Gegužės 6 ir 7 dienomis Lietuvos Nacionalinis dramos teatras supažindins su būsimuoju 72-uoju sezonu: bus pristatyti numatomų premjerų pjesių skaitymai. Pirmoji - didžiausią pripažinimą pastaraisiais metais pelniusio prancūzų teatro menininko, dramaturgo ir režisieriaus Joëlio Pommerat „Šitas vaikas", antroji - vieno ryškiausių šiuolaikinių suomių dramaturgų Juhos Jokelos „Fundamentalistai". Šių pjesių skaitymai įtraukti į tryliktą kartą rengiamą „Naujosios dramos akciją". Pasak Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovo, Naujosios dramos akcijos organizatoriaus Audronio Liugos, „tai - istorijos apie tikėjimo dilemą, apvertusią žmonių gyvenimus, tai - atviras ir prieštaringas tikrovės tyrimo teatras."
„Šitas vaikas"
Joëlio Pommerat „Šitą vaiką" iš prancūzų kalbos išvertė Akvilė Melkūnaitė. Skaityme dalyvaus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos I kino aktorių kurso studentai (vadovas Jonas Vaitkus) ir aktoriai Adrija Čepaitė, Dainius Gavenonis, Viktorija Kuodytė.
Pommerat tapo vienu ryškiausių 2006 m. Avinjono teatro festivalio atradimu; po metų legendinis režisierius Peteris Brookas jį pakvietė į rezidenciją savo vadovaujamame Bouffes du Nord teatre Paryžiuje. Nuo 2011 metų Pommerat reziduoja „Odeono" teatre, o jo pjesės statomos įvairiose pasaulio šalyse. 1990-aisiais Pommerat įkūrė savo teatro grupę Compagnie Louis Brouillard, kuriai vadovauja iki šiol ir visus savo spektaklius kuria bendradarbiaudamas su trupės aktoriais.
„Šitas vaikas" - bene garsiausia Pommerat pjesė, pelniusi Prancūzijos teatro kritikų asociacijos apdovanojimą kaip geriausias 2006-ųjų dramos kūrinys, ji pastatyta daugelyje šalių. Ją Pommerat parašė Provanso Šeimos pagalbos instituto užsakymu remdamasis tikrais Normandijos priemiesčių nepasiturinčių gyventojų pasakojimais. Pjesėje yra 10 tarpusavyje nesusijusių scenų, vaizduojančių sudėtingus tėvų ir vaikų santykius iš skirtingų pusių perspektyvų. Kiekviena atskira pjesės scena yra skausminga ir tikroviška tėvo arba motinos ir vaiko akistata, kurioje persipina neapykanta, gėda, baimė ir švelnumo, meilės ilgesys. Anot prancūzų kritiko Jeano-Jacques´o Birgé, „ši pjesė yra apie tai, kaip sunku tėvams ir vaikams suprasti vieniems kitus. Kartais aš galvoju, kad būna geri vaikai. Tačiau nebūna gerų tėvų. Reikia pragyventi visą gyvenimą, kad išsilaisvintum nuo naštos, kurią tėvai užkrauna ant savo vaikų pečių".
Aktorė Viktorija Kuodytė apie „Šitą vaiką" sako: „Perskaičiusi Pommerat pjesę iškart pagalvojau apie studentus. Pjesėje keliami jauniems žmonėms aktualūs klausimai. Kodėl vaikai su tėvais neranda išsvajoto kontakto? Kodėl tėvų atsakomybės jausmas sukelia vaikų priešiškumą? Manau, tai amžini klausimai. Aš pati juos išgyvenau būdama vaikas ir išgyvenu dabar, turėdama savo vaikus. Pjesėje tarsi teigiama, kad dėl tokio nesusikalbėjimo atsakingi tėvai. Dirbdama su studentais, šią problemą suvokiu ir kaip pedagogė. Ir stengiuos visus šiuos klausimus kelti dirbdama.
Pasiūliusi šią pjesę pirmojo kurso studentams, su kuriais dirbu kaip pedagogė, supratau, kad jie negali iškart vaidinti pjesės personažų. Todėl darbą pradėjome kaip laboratorinį procesą. Vaikinams pasiūliau papasakoti apie savo tėvus, o merginoms - apie savo motinas. Kiekvienas papasakojo savo istoriją-monologą jiems pasiūlytomis aplinkybėmis. Dauguma šių jaunų žmonių apie savo tėvus pasakojo iš kaltintojų pozicijos. Ir šitaip jie tarsi suvaidino pjesę kitais - savo žodžiais. Kaip pjesėje, taip ir studentų istorijose, vaikų požiūris į tėvus pasirodė labai panašus.
