Laukiamiausias festivalio „Naujasis Baltijos šokis„ reginys - prieš 26 metus sukurtas debiutinis Belgijos choreografo Wimo Vandekeybuso trupės „Ultima Vez“ spektaklis „What the Body Does Not Remember„ („Ko kūnas neatsimena“). IQ kultūros apžvalgininkė Ieva Rekštytė choreografo teiravosi, kaip šiam kūriniui reikėtų nusiteikti.
1987 m. sukurtas „What the Body Does Not Remember" sujudino šiuolaikinio šokio pasaulį, tačiau jį atgaivinus po kelių dešimtmečių rezonansas išlieka panašus. Kokia šio spektaklio sukūrimo istorija?
- Prieš tuos kelis dešimtmečius siekiau sukurti ne šokį ar teatrą, o performansą. Tuo metu daug gilinausi į judesio estetiką, kūno instinktus ir jų ryšį su emocijomis. Taip pat mane labai domino įvairios pasaulį ir žmogų ištinkančios katastrofos. Supratau, kad būtent apie tai noriu ką nors sukurti. Galiausiai išėjo labai fiziškas, muzikalus, vizionieriškas, šokio ribas peržengiantis kūrinys. Manau, taip įvyko todėl, kad neturėjau išsilavinimo šokio srityje. Tai buvo daugelio menų samplaika ir šis tas visiškai naujo scenoje. Šešių dalių spektaklyje auditorija mato ir daug fotografijos (Vandekeybusas taip yra fotografas ir filmų kūrėjas - IQ past.), aistringų tango šokio scenų, kurios atskleidžia vienas kito ieškančius vyrus ir moteris, jų tarpusavio trauką.
Taigi ko kūnas neatsimena?
- Spektaklis analizuoja dažnai primirštus mūsų kūno instinktus ir emocijų refleksijas. Vienoje scenoje atlikėjai mėto plytas. Akivaizdu, kad tai neturi nieko bendro su šokiu, nes jame svarbiausia judesių kontrolė, o metant daiktą ji, be abejo, prarandama. Tad šiame spektaklyje daug daugiau intuicijos, prigimtinių dalykų, o ne šokio žingsnelių skaičiavimo. Ir nors vėlesni mano pasirodymai kur kas teatrališkesni nei šis, intuityvumas išliko. Šokį ir kūną visuomet matau kaip įrankį, galintį ne tik išreikšti judesį, bet ir atskleisti mūsų laimę, liūdesį, lūkesčius.
Kiek spektaklis pasikeitė nuo premjeros?
- 1995 m. pasirodymą atnaujinome, tačiau pakeitėme tik smulkius dalykus. Pernai pradėjus pasaulinį šio spektaklio turą buvo vienintelė didesnė naujovė - pakeisti atlikėjai. Tačiau ieškojome ekspresija, temperamentu į senuosius panašių naujokų. Visos struktūrinės dalys, muzika, šviesų dailė išliko tie patys. Atgaivinant spektaklį, manyčiau, nereikia daug pokyčių, kitaip tai būtų ne prikėlimas, o perkūrimas. Norėjome išlaikyti kaip įmanoma daugiau autentikos.
Recenzijose kartojasi apibūdinimai „agresyvus„, „ironiškas“, „aistringas„, „sukeliantis baimę“. Kaip žiūrovai turėtų būti pasirengę jūsų spektakliui?
- Manau, kad visus šiuos apibūdinimus žmonės galėtų pritaikyti ir tam, ką kiekvieną dieną mato įsijungę kompiuterius. Dabar ir šiuolaikinis šokis ne toks fiziškas ir priverčia veikti galvą, tačiau šis spektaklis labiau orientuotas į judesį ir jo išreiškiamus dalykus. Jis turi paliesti publikos jausmus, o ne protą. Kai kurie žiūrovai įžvelgia brutalumo, tačiau man taip neatrodo. Jei reikėtų pačiam apibūdinti, pirmieji žodžiai būtų „intensyvus„ ir „tiesus“.
Trupės „Ultima Vez„ spektaklis „What the Body Does Not Remember“, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (Gedimino pr. 4, Vilnius), gegužės 9 d.
