Aktorė ir režisierė Ieva Stundžytė teatro pasaulyje jau devinti metai. Ją pažįsta ir Keistuolių teatro, ir „Atviro rato" žiūrovai. Dviejų „Auksinių scenos kryžių" laureatė jau trečius metus „mina" režisūros kelią, neapleisdama ir aktorystės. Praėjusią savaitę Menų spaustuvėje pristatytas Ievos Stundžytės režisuotas spektaklis - vienos dalies tragedija „Antigonė (ne mitas)" jau spėjo gauti reikšmingą įvertinimą - pirmąją režisierės ir teatro meno pedagogės Dalios Tamulevičiūtės premiją. Režisierę apie būsimą spektaklį, aktorystę ir posūkį į režisūrą kalbina Jūratė Čerškutė.
Teatre esi jau nemažai metų, nuo 2002-ųjų. Štai Tavo ir kolegų įkurta teatro laboratorija „Atviras ratas" pradėjo penktąjį kūrybinį sezoną. Tad norisi neišvengiamai grįžti prie pradžios, prie to pirminio apsisprendimo ir klausti, kodėl pasirinkai teatrą, kodėl esi teatre?
Aštuoneri metai - tai ne tiek ir daug. Nuo vaikystės nejaučiu realios laiko tėkmės: regis, tik vakar baigėm akademiją, o pasirodo, kad jau ketveri metai, kaip kartu kuriam savo teatrą... Dažnai gyvenime mes renkamės patys, tačiau būna, pasitaiko, kai esame tiesiog pasirenkami. Kalbu apie teatrą. Nepamenu, kad sąmoningai būčiau siekusi kada nors vaidinti ar režisuoti. Baigiau Kauno „Varpo" realinio profilio gimnaziją, svajojau studijuoti tarptautinius santykius, tačiau viskas įvyko kitaip: dvyliktoje klasėje visai netyčia sužinojau, kad bus renkamas aktorių kursas Keistuolių teatrui. Pamenu, kad pajutau didelį smalsumą ir nenusakomą trauką. Matyt, tada savotiškai „užsikodavau". Keistuolių teatro spektakliai buvo vieninteliai, kuriais aš, kai buvau maža, tikėjau. Visa kita, ką tuo metu, vaikystėje, teko matyti teatre, buvo klaiku. Toliau - Mokomasis teatras, nepamirštami stojamieji, ir štai aš čia. Galiu pasakyt tik viena - jei nebūčiau tada pasirinkta, tikrai nebūčiau bandžiusi visa tai pakartoti. Šiuo atveju vienareikšmiškai - „arba taip, arba ne".
2006 m. su savo kurso draugais įkūrei teatro laboratoriją, kuri siekia gydyti ir gydytis teatru. Ar Tau pačiai sunku, o gal - labai lengva gydyti(s) teatru?
Gydytis ir gydyti teatru - tai tam tikra aktoriaus misija. Gal kam ji ir yra lengva, man - ne. Galima ją pavadinti ir kitais žodžiais, tačiau mes prieš šešerius metus, kai pradėjom kurti spektaklį-autobiografines improvizacijas „Atviras ratas", savo misiją įsivardinom būtent taip. Asmeniškai neįsivaizduoju gyvo teatro be tikro atvirumo, dvasinio apsinuoginimo prieš save, prieš kitus. Tai jungia, vienija, galų gale tai teikia ne tik kūrybinę prasmę... Natūralu, kad toks procesas yra dažnai skaudus, sakyčiau, svilinantis sielą. Jis reikalauja ne tik pakankamai alinančio darbo, bet ir tam tikros aukos. Ir tai ne tušti žodžiai. Nepakanka vien profesionalumo. Be apnuogintos savasties nebus jokio gydymo ar gydymosi. Čia esmė.
2008 m. su spektakliu vaikams „DiViDukas" debiutavai kaip režisierė. Kas paskatina žengti nuo aktorystės prie režisūros?
Gal labiau priklausau „racionaliųjų" aktorių kategorijai, nes kaskart kuriant vaidmenį man itin svarbi spektaklio visuma: idėja, tema, sprendimas. Mano dėstytojas ir mokytojas režisierius Aidas Giniotis sąmoningai kreipė mane ir mano kolegą, aktorių Justą Tertelį, šiuo keliu. Už palaikymą visada būsiu dėkinga būtent jam ir savo kolegoms aktoriams, kurie manimi patikėjo. Visada jutau trauką pažinti bei kurti teatrą iš įvairių rakursų, ne vien tik kaip aktorė: esu garsinusi, švietusi spektaklius... Pamenu, ką tik baigę vaidybos bakalauro studijas, dar prieš įkuriant teatrą „Atviras ratas", visi kartu lankėmės „Grips" teatre Berlyne. Ten susipažinau su aktoriumi Thomu Ahrensu, pjesės „Flimmer Billy" autoriumi. Padedant Giniočiui paprašiau Ahrenso pjesės bei leidimo pagal ją sukurti spektaklį vaikams, jis mielai sutiko, nieko už tai nereikalaudamas. Po kelerių metų kartu su „Atviro rato" aktoriais pastatėm spektaklį žmonėms nuo 6 metų „DiViDukas". Labai džiugu, kad aktorius Jonas Šarkus už vaidmenis šiame spektaklyje buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui". Tai buvo svarbus įvertinimas. Kažkaip gera prisiminti „DiViDuko" kūrybinį procesą - jis buvo paprastas, šviesus, švarus... Ir ne todėl, kad kūrėm spektaklį vaikams. Aktoriai, kurie dirbo kartu su manimi, labai sąžiningai pasijungė bendram tikslui. Nesakau, kad paprasta ir lengva dirbti kartu su bendrakursiais, visko būna ir bus, tačiau svarbiausia, kad turėtume bendrą viziją, bendrą kūrybinį užkratą.