Man šis darbas svarbus ne tik kaip pedagogei, mokančiai studentus aktorinio amato. Jaučiuosi atsakinga už šių jaunų žmonių ateitį, jų požiūrį į šeimą, santykius su savo būsimais vaikais".
 |
| Joëlis Pommerat |
„Fundamentalistai"
Juhos Jokelos „Fundamentalistus" iš suomių kalbos išvertė Kristina Vaikutytė. Pjesės skaitymą režisuoja Jonas Vaitkus. Dalyvaus aktoriai Rasa Samuolytė ir Povilas Budrys, kito sezono premjerai taip pat ruošis Neringa Bulotaitė ir Remigijus Bučius.
Jokelos pjesės populiarios ne tik Suomijoje, bet ir kitose Skandinavijos šalyse. Jokela vienodai sėkmingai rašo teatrui ir televizijai. Visos jo pjesės ir scenarijai pelnė garbingus apdovanojimus Suomijoje ir už jos ribų. Jokela renkasi aštrias nūdienos temas ir sugeba į jas pažvelgti kitaip negu dauguma šiuolaikinių dramaturgų. Jo kūrybai būdingas dokumentinio tikroviškumo ir fikcijos derinys. Į skausmingas problemas jis sugeba pažvelgti su nuostaba ir humoru.
Debiutinė Jokelos pjesė „Mobilus siaubas" (2003) apie mobilių telefonų kompanijų įtaką žmonių gyvenimams pelnė Suomijoje neregėtą kritikos pripažinimą ir tapo viena sėkmingiausių pjesių visoje šalies istorijoje. Pjesė buvo pastatyta Vokietijoje, Liuksemburge, Čekijoje. Jokelos pjesė „Fundamentalistai" (2006), kontroversiškai analizuojanti religijos įtaką šiuolaikinių žmonių gyvenimams, sulaukė nemažesnio populiarumo ir 2008 metais pelnė geriausios Šiaurės šalių metų pjesės apdovanojimą.
Režisierius Jonas Vaitkus pripažįsta: „´Fundamentalistuose´ temos turinį, klausinėjimų krušą, begalinių klausimų apie mirtį, apie gyvenimą, apie religiją, apie tikėjimą antplūdį išgyvena visi žmonės - ar jie būtų ateistai, ar katalikai, ar pravoslavai, ar krišnaitai. Kitas dalykas - kaip kiekvienas su tuo susiduria, kaip priartėja prie šių klausimų sprendimų, kurlink pasisuka jų keliai? Juk yra ir tokių, kurie pasiklysta, užstringa tarp religijų ir nebesupranta, kas aplink juos ir su jais darosi.
Pjesė įdomi tuo, kad jos pradžioje viskas jau yra įvykę. Iš pradžių atrodo, kad Markus yra apsisprendęs palikti kunigystę, bet pabaigoje išryškėja, kad jo pradinė būsena - bevaidinant, apmąstant viską, kas įvyko, grįžtant į praeitį ir į dabartį - pasikeitė. Būtent suvaidinęs spektaklį, jis dar kartą išanalizuoja visą spektrą įvairių galimybių, kurios iškyla religijos, tikėjimo dėka susidūrus su moterimi. Visa tai apmąstęs, jis gauna visiškai naują patirtį. Todėl manau, kad „Fundamentalistuose" susiduriame su nauju dramaturginiu rakursu.
Pjesė atvira, nuoširdi, apnuoginta. Joje nėra jokių „pastatyminių" dalykų, viskas remiasi aktoriaus-žmogaus sąmone. „Fundamentalistuose" svarbiausia - žmogaus vertybės, jo stuburas. Būtent tokie ir yra Rasa Samuolytė ir Povilas Budrys.
Rasą Samuolytę pasirinkau dėl to, kad ji - savo vaidmenų architektė. Ji jokių dalykų nepalieka nežinioje, neleidžia sau eiti į sceną neatsakingai. O kitas svarbus dalykas - bet kokiame vaidmenyje jos brėžiama linija yra ir emocionali, ir kartu racionali. Tai pats geriausias bruožas, būtinas šiuolaikiniam aktoriui.
Povilas Budrys taip pat yra iš tų žmonių, kurie kankinasi ir ieško. Jis turi savo tvirtą nuomonę, bet nebijo pripažinti, jog susiduria su klystkeliais ir daugeliu neatsakytų klausimų. Galbūt šis vaidmuo jam taip pat bus lyg tam tikras naujas klausimas, paskata dar kartą pasižiūrėti į save ir į kitus."
Parengė Daiva Šabasevičienė
