Lapkričio 11 dieną, Energetikos ir technikos muziejuje bus pristatyti „MMLAB Erdvės“ debiutų programos darbai. Vienas jų – jauniausios kartos režisierės Ievos Tamoševičiūtės spektaklio „Punktas“ eskizas. Šio sapniško pasakojimo ašis – eutanaziją pasirinkusios moters ir jos vyro santykiai, leidžiantys tyrinėti gyvenimo, prasmės, mirties ir meilės temas. I. Tamoševičiūtė pasakoja, kad būsimame spektaklyje svarbu pabrėžti ne patį žmogaus (apsi)sprendimą, bet atskleisti su jo priėmimu susijusius psichologinius procesus ir būsenas.
-----
Apie ką yra šiuo metu kuriamas spektaklis „Punktas“ – gyvenimą ar mirtį?
Spektaklis laviruoja tarp mirties ir gyvenimo temų, bet aš vis dėlto sakyčiau, kad jis yra apie gyvenimą. Žiūrovams rodysime spektaklio eskizą, kuriame vaizduojame paskutines dienas ir valandas žmogaus, apsisprendusio pasitraukti iš gyvenimo. Koks jo būvis? Ką jis jaučia? Ką galvoja? Ką sapnuoja?
Kokia buvo spektaklio pradžia? Kaip gimė idėja sukurti eutanazijos atvejo įkvėptą spektaklį?
Ši tema į mano akiratį pateko perskaičius straipsnį apie jauną 28 metų merginą iš Nyderlandų, pateikusią prašymą eutanazijai. Ji neserga fizine ar mirtina liga, bet ilgus metus kenčia nuo depresijos, nerimo sutrikimo, nepatikslinto asmenybės sutrikimo. Jos prašymas eutanazijai buvo patenkintas. Mane labai sudomino žmonių reakcijos – jas galima skirstyti į dvi grupes. Viena pusė sako, kad tai yra savižudybė, o kiti gerbia jos teisę pasirinkti oriai pasitraukti iš gyvenimo, kai nebeliko vilties ir pagerėjimo prošvaisčių. Nors Lietuvoje eutanazija nėra atliekama, šiuo spektakliu norėjau patyrinėti šios procedūros specifiką ir žmogaus būvį, pareiškus norą tokiu būdu išeiti iš gyvenimo.
Eutanazija yra sudėtinga ir jautri tema, kelianti etinius, moralinius ir teisinius klausimus.
Svarbu pabrėžti, jog minėtasis eutanazijos atvejis Nyderlanduose nėra dažnas, t. y. tokie ir panašūs atvejai sudaro tik kiek daugiau nei vieną procentą visų legaliai atliekamų eutanazijos procedūrų. Bet kai pagalvoji apie tą vieną procentą ir supranti, kad tai yra tikslus skaičius, realūs žmonės ir jų gyvenimai, pradedi galvoti apie artimuosius, pažįstamus, draugus ir kitus žmones, kuriuos paliečia šios netektys, apima dvejopi jausmai. Kai skaitai apie tokius atvejus, galvoji, kad toks pasirinkimas yra žmogaus teisė – žmogus serga, kankinasi, jis turi turėti teisę išeiti oriai. Bet kai atsigręžiu į savo artimų žmonių ratą ir pagalvoju, kas būtų, jei vienas iš jų pasakytų apie tokį sprendimą, verda kraujas, kaista ausys ir akys iš akiduobių iššoka. Tada išsijungia visi įsitikinimai ir veikia tik instinktai – negali, privalai, nesergi, tai dar ne pabaiga. Tarsi supranti, kad turi palaikyti, bet tuo pačiu plėšydamas sau širdį turi paleisti. Šie du poliai mums buvo labai svarbūs kuriant spektaklį.
Kaip apibūdintumėte spektaklio eskizą būsimam žiūrovui, kokia istorija jo laukia?
Spektaklio dramaturginė inspiracija buvo Milano Kunderos romanas „Nepakeliama būties lengvybė“. Atsispirdami nuo romano personažų Tomo ir Teresos kūrėme savo interpretaciją, kurios centre – vyro ir moters santykiai, moters apsisprendimo pasitraukti iš gyvenimo eutanazijos būdu kontekste. Spektaklio eskizo siužetą kuriame iš atskirų moters gyvenimo, sapnų, pasąmonės vaizdinių fragmentų.
