Šeštąjį tarptautinį festivalį NAUJOJO CIRKO SAVAITGALIS rugpjūčio 24 ir 25 dienomis pradėjo išskirtinė trupė iš Prancūzijos „La Scabreuse", parodžiusi spektaklį, balansuojantį tarp filosofinės dramos, šiuolaikinio šokio estetikos ir absurdo teatro poetikos. Kodėl trupė tokia išskirtinė? Nes vienodai drąsiai „žongliruoja" tiek filosofinėmis idėjomis, tiek juokingais „šposais", sako trupės vadovas Jeanas Michelis Guy.
- Kaip atsirado trupė „La Scabreuse"? Kuo ji išsiskiria iš kitų šiuolaikinio cirko trupių Prancūzijoje?
- Šis autorių kolektyvas gimė kartu su spektakliu [TAITLAS] (prancūziškai - [TAITEUL, taip „prancūziškai" tariamas angliškas žodis title). Šampanės Šalono miestelyje įsikūrusio Nacionalinio cirko menų centro studentai - akrobatas Tomas Nealas ir žonglierius Nathanas Israëlis - domėjosi atminties ir užmaršties temomis. Aš šioje mokykloje jiems dėsčiau kritinės analizės kursą, paraginau giliau panagrinėti šias temas, o pabaigus mokslus, pasiūliau bendradarbiauti rašant pjeses ir kuriant spektaklį. Pirmasis mūsų bendras pastatymas „Alzheimeris visiems" (Alzheimer for all) buvo pristatytas žiūrovams vienintelį kartą 2004 metais.
Fredas Cardonas prisijungė prie jų kaip prodiuseris ir pasiūlė trupei susitikti su muzikante, aktore ir kompozitore Julie Mondor, su kuria jau buvo dirbęs anksčiau. Bendru penkių narių sutarimu nuspręsta įkurti trupę „La Scabreuse", kuri įgyvendintų projektą [TAITLAS].
„La Scabreuse" - tai visų pirma meniniai dorovės principai: kuriant ieškoti vienbalsio sutarimo ir jausti asmeninę atsakomybę, pateikti sudėtingus klausimus plačiajai publikai suprantama kalba, sukurti angažuotą teatrą, kuris net ir gvildendamas universalias temas, nepamirš įjungti dabarties aktualijų.
Mūsų trupei svarbus ir stilius: vaidybinių žanrų įvairovė (tragizmas, burleska, klounada, meditatyvinis teatras ir kt.), pirmenybė siekiams, o ne techninėms priemonėms, paslaptingų ir pažįstamų pasaulių atkūrimas.
Apibendrinant - „La Scabreuse" darbą įkvepia laisvė ir tai, kas leidžia jai skleistis. Šokis, muzika, teatras, žongliravimas - visa tai apjungdama „La Scabreuse" kuria haliucinacinius ir burleskinius spektaklius, suliedama žodžio ir kūno pasirodymus į vieną, atverdama duris į pasaulį, kuriame lygiagrečios linijos gali susikirsti.
![Trupės iš Prancūzijos „La Scabreuse” spektaklio „[TAITLAS]” personažas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos](../vaizdai/Naujienos 11/taitlas110826d2.jpg "Trupės iš Prancūzijos „La Scabreuse” spektaklio „[TAITLAS]” personažas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos") |
| Trupės iš Prancūzijos „La Scabreuse” spektaklio „[TAITLAS]” personažas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
- Spektaklis [TAITLAS]. Ką juo nori pasakyti autoriai ir kodėl renkasi būtent tokią kalbą?
- Šis spektaklis labai intymiai sujungia cirką (žongliravimą, akrobatiką), šokį, teatrą ir muziką, grojamą gyvai. Neišskiriame nė vienos iš šių menų kalbos, nes svarbiausia yra pojūtis. Pagrindinė spektaklio tema - atminties ir užmaršties klausimai.
Trumpai tariant, mes neapsiribojame cirku, cirkas mums tėra viena išraiškos priemonių. Mes nerodom „gatavo" cirko, bet kuriame naujus žongliravimo būdus, naujus gimnastikos prietaisus taip, lyg kurtume naują muziką. Dar mums svarbu jungti skirtingus estetinius registrus - tragizmą, komizmą ir juodąjį humorą.
- Panašu, kad šiuolaikinis cirkas užsimojo į sudėtingus, sunkiai formuluojamus turinius. Kodėl?
- Su šiuos spektakliu prisiliečiame prie universalios temos - atminties praradimo, kuri opi kiekvienam asmeniškai. Kartais tai nepavojinga (Kur aš padėjau raktus? Koks angliško burn būtasis laikas? Ką tik turėjau ant liežuvio galo...), bet kartais atminties praradimas siaubingas, labiausiai jis pasireiškia šiandienos visuotine baime susirgti Alzheimerio liga.
Mes šią temą nagrinėjame kaip opią visuomenei: kas laukia žmonijos, prarandančios kolektyvinę atmintį ir bendras kultūrines nuorodas? Internetas gali mus įtikinti, kad nuo šiol visos pasaulio žinios sukauptos čia, lengvai prieinamos ir greitai skleidžiamos. Mes taip pat vis dažniau užmirštame „sunkiai virškinamą" praeitį. Šioje pjesėje ir nagrinėjamos kolektyvinės atminties praradimo pasekmės, kurios veda prie tapatybės ir socialinės atsakomybės užmiršimo.
- Prašote daugelį spektaklyje minimų dalykų pritaikyti lietuviškam kontekstui. Kodėl tai yra taip svarbu?
- Pjesė prikimšta „kultūrinių nuorodų", kurias veikėjai pamiršta arba mėgina veltui prisiminti. Kai kurios jų žinomos pasauliniame kontekste (pvz., Bacho muzika, Shakespeare´o „būti ar nebūti", „Coca-Cola"). Bet pradiniame mūsų teksto variante labai daug dalykų nurodo į Prancūzijos kontekstą, tarkim, čia minimi prekių ženklai, kurių užsieniečiai nežino. Taip pat kalbame apie skerdynes ir baisius įvykius, buvusius mūsų šalyje.
Todėl mums svarbu, kad užsienyje prabiltume į vietinę publiką, kad „griežtai prancūziškas" vietas pakeistume tomis, kurios aktualios toje šalyje, kurios turi panašią prasmę ir sukelia panašią reakciją. Lietuvoje paminėsime įvykius, kuriuos lietuviams nesmagu prisiminti. Bet taip pat mielus personažus ar ženklus, kuriuos bus malonu atpažinti.
- Kaip jums atrodo, ar žiūrovų juokas per naujojo cirko spektaklius skamba kitaip nei per tradicinio cirko pasirodymus?
- Tradiciniame cirke juoką sukelia trys formos: burleska, groteskas, ekscentrika. Burleska - tai menas nukristi. Groteskas - menas „daryti tai, kas nedaroma", išjuokti socialines konvencijas. Groteskas nepaiso jokių ribų, nors tradicinis cirkas vis labiau stengiasi jį sušvelninti, įsprausti į beskonius stereotipus (raudona nosis, klounų besisukantys perukai). Burleska nesileidžia į kraštutinumus, nesideda raudonos nosies, bet dauguma klounų derina burleską ir groteską.
Šiuolaikinis cirkas naudoja gerokai platesnę paletę, pasitelkdamas ironiją, juodąjį humorą, juokelius, „šposus", kandžias pašaipas ir kultūrines nuorodas, kurių vaikai nesupranta.
Kalbino Vlada Kalpokaitė ir Jurga Stakėnaitė
