 |
| Regina Varnaitė |
Garbią aštuoniasdešimties metų sukaktį švenčianti aktorė Regina Varnaitė ir jos dukra Aušra Eidukaitytė pasitiko besišypsančios ir, kaip visada, atrodo, gerai nusiteikusios. Pasisveikinusi visoje Lietuvoje geriausia komikė nusijuokė tokiu užkrečiamu juoku, kad net pusė iš anksto sugalvotų klausimų it kamparas iš galvos išgaravo. Bendravome kaip trys seni geri pažįstami, tarsi kelis dešimtmečius būtume artimai bendravę. Tad ir kalbėjomės ne tik apie teatrą, per penkiasdešimt penkerius metus Kauno valstybiniame dramos teatre sukurtus dešimtis įvairių spektaklių herojų, bet ir apie žemiškus dalykus, gyvenimu vadinamus.
Aukštaitė iš Ukmergės kasmet susitinka su bendraklasiais
Paklausta, ką prisimena iš klasės draugų, Regina nė kiek nedvejodama sako, kad visus. Kiekvienų metų birželio mėnesį ji mielai vyksta į klasės susitikimus. „Mūsų laida buvo didelė, ne viena, o trys klasės – a, b, ir c. Aš mokiausi Ukmergės gimnazijos c klasėje. Anksčiau kas penkeri metai visos trys klasės suvažiuodavo į Ukmergę, ir visi susitikdavome. Dabar susitinkam kasmet, nors esame išsimėtę po visą Lietuvą. Susitikti su klasiokais važiuosiu ir šįmet, bet tikiuosi, kad kai kurie atvažiuos ir į mano jubiliejinį vakarą Kauno muzikiniame teatre“, – šypsodamasi sako Regina.
Teatro bacila užkrėtė mama
 |
| Regina Varnaitė – Bekampienė (Keturakio „Amerika pirtyje“, 1974; rež. Valdas Lencevičius). Nuotrauka iš KVADT archyvo |
Paprašyta prisiminti, kas paskatino pasirinkti aktorės profesiją, R. Varnaitė sako, kad teatro bacila užkrėtė mama. „Tiksliau mane tokią Dievas mamai davė, kad artiste padarytų. O jeigu nori dar tiksliau, pasakysiu. Aktore svajojau būti nuo vaikystės. Prisimenu, kartą priėjau prie šulinio, pažiūrėjau gilyn į vandenį ir pajutau, kad būsiu artistė, kad studijuosiu Paryžiuje aktorinį meną. Mokiausi Smetonos laikais, kai visa Ukmergė Antanines švęsdavo, o tada buvo priimta, kad visi menininkai studijuoti važiuoja į Paryžių. Ir aš kaip vaikas tada puoselėjau tokią svajonę. Tačiau atėjo okupacija. Gimnaziją pabaigiau 1946 metais, kai Lietuva jau buvo okupuota. Atvažiavau į Kauną, įstojau į Dramos teatro studiją. Po metų dėstytojai pasiūlė važiuoti studijuoti į Maskvą, išvažiavome dvidešimt keturi studentai, GITIS’e mokėmės penkerius metus, gavome aktorių diplomus, rusų kalbą aš mokėjau, nes Ukmergėj daugelis šnekėję ir lenkiškai, ir rusiškai..., – pasakoja jubiliatė. – Tada buvo baisus laikas. Trėmimai vyko ne tik Lietuvoje. Į tremtį veždavo studentus ir iš Maskvos. Kai kuriuos bendramokslius ištrėmė. Ir mano būsimasis vyras bendramokslis Vytautas Eidukaitis turėjo problemų. Kadangi stodamas nuslėpė, kad jo tėvai buvo ištremti, tas pat grėsė ir jam. Buvo labai daug nemalonumų, svarstė ir smerkė įvairūs susirinkimai, bet viskas irgi baigėsi laimingai. Dabar manau – matyt, taip buvo likimo lemta“, – studijų metus prisimena artistė.
Sukūrė apie šimtą vaidmenų.
Baigusi studijas Maskvoje, 1952-aisiais Regina grįžo į Lietuvą, Kauno valstybinį dramos teatrą, kurio scenoje sukūrė dešimtis įsimintinų vaidmenų ir kuriame vaidina iki šiol. Pirmieji vaidmenys teatre buvo Pritykina M. Gorkio „Barbaruose“ ir Senė P. Bomaršė „Figaro vedybose“. Vėliau vaidino ir mažiems, ir dideliems.