Ką atrandate kūrybiniame procese?
Anksčiau neturėjau patirties, kai dramaturgija buvo kuriama statant spektaklį – tariamės, rašome, repetuojame, repeticijose fiksuojame, kas gerai, kas negerai, ką reikėtų keisti, ką užtvirtinti, o ko dar reikėtų paieškoti. Pradžioje su dramaturgu Orestu Razumu daug kalbėjome apie istoriją, kokios jos norime, kokie bus personažai, koks siužetas. Turime pilnai sukurtus tris skirtingus pjesės variantus. Pradėjus repetuoti su aktoriais, viskas atrodė neblogai, bet atėjus į Energetikos ir technikos muziejaus erdves, visas darbo principas pasikeitė, prireikė daug ką keisti tam, kad spektaklis veiktų muziejaus erdvėse.
Kūrybiniame procese buvo ir savicenzūros momentas. Patys save pagaudavome, kad kalbėdami apie eutanaziją kartais ją lyginame su savižudybe. Suprantame, kad yra žmonių, kurie deda lygybės ženklą tarp eutanazijos ir savižudybės. Bet tai nėra tas pats ir negalime tiesiogiai to gretinti. Todėl kalbant apie eutanaziją suprantame ir savo atsakomybę išlikti atsargiems, ne(pa)klaidinti žiūrovo bei ne(pasi)klysti patiems.
Jūsų kūrybinėje biografijoje akcentuojate, kad šiuo metu Jus labiausiai domina temos, susijusios su sąmoningu žmogaus (apsi)sprendimu pasitraukti iš gyvenimo. Kodėl Jums kaip žmogui ir kaip režisierei yra svarbu apie tai kalbėti su žiūrovais?
Mane ši tema traukia dėl asmeninių, anksčiau patirtų išgyvenimų ir emocinių sunkumų – buvau atsidūrusi ties riba, kai ėmiau kvestionuoti, ką aš veikiu, ką darau, ar man verta būti. Sau radau atsakymus, kodėl turiu gyventi, tačiau iš esmės buvau linkusi apie tai neatvirauti. Studijų metais rinkdamasi dramaturginę medžiagą egzaminams vengdavau mirties, savižudybės temų, bet trečiame kurse man į rankas pateko Sarahʼos Kane kūryba, kurioje šios temos dominuoja, tad nors ir naivokai, priėmiau tai kaip ženklą, kad verta pabandyti nebėgti ir kurti šiomis temomis. Mano gyvenime irgi taip buvo, aš irgi tą patyriau ir dabar noriu parodyti, na gal labiau įkvėpti, padrąsinti, kad tai, jog kvestionuoji gyvenimą, svarstai, ar tau reikia čia būti, keli klausimus, ką tu čia darai, yra normalu, tai nėra nukrypimas, tai yra labai žmogiška ieškoti atsakymų, kodėl aš čia esu.
Ką norėtumėte, kad žiūrovai išsineštų iš „Punkto“ eskizo peržiūros?
Norėtųsi, kad žiūrovas suprastų temos kompleksiškumą, atsisakytų kategoriškumo, būtų sąžiningas pats prieš save ir pajaustų, kad yra erdvėje, kurioje kviečiame pokalbiui, diskusijai.
-----
Spektaklio „Punktas“ režisierė Ieva Tamoševičiūtė, dramaturgas Orestas Razumas, kompozitorius Nikita Kiriuchinas, scenografė Vaiva Barzdenytė, šviesų dailininkas Edgaras Varkulevičius. Aktoriai: Ieva Kalvaitė ir Simonas Lunevičius. Mentorius – režisierius Gediminas Rimeika.
Spektaklio „Punktas“ eskizas bus pristatomas lapkričio 11 d., 20.30 val., Energetikos ir technikos muziejuje. Renginys nemokamas, tačiau būtina turėti nemokamą bilietą. Jį galima išsiimti Paysera Tickets sistemoje.
MMLAB informacija
