, užtenka vienos mažos „injekcijos“.
Geriau pagalvojus, tai yra labiau ne raumuo, o priklausomybė. Ir kalbu nebūtinai apie menininkus; reklamos dizaino ar plytelių klojimo veikloje mes taip pat galime išgirsti smerkiantį „o dieve, tau šitas patinka?!“. Tokiu būdu dvasiniai procesai taip pat tapo konkurencijos įrankiu. O praraja tarp „specialistų“ ir „paprastų mirtingųjų“ tik didėja. Aš tokiu atveju klausdamas kreipiuosi į specialistus, taip daro ir mūsų spektaklio veikėjai. Tik mūsų spektaklio specialistas – nepatikrintas, nekompetentingas, neišsprendęs savų problemų, todėl kyla ypač absurdiškos situacijos.
Ką daryti, kad rūpinimasis emocine sveikata netaptų dar vienu greito vartojimo produktu?
Mokėti juoktis. Ne iš savęs, o iš savo ydų. Ne iš kitų, o iš to, ką jie gali savyje pakeisti. Jei ugdysime juoką, kuris, beje, irgi gerina abi – fizinę ir emocinę – sveikatas, galėsime važiuoti žadinti ne vidinę deivę, o kad ir žirgais joti ar dūdele pagroti, – prisižvengsime tiek, kad grįžti į darbą norėsis daugiau nei įprastai.
-----
Spektaklio premjera Kaune įvyks balandžio 26, 27 ir gegužės 18 dienomis (Kauno miesto kameriniame teatre), Vilniuje – gegužės 20 dieną („Menų spaustuvėje“).
Spektaklį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, bilietus platina Kauno miesto kamerinis teatras.
Kauno miesto kamerinio teatro informacija