Į teatrą nuo vaikystės vaikščioję ir teatrą pamilę, dabar jau vaikaičius ar net provaikaičius ten palydintys dar prisimena jos Varlę ir Šarką S. Čiurlionienės pasakoje „Dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių“, Pamotę S. Maršako „Dvylikoje mėnesių“. Užsimenu ir apie „Snieguolę ir septynis nykštukus“. „Tame spektaklyje mama vaidino Antradienį, tėtis – Sekmadienį“, – prisimena ir aktorės dukra. „Sekmadienis buvo toksai šviesus, kažkoks geltonas, su ilgomis blakstienomis, o aš griežtesnė, nes buvau Antradienis. O spektaklyje „Ropsas“ vaidinau Toicą, tokį išdykėlį, chuliganą, berniuką valiūkiškų manierų, besišvaistantį peiliu...“ – pasakoja jubiliatė.
Kai kuriuos herojus vaidino po kelis dešimtmečius
Kai kuriuose spektakliuose sukurtus vaidmenis aktorė vaidino po kelis dešimtmečius. Vienas iš jų Bebenė R. Blaumanio „Siuvėjų dienos Silmačiuose“. 1956-aisiais Henriko Vancevičiaus pastatyta komedija buvo suvaidinta net 346 kartus ir vaidinama labai ilgai. „Aktoriai, kurie vaidino jaunus personažus, vaidindami spėjo ir pasenti. Spektaklis buvo labai linksmas, daug dainų, muzikos, šokių, įvairių ryškių mizanscenų. Mano Bebenei rūkant pypkę sprogdavo pečius, įspūdingos buvo „bobų“ muštynės... Grojo orkestras, dėl „Siuvėjų dienų Silmačiuose“ atidengdavo orkestrinę. Spektaklį rodėme visur, ant Rambyno kalno per Jonines, Jurbarke, prie upės, kartu su latvių aktoriais vaidinome Kauno dainų slėnyje. Toks linksmas spektaklis išėjo režisieriaus dėka. Henrikas Vancevičius tiesiog norėjo sukurti romantišką žaidimą“, – pasakoja artistė.
Kitas personažas, gyvas iki šiol nuo 1974-ųjų – Bekampienė Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“. „Visas kolektyvas darbo ėmėsi labai entuziastingai, dirbti buvo labai smagu. Daug širdies į jį įdėjo dailininkė Janina Malinauskaitė. Režisierius Valdas Lencevičius pasiūlė kurti labai ryškius, žaismingus charakterius. Aš sugalvojau pamėgdžioti vištą. Faibčikas, Piršlys ir Šinkorius užsidėdavo kaukes, padarytas iš popieriaus, Bekampis – panašus į šuniuką, jaunikis Antanas - su virviniais plaukais, Agota – su kasom iš storų vilnonių siūlų, su raudonais rutuliukais ant skruostų. Dabar tai vienintelis spektaklis, kuriame vaidinu, tačiau jį teatras rodo retai“, – sako aktorė.
 |
| Gusmanas Briduazonas (Pierre Beaumarchais „Figaro”, 1999, rež. Vytautas Balsys). Nuotrauka iš teatras.mch.mii.lt |
Ypač artimi Kazio Sajos herojai
Sutapimas ar ne, pasakyti sunku, tačiau kelis herojus savo pjesėse dramaturgas Kazys Saja sukūrė specialiai Reginai Varnaitei. Režisieriaus Jono Jurašo pastatyta „Mamutų medžioklė“, kurios visi herojai keliavo į fiestą, buvo rodoma tik vienus metus ir tik Kaune, vėliau uždrausta. Spektaklis sukėlė didžiulį ažiotažą, išgąsdino net Maskvą, todėl greitai dingo iš teatro repertuaro. Vėliau vaidino „Dilgėlių šilke“ ir visus rekordus pasiekusiame „Šventežeryje“. „Izoldos vaidmuo man labai patiko, nes tai ir komiškas, ir tragiškas personažas. Medžiaga buvo didesnės apimties, galėjau daugiau pasireikšti. Vaidinau visuose „Šventežerio“ spektakliuose, kurių buvo net 858. Dramaturgu K. Saja žaviuosi, gerbiu jo talentą“, – prisipažįsta ponia Regina.
Įdomiai gyventi galima ir sulaukus 80
„Užauginau dukras Aušrą ir Vytą, tris vaikaičius, neseniai atšvenčiau pirmąjį proanūkės Aušrytės gimtadienį. Teatre vaidinu Bekampienę, filmuojuosi televizijos laidose, dalyvauju susitikimuose su žiūrovais. Kadangi Kauno dramos teatras remontuojamas, savo jubiliejinį vakarą švęsiu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre gegužės 26-ąją. Esu laiminga, kad radau save šioj žemėj, ką veikt, ką daryt. Ačiū Dievui, šiandien gerai jaučiuosi. Patyriau, kad laimės nėra be sveikatos, o sveikatos – be laimės. Tad visiems linkiu laimės ir sveikatos“, – atsisveikindama palinkėjo gyvenimo šiluma spinduliuojanti visiškai į aštuoniasdešimtmetę nepanaši R. Varnaitė.
Kalbino Vituolis Joneliūnas