„Antigonė (ne mitas)" - trečiasis Tavo režisūrinis darbas ir antrasis - apie stiprias moteris. Pirmoji buvo Žana D´Ark (2008 metais), dabar - Antigonė. Kas Tave atvedė prie Antigonės?
Turbūt tai savotiškai logiška... Asmeniškai man Žana D´Ark - pašaukimas, Antigonė - maištas prieš sistemą. Tai tiesiogiai siejasi su mano profesija. Kartais savęs paklausdavau ir vis dar klausiu paprasto klausimo: „kodėl esu teatre, o ne kur nors kitur?" Viskas yra labai gražu - pajutai pašaukimą teatrui ir eini tuo keliu, tačiau tylus vidinio maišto faktorius anksčiau ar vėliau pradės neraminti, trukdyti, gal net apvers viską aukštyn kojom... Bet jis būtinas. Tai vienas iš kūrybinių variklių.
Tavoji Antigonė, kaip kad ir pabrėžiama pavadinime, yra itin nutolusi nuo mito, nuo antikinės Sofoklio Antigonės. Kodėl sąmoningai atsisakai Vakarų kultūros įteisinto konteksto? Nuo ko bėgi? Ko sieki išvengti arba kaip tik - nevengti?
Visų pirma, aš nuo nieko nebėgu... Tiesiog kartais ne viskas, kaip sakoma, yra pakeliui. Pati spektaklio idėja gimė maždaug prieš dvejus metus. Jau tada tai iš esmės nieko bendra neturėjo su Sofoklio tragedija. Su Antigonės mitu - taip. Bet tai buvo veikiau tam tikras šaltinis. Vienas iš daugelių, kuriais naudojosi spektaklio kūrybinė grupė. Tai buvo toks procesas, kai nieko nevengi, net pačių absurdiškiausių dalykų. Mūsų Antigonė visų pirma nėra herojus tiesiogine šio žodžio prasme. Tai jaunas, maištingas, kupinas pažinimo džiaugsmo asmuo, nepakenčiantis jokių suvaržymų. Šeima šiuo atveju yra tam tikra primesta sistema, kuriai supriešinama individuali pasirinkimo laisvė.
Tavajame Antigonės variante itin išryškintas kontraversiškas brolių Eteoklio, Polineiko ir seserų Antigonės, Ismenės santykis. Tai tarsi nuolatiniai trikampiai, pulsuojantys pavydu, įtampa, konkurencija. Kodėl tai ryškini?
Nes negaliu neryškinti. Tai esminė mintis, dominanti mane nuo pat mano sąmoningo kūrybinio gyvenimo teatre pradžios - izoliuotoje erdvėje, nebūtinai vietos prasme, besivystančių tarpusavio santykių studija. Šiuo atveju, broliai ir seserys, atskirti nuo pasaulio, vienas kitam yra viskas. Per tokią santykių refleksiją konstruojasi įdomus išorinio pasaulio vaizdas. Ir apskritai kyla klausimas - kas yra normalu, o kas ryškiai nukrypsta nuo taip vadinamos normos?
Kokių kūrybinių atradimų davė, kuo nudžiugino šio spektaklio kūrimas? Koks santykis su aktoriais? Koks buvo kūrybinis procesas, ar jame išliko laboratorijos principas?
Jau pats faktas, kad kūrybinė grupė parašė pjesę spektakliui, žymi, jog laboratorijos principai niekur nedingo. Buvo daug kalbėta, daug dalintasi, atverta... Tai pareikalavo nemažai pastangų iš kiekvieno. Be to, kad pakviečiau vaidinti režisieriaus profesoriaus Jono Vaitkaus mokinį aktorių Tomą Žaibų, muziką sutiko kurti mano kolega aktorius Vytautas Leistrumas. Nauji potyriai - taip, matyt, tiksliausiai apibūdinčiau patį procesą.
Ką turėtų, galėtų ar privalėtų gydyti šis spektaklis?
Nuvalyti sielos rūdis. Jei ji dar yra.
